Ankstesnį Algirdo pasakojimą galite skaityti čia.
Neįtikėtina atmosfera
Mano kelionė link Qalansiyah, antrojo pagal dydį Sokotros miesto, prasidėjo audringoje jūroje, kurioje šlapias sėdėjau valtyje. Pats Qalansiyah miestas, vienas didžiausių žvejų kaimelių, mane iš karto pakerėjo savo autentiškumu.
Atmosfera čia – kažkas neįtikėtino: daug žmonių, triukšmas, bėgiojantys vaikai, vyksta daugybė dalykų vienu metu. Vietiniai namai yra labai maži, pastatyti iš akmenų, kurie natūraliai susilieja su kalnais. Žvejai čia sugauna tuną, skumbrę, barakudą, o kartais – aštuonkojus ar kalmarus. Vaikai yra pagrindiniai pardavėjai, o didelis laimikis gabenamas į žemyninį Jemeną.
Vakare pastatytos palapinės jauki aplinka ir raminantis bangų ošimas leido man puikiai pailsėti. Miegoti palapinėje buvo nuostabu, ne per karšta, tačiau apie 7 valandą ryto karštis jau išvarė lauk. Visgi aš jaučiausi visiškai pailsėjęs ir pasiruošęs naujiems dienos nuotykiams.
Sokotros pakrantė – rojus gurmanams
Sokotros pakrantė tapo mano asmeniniu gurmanišku atradimu. Šilta jūra, rifai ir uolėtos pakrantės yra ideali vieta austrėms veistis. Prie pat kranto pamačiau tūkstančius austrių – tiesiog rojus gurmanams. Jūrai atslūgus, jos tampa lengvai pasiekiamos. Norėdamas jų surinkti vakarienei, supratau, kad ranka jų nenuplėšiu – prireikė akmens pagalbos.
Paruošęs austres su laimo sultimis, patyriau tikrą kulinarinę ekstazę. Jos buvo neįtikėtinai šviežios, minkštos, su saldumo užuomina. Galiu drąsiai teigti – šios austrės yra geresnės nei tos, kurias galima rasti Prancūzijoje. Austrių puota tapo mano vakariene, ir aš tiesiog negalėjau jomis atsigrožėti ir pasisotinti.
Tvyro Marso planetos atmosfera
Sokotros kraštovaizdis yra unikalus ir beveik Marso planetos atmosfera tvyro aplink baltas smėlio kopas, kurios susilieja su žydra jūra. Čia auga endeminiai augalai, kurie nėra nei krūmai, nei medžiai. Šie tvirti augalai puikiai prisitaikė prie atšiaurių dykumos sąlygų.
Vėliau nuvykome į Dogubo urvą – išties įspūdingą vietą. Urvas yra didžiulis, jame pilna stalaktitų ir stalagmitų darinių. Vietiniai naudoja urvą kaip pastogę sau bei gyvuliams. Įžengus į vidų, pajunti gaivą, o visur varvantis vanduo formuoja telkinius.
Čia virė gyvenimas – paukščiai, laumžirgiai ir maži gyvūnai, atėję atsigerti. Tiesa, urve esančios dulkės, kaip man paaiškino, yra susidariusios iš per daugelį metų suirusių ožkų fekalijų – keistas, bet autentiškas faktas.
Populiarus psichoaktyvus augalas
Katas (Arabinis dusūnas) – psichoaktyvus augalas, kramtomas dėl stimuliuojančio poveikio, yra socialinės bendruomenės dalis daugelyje Jemeno vietovių. Jis suteikia euforiją ir mažina nuovargį, bet suvartojus didelį kiekį, sukelia nuovargį bei dehidrataciją.
Nors Sokotroje jis neauga, katas atgabenamas kontrabanda iš žemyno nepaisant salos valdžios draudimo. Jam išsaugoti šviežumą, gabenamas šaldymo dėžėse, apvyniotas drėgnu audiniu.
Asmeniškai pabandžiau jo kramtyti – jis neturėjo jokio kvapo, bet buvo kartokas. Iš karto jokio poveikio nepajutau, nebent tik gausų seilių išsiskyrimą. Visgi kato vartojimo nepalaikau, nes jis slopina apetitą, kelia didelių problemų Jemeno ekonomikai ir aplinkai – užima daug dirbamos žemės bei sunaudoja daug vandens.
Šeimos tradiciškai yra didelės
Sokotros kasdienis maistas yra paprastas, tradicinis, bet maistingas. Pagrindiniai produktai yra žuvis, ožkienos mėsa, ryžiai, datulės ir medus. Kadangi šioje vietoje tuno apsčiai, žuvis yra pagrindinis baltymų šaltinis pakrantės gyventojams. Žuvį kepa arba džiovina su prieskoniais. Kalnuose dažniau valgoma ožkienos ar avienos mėsa.
Man asmeniškai labai patiko vietinė plokščia duonelė (flatbread), nors vietiniams ji galbūt jau pabodusi. Kupranugario mėsa yra brangi ir valgoma tik per dideles šventes, pavyzdžiui, vestuves. Sultingi vaisiai ir daržovės, kuriuos valgėme pietums, buvo tikrai gaivūs.
Jemene šeimos tradiciškai yra didelės, ir vaikai laikomi palaima bei socialiniu turtu. Jie padeda ūkyje ir prižiūri tėvus senatvėje. Daugiau nei 40 proc. gyventojų yra jaunesni nei 15 metų. Nors lankyti mokyklą, pradedant nuo darželio, yra prieinama, pradinėse klasėse vaikai atskiriami pagal lytį. Berniukai istoriškai buvo vertinami labiau, nes perimdavo šeimos turtą ir buvo laikomi pagrindiniais šeimos maitintojais.