Prieš šimtą metų Sentralija, esanti Pensilvanijos valstijoje, buvo aktyvus kalnakasių miestelis su parduotuvėmis, glaudžia bendruomene ir ekonomika, paremta anglies gavyba. Vietinės kasyklos aprūpindavo miestą energija ir darbo vietomis, o daugiau nei 1200 gyventojų dirbo, bendravo ir gyveno kaip vieninga bendruomenė. Apie tai pasakoja „History“.
Šiandien miestas beveik visiškai išnyko. Dauguma namų nugriauta, gatvės ištuštėjo, o buvusiose greitkeliuose, padengtuose grafičiais, kyla dūmai.
Priežastis – požeminis gaisras, kuris nesilpnėja jau daugiau nei pusę amžiaus. Požeminis gaisras privertė evakuoti daugumą gyventojų ir faktiškai sunaikino miestą.
Gaisrai anglies sluoksniuose nėra naujas reiškinys, tačiau Sentralija atvejis tapo didžiausiu JAV ir vienu iš labiausiai niokojančių pasaulyje. Iki gaisro 1962 m. miestas daugiau nei šimtą metų buvo antracito kasybos centras. Įtrauktas į valstijos sudėtį dar XIX a. viduryje, miestas atsirado būtent dėl kasyklų.
Anglies kasyba lėmė viską Sentralijoje – nuo gyventojų gyvenimo iki konfliktų visuomenėje. 1860-aisiais čia veikė slaptos airių bendruomenės „Molly Maguires“ nariai, atvykę į JAV kartu su imigracijos banga.
Dešimtmečio pabaigoje jie buvo įtariami smurtiniais nusikaltimais, įskaitant miesto įkūrėjo Aleksandro Reio ir pirmojo vietos kunigo nužudymą.
Pensilvanijos istorikas Daryl B. Johnson pažymi, kad nuomonės apie „Molly“ dalyvavimą yra skirtingos: vieni mano, kad tai buvo tikri užpuolikai, kiti – kad juos pakišo kasyklų savininkai, bijoję profesinių sąjungų susikūrimo.
Smurto banga nurimo tik po kelių įtariamų lyderių areštų ir egzekucijos 1877 m.
Tačiau priklausomybė nuo kasyklų neišnyko. 1890 m. Centralijoje gyveno daugiau nei 2700 žmonių, daugiausia kalnakasių ir jų šeimų nariai. Net ekonominiai sukrėtimai, ypač Didžioji depresija, nesunaikino miesto.
Tai padarė kita tragedija – gaisras, kurio priežastis iki šiol nėra nustatyta. Tikriausiai jo šaltinis buvo sąvartynas, įrengtas sename karjere 1962 m. Miestas kovojo su dideliu šiukšlių kiekiu, todėl taryba nusprendė sąvartyną išvalyti iki Atminimo dienos šventės.
Kaip rašė žurnalistas David Decock knygoje „Fire Underground“, taryba nusprendė padegti sąvartyną – ir šis veiksmas, greičiausiai, sukėlė didelį gaisrą apleistame požeminiame kasykloje. Nepaisant įvairių versijų, būtent tai laikoma tikėtina įvykių priežastimi.
Gaisras išplito po anglies klodu po miestu ir apėmė kasyklų tunelius po gatvėmis. Kai kurios kasyklos turėjo būti uždarytos dėl didelio anglies monoksido kiekio.
Bandymai sustabdyti gaisrą – iškasti laužą arba jį lokalizuoti – žlugo. Ironiška, kad būtent kasybos darbai, kurie kadaise maitino miestą, padarė jį pažeidžiamą: apleisti tuneliai, perskrodę žemę, galėjo tapti ugnies plitimo keliais. Nustatyti visus gaisro šaltinius ir juos uždaryti pasirodė pernelyg sudėtinga ir brangi užduotis.
Bėgant metams, dirvožemio temperatūra po Sentralija augo, kartais viršydama 900 laipsnių pagal Farenheito skalę. Iš karstinių įgriuvų ir dujomis užpildytų rūsių veržėsi dūmai.
Gyventojai pradėjo skųstis sveikatos problemomis, o namai prarado tvirtumą ir smigo. 1981 m. žurnalistas Gregas Walteris rašė: „Net mirusieji negali ilsėtis ramybėje“ – tuomet buvo manoma, kad dviejų vietinių kapinių kapai įgriuvo į po jais esančią ugnies duobę. Tais pačiais metais 12-metis berniukas įkrito į dėl gaisro susidariusį kraterį ir stebuklingai išsigelbėjo.
Tuo metu gaisro sustabdyti jau buvo neįmanoma. Vietoj gesinimo JAV Kongresas nusprendė evakuoti gyventojus, pasiūlydamas kompensaciją už persikraustymą. 1992 m. Pensilvanijos valdžia galutinai nusprendė konfiskuoti visą turtą ir išvežti likusius gyventojus.
Miesto pašto indeksas buvo panaikintas. Teismas leido pasilikti tik septyniems žmonėms, bet jiems draudžiama parduoti ar perleisti nuosavybę.
Šiandien požeminis gaisras Centralijoje tebesitęsia. Tai vienas iš 38 aktyvių šachtų gaisrų Pensilvanijoje. Valstijos aplinkos apsaugos departamento vertinimu, be įsikišimo jis gali degti dar šimtą metų.
Miestas dabar žinomas ne tik dėl gaisro: apleistas greitkelis padengtas grafičiais, o jo praeitis primena anglies pramonę, kuri kadaise davė Sentralijai gyvybę.
Tačiau apie bandymus sustabdyti gaisrą jau nebekalbama – kaip pažymėjo geologas Steve Jones pokalbyje su Smithsonian, „jį užgesinti – tai nereali svajonė“.