Vis dėlto investavimo praktika rodo, kad ne viskas taip paprasta. Kartais investuotojui labiau apsimoka „nieko nedaryti“ – nesinaudoti tarpinių išmokų galimybe ir leisti pinigams „dirbti“ toliau.

Neseniai viename mūsų investiciniame komitete kaip tik užvirė diskusija: ar grąžinti lėšas investuotojams reguliariomis išmokomis, ar verčiau palikti sprendimą pačiam investuotojui? Iš pažiūros paprasta dilema pasirodė turinti ne vieną svarbų niuansą.

Grįžkime prie pagrindų – investicijų vertinimo. Dar XX a. septintajame dešimtmetyje finansų teoretikas Williamas F. Sharpe’as pasiūlė būdą įvertinti investicijos grąžą atsižvelgiant į riziką ir už tai pelnė Nobelio premiją.

Jo principai galioja iki šiol. Investuotojai, vertindami alternatyvas, dažniausiai žiūri bendrą investicijos rezultatą: skaičiuoja vidutinę metinę grąžos normą (IRR), pinigų daugiklį (MoM) ar nuosavo kapitalo grąžą (ROE).

Visų šių rodiklių esmė panaši – kiek pinigų uždirbama per visą investicijos laikotarpį. Galutinė sukuriama vertė investuotojui yra svarbi, kaip ir tai, kokiu keliu ta vertė pasiekiama.

Žinoma, reguliarūs pinigų srautai investavimo procese suteikia aiškumo. Investuotojui malonu periodiškai matyti grąžą savo sąskaitoje – tai padeda suprasti, kaip „dirba“ pinigai, ir sustiprina pasitikėjimą. Jeigu tarpinės išmokos susietos su verslo etapais ir rezultatais, jų reguliarumas investuotojams suteikia tam tikrą komfortą.

Aiškūs tarpiniai mokėjimai gali padėti lengviau pritraukti kapitalą, nes investuotojai jaučiasi užtikrinčiau žinodami, kada ir iš kur bus generuojami pinigų srautai.

Tačiau verslo požiūriu tokie periodiniai mokėjimai yra savotiški rėmai – jie įspraudžia bendrovės pinigų srautus į kampą. Reguliarūs dividendai verslui sukuria administracinę naštą, reikalauja finansinių ataskaitų audito, apriboja lėšų naudojimą. Kitaip tariant, dalis kapitalo gali būti įšaldytas laukiant išmokėjimo akcininkams, užuot dirbus su naujomis galimybėmis.

Ar tikrai tai investuotojams naudinga? Ar investuotojui labiau apsimoka gauti reguliarias išmokas, ar leisti kapitalui toliau skaidriai dirbti bendrovėje, pačiam pasirenkant, kada pasiimti uždirbtą vertę?

Kad aiškiau atsakytume į šiuos klausimus, panagrinėkime realų atvejį.

Tarkime, turime likvidų, atviro tipo investicinį fondą ar investicinę bendrovę, kurios turtas periodiškai įvertinamas (pvz., kas mėnesį nustatoma grynųjų aktyvų vertė, atspindinti akcijų kainą). Kaip toks verslas gali dalytis grąža su investuotojais? Iš esmės yra trys keliai.

Dividendų mokėjimas

Tai labiausiai tradicinis ir intuityviai patrauklus būdas – gauti pelno dalį tiesiai į sąskaitą. Vis dėlto dividendams išmokėti nepakanka vien turėti uždirbto pelno. Reikia parengti ir audituoti finansines ataskaitas, oficialiai patvirtinti paskirstytiną pelną. Fiziniams asmenims išmokami dividendai dar apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) nuo visos sumos.

Tiesa, juridiniai investuotojai dividendus paprastai gauna neapmokestintus (pelno mokestį jie sumoka savarankiškai, vėliau skirstydami savo pelną). Tačiau visa ši grandinė kainuoja: auditai, mokesčiai, administravimas. Galiausiai, šiuos kaštus patiria patys investuotojai, nes jie mažina grynąją investicijų grąžą.

Reguliarus dividendų mokėjimas taip pat reiškia, kad bendrovė dalį uždirbtų lėšų nukreipia išmokoms, užuot reinvestavusi į plėtrą ar naujus projektus. Jeigu augimo galimybės neišsemtos, per dažnas pelno dalijimas tampa stabdžiu vertės kūrimui.

Fondo vienetų (akcijų) supirkimas iš investuotojų

Tai dažna praktika investiciniuose fonduose – periodiškai išpirkti (supirkti) dalį investuotojų turimų vienetų, taip grąžinant jiems kapitalą. Iš pažiūros šis metodas labai panašus į dividendus: investuotojai gauna pinigų, o jų turimų vienetų skaičius (ar vertė) sumažėja.

