Režisierius Justinas Vinciūnas, etiketo žinovas Arminas Lydeka, teatrologė Daiva Šabasevičienė. Fone – šokio spektaklis „Karalių pasaka“ (rež. Anželika Cholina, ACH teatras, 2025 m.). Bernardinai.lt nuotraukų (Žygimanto Gedvilos, Domo Rimeikos, Dainiaus Labučio / ELTA, Dmitrijaus Matvejevo) koliažas
Įsivaizduokite, kad atvykote į spektaklį, kurio laukėte nuo pat praėjusių Kalėdų, kai po egle radote bilietus. Širdis virpa iš jaudulio, vakaro labai laukiate. Sėdite salėje ir tyliai permąstote galimus scenarijus, kaip bus atskleistos lemtingosios scenos ar kaip jūsų mėgstamas aktorius ištars garsiąją eilutę. Ir pagaliau šviesoms užtemus ir scenai atgijus jūsų ilgai lauktą akimirką sudrumsčia… realybė.
Už nugaros porelė pradeda garsiai diskutuoti, kodėl vienas jų dabar mūvi džinsus, eilėje priešais kažkas ryškiai šviečiančiame telefone rašinėja žinutes spręsdamas santykių problemas, o vos grįžtelėjus per petį tiesiai į veidą nušvinta išmaniojo laikrodžio ekranas ir visiškai neprašytas rodo jums, kad nuo spektaklio pradžios praėjo jau penkios minutės.
Teatras nuo senų laikų buvo vieta, diktuojanti iškilmingą atmosferą: puošni apranga, nekasdienis elgesys ir tyli pagarba menui. Tačiau ilgainiui keičiasi ir etiketo samprata. „Visos taisyklės sulaužomos tada, kai žmonės į teatrą ateina kaip į pramogų centrą, o ne į meno instituciją“, – pakitusį požiūrį į teatrą dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja teatrologė dr. DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Supaprastinto gyvenimo taisykles atsineša į teatrą
Šiandien greitas visuomenės tempas į teatro erdvę atsineša kasdienio gyvenimo taisykles, keliančias klausimų dėl nykstančio etiketo.
Šios srities žinovas ARMINAS LYDEKA pabrėžia dvejopą technologijų vaidmenį: „Vieniems dėl technologijų teatras tampa tolstančiu dalyku: greitai įsijungiau telefoną, pasižiūrėjau fragmentą – tai atstoja teatro poreikį. Kitiems, priešingai, skubančiame pasaulyje atsiranda dar didesnis poreikis išjungti telefonus ir pasinerti į kitą aplinką.“
Etiketo žinovas, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Arminas Lydeka. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Nors teatras siekia sukurti erdvę, kurioje žiūrovai galėtų pasijusti lyg kitame pasaulyje ir visą savo dėmesį skirti spektakliui, kasdienybės įpročiai dažnai nugali. D. Šabasevičienės manymu, nerealu tikėtis, kad publika pasikeis peržengusi teatro slenkstį.
„Pažiūrėkime, kaip žmonės elgiasi viešajame transporte, ir nesistebėkime, kad taip pat elgiamasi kitose erdvėse, tarp kurių yra ir teatras. Per pastaruosius tris dešimtmečius įgijome daugiau kultūros, tačiau drauge ši išlaisvėjusi, demokratinė visuomenė savo supaprastinto gyvenimo taisykles atsineša ir į teatrą“, – sako ji ir priduria, kad šiais laikais teatre visada galima atpažinti tikrus inteligentus.
Vis dėlto jaunoji karta pokyčio nebijo. Teatro režisierius JUSTINAS VINCIŪNAS siūlo etiketą vertinti ne per aprangą ar tam tikras elgesio normas: „Pagarbą galima išreikšti savo dėmesingumu. Gal ir etiketas turėtų būti susijęs su tuo, kas padėtų sukurti erdvę, kurioje žmogui būtų lengviau būti dėmesingam.“
Pexels.com nuotrauka
Sukneles ir kostiumus keičia laisvalaikio drabužiai
Apranga, pasak A. Lydekos, yra viena sparčiausiai kintančių etiketo sričių. Pastaraisiais dešimtmečiais ši tendencija juda viena kryptimi: drabužių normos liberalėja ir paprastėja visur, ne tik teatre. Anksčiau žmonės, eidami žiūrėti spektaklio, puošdavosi suknelėmis ir kostiumais, o dabar juos galime sutikti su džinsais ar laisvalaikio kostiumėliais.
