Nerijus ir Justas iš Lietuvos išvyko gruodžio 1 d. ir leidosi į 35 valandas trukusią kelionę – jiems prireikė trijų skrydžių bei 17–18 tūkst. km, kol pasiekė Čilėje esantį miestą Puntą Arenasą.
„Neapsiėjome be nuotykių – pakeliui buvome atskirti nuo savo bagažo, kuris taip ir neatvyko. Turėjome labai intensyvią bei sudėtingą kovą, kad jį atgautume, nes atvejis buvo neeilinis. Tokiose ekspedicijose praradus bet kurį bagažo vienetą mums realiai grėstų galimybė apskritai neišvykti į kelionę.
Kiekvienas daiktas ten yra itin reikalingas ir gyvybiškai svarbus. Vis tik po aršios kovos šią problemą išsprendėme sėkmingai“, – pasakojo N. Pranckevičius.
Į Čilę atvykę Nerijus ir Justas dar spėjo šiek tiek pakeliauti po Patagoniją, susipažinti su vietos grožiu, o tuomet, susikrovę daiktus, išvyko į Antarktidą.
„Tada prasidėjo staigmenos. Buvo labai įspūdinga, kad iš oro uosto pakilome su didžiuliu „Boeing 757“ lėktuvu, kuris paprastai leidžiasi tik dideliuose oro uostuose su ilgais nusileidimo takais. O juk Antarktidoje jokio mums įprasto oro uosto nėra ir negali būti.
Taigi, lėktuvas leidosi į tam paruoštą didžiulį ledo slėnį, kuris, išvalytas nuo sniego ir sužymėtas vėliavėlėmis, tarnauja kaip natūralus nusileidimo takas“, – sakė Nerijus.
Anot Nerijaus, skrendant į Antarktidą, jausmas buvo neapsakomas.
„Pro langą atrodė, kad visur tik didžiuliai debesys, bet, iš tiesų, kiek akys aprėpia, tai viena milžiniška sniego ir ledo dykuma. Susidaro įspūdis, jog dangus bei žemė susilieja tarpusavyje. Nusileidus tave iš karto apima jausmas, lyg būtum patekęs į kitą pasaulį. Visur švariai ir skaisčiai balta, labai tyra, skaidru. Oras šaltas, nors šiuo metu čia vienos šilčiausių dienų sezone. Oras itin sausas – džiūsta burna, sausėja akys. Vėjas toks aštrus, atrodo, net degina.
Dar vienas iššūkis – saulė. Ji labai intensyvi, be akinių nuo saulės negali išbūti nė sekundės. Netrukus įsitikinome, kad ji čia nuolatinis svečias – nenusileidžia nei dieną, nei naktį. Visą parą sukasi tame pačiame rate nuolat šviesdama“, – kalbėjo N. Pranckevičius.
Nerijaus teigimu, gyvenimo sąlygos čia yra visiškai specifinės.
„Vanduo tikras lobis, tad praustis duše galima kartą per tris dienas. Tualetuose nėra vandens, tik dezinfekcija, jokių šiukšlių. Darbinė technika, kuri dirba ir gabena mus – visiškai pritaikyta sniegui, ledui bei didžiuliams šalčiams.
Didelį įspūdį paliko ir čia rasti dviračiai – na, tikrai niekada net nebūčiau pasvajojęs pasivažinėti dviračiu ant Antarktidos ledynų“, – žavėjosi N. Pranckevičius.
Nerijus pridūrė, kad jau netrukus su Justu tęs žygį gilyn į Antarktidą, kur bus dar mažiau žmonių, civilizacijos ir daugiau gamtos:
„Kol kas esame dar tikrai geros nuotaikos ir formos, tačiau, net jeigu nebus viskas idealu, kovosime iki galo – juk čia kitas pasaulis, kada dar pavyks atvykti.“