Verslui tokia išmokų forma patrauklesnė nei dividendai, nes nereikia formaliai fiksuoti pelno ir kviesti auditorių; pakanka tiksliai apskaičiuoti grynųjų aktyvų vertę (ką bet kuriuo atveju tenka daryti). Investuotojams tai irgi gali būti naudingiau mokesčių požiūriu.

Parduodant dalį akcijų (fondui jas išperkant), GPM mokamas tik nuo uždirbtos pelno dalies – t. y. pardavimo kainos ir įsigijimo savikainos skirtumo. Taigi, apmokestinama bazė mažesnė nei būtų dividendų atveju, vadinasi, ir mokestis mažesnis, o investuotojo rankose lieka didesnė suma. Juridiniams investuotojams pelnas iš fondo vienetų pardavimo apskritai neapmokestinamas.

Atrodytų, laimi visi? Visgi, reikia nepamiršti: savų vienetų supirkimas paprastai vyksta tuomet, kai verslas neturi kur pelningai panaudoti papildomų lėšų. Kitaip tariant, įgyvendinus numatytą strategiją ir turint laisvo kapitalo, jis grąžinamas savininkams.

Bet jei verslas dar turi augimo planų ir nuolat reikia kapitalo plėtrai, tačiau yra prisiimti įsipareigojimai periodiškai išpirkti vienetus, bendrovė atsiduria kryžkelėje. Ji privalo vykdyti išpirkimus net tada, kai galėtų tas lėšas pelningai įdarbinti. Tokia situacija reiškia lėtesnę plėtrą ir prarastas galimybes uždirbti daugiau. Vargu ar tai atitinka ilgalaikį investuotojų interesą.

Nieko nedaryti?

Tai reiškia nemokėti jokių tarpinių išmokų ir neleisti verslo „išmušti iš vėžių“ dirbtiniais mokėjimų grafikais. Tokiame modelyje investicinės bendrovės vertė atsispindi jos akcijų kainoje (grynųjų aktyvų vertėje), kuri reguliariai apskaičiuojama; pavyzdžiui, kas mėnesį ar ketvirtį.

Kiekvieną kartą perskaičiuojant vertę, matyti uždirbtas rezultatas: ar turtas augo, ar mažėjo. Investuotojas visuomet gali pats nuspręsti, kada atsiimti dalį sukurtos vertės, parduodamas norimą vienetų skaičių antrinėje rinkoje.

Mokesčių prasme toks individualus pardavimas nesiskiria nuo anksčiau aptarto supirkimo – gyventojui apmokestinamas tik pelnas, o ne visa suma. Svarbiausia, kad verslas nepatiria jokių papildomų sąnaudų ir suvaržymų, susijusių su tarpinių išmokų administravimu. Visas pelnas lieka dirbti įmonei, kol investuotojas nusprendžia pasiimti dalį savo investicijos.

Toks modelis išlaiko maksimalų kapitalo „darbo greitį“ – pinigai dirba, o ne laukia. Bendrovė gali lanksčiai reinvestuoti visą uždirbtą pelną, užtikrindama spartesnį augimą ir didesnę bendrą grąžą per visą investicijos laikotarpį.

Žinoma, kiekviena situacija – unikali. Vieno universalaus recepto nėra.

Jei bendrovė pasiekė brandą, neturi efektyvių plėtros galimybių ir generuoja stabilų perteklinių pinigų srautą, dividendai ar periodinis akcijų supirkimas gali būti pagrįstas sprendimas. Investuotojams tokiais atvejais pravartu gauti pelno dalį čia ir dabar.

Tačiau augančiam verslui, kuris gali pelningai panaudoti kapitalą, tarpinės išmokos tėra kompromisas tarp investuotojo noro matyti grąžą kišenėje ir ilgalaikio vertės kūrimo. Investuotojo laisvė pasirinkti – tai galimybė pačiam nuspręsti, kada realizuoti dalį sukauptos vertės, tuo pat metu nevaržant bendrovės kurti dar didesnę vertę.

Iš individualaus investuotojo perspektyvos žvelgiant, dividendų atsisakymas nebūtinai reiškia blogesnę investiciją. Priešingai: jeigu yra sudarytos sąlygos lanksčiai realizuoti investiciją (yra likvidi rinka, skaidriai apskaičiuojama vertė) ir tikima bendrovės gebėjimu efektyviai įdarbinti pelną, tai investuotojas gali laimėti dukart. Pirma – išvengdamas nebūtinų kaštų ir mokesčių, antra – greičiau augindamas savo turto vertę, nes uždirbto pelno investavimas generuoja „sniego gniūžtės“ efektą.

Tokiame modelyje laimi visos pusės: investuotojas gauna maksimalią bendrą grąžą pagal savo poreikį pasirinkdamas jos realizavimo laiką, o verslas turi laisvę optimizuoti kapitalo apyvartą ir auginti vertę.

Galų gale, būtent to ir siekia abi pusės – tiek investuotojas, tiek verslas: kad kiekvienas investuotas euras dirbtų aukščiausia pavara, skaidriai kurdamas ilgalaikę vertę.