„Vieniems teatras išliko kaip šventė, išskirtinis vakaras, galimybė pabūti meninėje, dvasinėje aplinkoje. Kitiems, priešingai, tai yra pabėgimas, atitrūkimas nuo reikalų. Todėl žmonės visiškai nebesuka galvos dėl aprangos. Ėjau gatve pro teatrą, pamačiau, kad yra bilietų, nusipirkau ir užėjau pasižiūrėti spektaklio. Net nesusimąstoma, kad reikėtų pasipuošti, ypatingai nusiteikti“, – laisvą požiūrį į aprangą teatre dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja ekspertas.
Tačiau J. Vinciūnas pabrėžia, kad apranga nėra vienintelis ir svarbiausias teatro etiketo aspektas. Jis teigia, kad šventiškumo jausmas nėra tiesiogiai susijęs su drabužiais. „Man sunku spręsti, ar žmogus jaučiasi šventiškai, vien pagal jo aprangą. Manau, net ir nepasipuošus teatras gali tapti švente. Tikriausiai skaudžiau pastebėti nesupratingumą per spektaklį: neišjungti telefonai, filmavimas, naršymas medijose, ledinukų popierėlių traškinimas…“ – svarsto teatro režisierius.
Režisierius Justinas Vinciūnas. Donato Stankevičiaus nuotrauka
„Kuo mažiau plojimų, tuo geriau“
Lietuvos teatro kultūroje įsivyravo neįprastas reiškinys – kone kiekvienas spektaklis, net ir ne premjerinis, yra palydimas žiūrovų plojimais atsistojus. Nors šis visuotinio džiaugsmo proveržis kuria pozityvias emocijas, A. Lydeka atkreipia dėmesį: rizikuojama nuvertinti patį gestą, paversti jį banalia, nekvestionuojama norma.
Etiketo žinovas šį reiškinį sieja su istorine praeitimi: „Reikia pripažinti, kad tai yra tam tikras Lietuvos išskirtinumas po sovietmečio. Buvome tiek pasiilgę tikro, nuoširdaus meno, kad tik gavę progą veržėmės ir puolėme prie jo. Dėl to dabar pas mus daug dažniau atsistojama ploti nei kitose Europos valstybėse.“
Jei siekiame didžiausios pagarbos aktoriams, teatrologė D. Šabasevičienė siūlo keisti plojimų kultūrą. „Kuo mažiau plojimų, tuo geriau. Ploti reikia pasibaigus spektakliui, po pauzės, po kūrinio esmės suvokimo. Aktoriams būtų didžiausia pagarba, jei plojimų lietus pasipiltų jiems išėjus nusilenkti, o ne vos ištarus paskutinę frazę“, – sako ji.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tyla gali būti ir pomidorai, ir gėlės
Režisierius J. Vinciūnas tiki, kad žiūrovų emocinis atsakas yra vienas akivaizdžiausių ženklų, leidžiančių suprasti, ar spektaklis rado vietą širdyje. Tačiau čia esti etiketo subtilumų, skiriančių bendrą pramogą nuo pagarbos menui. Pasak jo, kartais tyla yra didesnis įvertinimas arba kritika nei garsiai išreikštos emocijos: „Tyla irgi gali būti tie patys pomidorai arba gėlės.“
D. Šabasevičienė pažymi, kad pernelyg garsus emocijų rodymas rodo taisyklių laužymą ir dažnai nutinka tada, kai žmonės nesupranta, kur atėjo.
„Kvaili vyrai nuperka savo keistoms žmonoms ar meilužėms bilietus pirmoje eilėje, o veiksmui prasidėjus įlenda į telefonus. Sėdi apsikarstę auksinėmis grandinėmis ir, pasiūlius išjungti telefoną, per pertrauką agresyviai siūlo išeiti į lauką pasišnekėti. Visos taisyklės sulaužomos tada, kai žmonės į teatrą ateina kaip į pramogų centrą, o ne į meno instituciją“, – komentuoja ji.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Užaugo nauja, pasaulio mačiusi karta
A. Lydekos teigimu, ryškių skirtumų tarp Lietuvos ir kitų Europos šalių teatrų rasti sunku – užaugus naujai, keliaujančiai ir pasaulio mačiusiai kartai, kultūros ir tradicijos supanašėjo. Nors esminės taisyklės panašios, tačiau vis dar galima pastebėti smulkių regioninių skirtumų.
D. Šabasevičienė pateikia pavyzdį iš Azijos šalių. „Kai mūsų teatras gastroliavo Kinijoje, vos tik praeina prižiūrėtojai su dideliais transparantais, pranešama žodžiu, kad visi viską išsijungtų, bet užgesus šviesai beveik visi įsijungia telefonus, ir salė dega, žaižaruoja. O viena aktorė pasakojo, kad, pavyzdžiui, Mongolijoje viso spektaklio metu žmonės garsiai telefonais kalbėjosi“, – prisimena pašnekovė.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: