Į renginį atvyko S. Butauto sūnus Ramūnas, dukra Vida Butautaitė-Grinienė, buvęs rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra, olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius, Vitoldas Masalskis bei kiti.
V. Chomičius drąsiai S. Butautą gali vadinti savo mokytoju.
„Patys geriausi prisiminimai. Pamenu, dar dubleriuose buvau ir mane S. Butautas pakvietė į pagrindinę „Žalgirio“ komandą.
Mane nustebino, jog jis žinojo, ko iš manęs nori, ką nori padaryti. Viskas buvo aišku, ką ir kaip reikia daryti. Ir žinoma, vertino pastangas, turėjai atiduoti paskutines jėgas, kad viskas gautusi gerai“, – prisiminimais apie šalies krepšinio patriarchą dalinosi olimpinis čempionas.
Jis neužmiršta ir įsimintinos S. Butauto pastabos.
„Kai buvau studentas, reikėjo atlikti praktiką, turėjau pravesti treniruotę. Susiplanavau minučių tikslumu pratimus, bet stebiu, jog tarp skirtingų treniruočių dalių susidaro pauzės. Kiek pasimečiau, kaip čia jas išnaudoti tą minutę, kitą.
Ir matau, stebi mane S. Butautas, žiūri, ką darysiu. Tai sugalvojau duoti metimų, atsispaudimų padaryti.
Po treniruotės sulaukiau jo komentaro, sako, matau, buvo pertraukėlės tarp tų pratimų, bet labai gerai jas užpildei.
Tai šią asmenybę labai gerai prisimenu, kartu pajaučiau S. Butauto reiklumą. Atlikdavome viską, ką reikia, paaiškindavo, jei matydavo, kad kažko nesupranti“, – prisiminimais dalinosi V. Chomičius, sulaukęs klausimų ir apie šių dienų aktualijas.
– Ar dabar pakanka to reiklumo šalies krepšinio asmenybėms, jog rinktinė vėl džiaugtųsi medaliais?
– Aš manau, pirmoje eilėje tai paprastumo ir noro, jog tie medaliai būtų. Ne tik treneriai, visuomenė, bet ir žaidėjai turi degti noru. Mes žinome, kad jei norime, tą tikrai pasieksime.
– Nuo lapkričio vidurio stringa Kauno „Žalgiris“, kodėl komanda taip banguoja?
– Negaliu įlįsti į žaidėjų vidų. Kodėl nesiseka? Sunku pasakyti, čia juk sportas, būna ir nesėkmių. Pamenu ir savo karjeroje buvo etapų, kai reikėjo laimėti, bet kažkur nepataikai, sužaidi prasčiau ir rezultatas neigiamas.
Ką darai tokiais momentais? Eini į salytę, mėtai, darai papildomą treniruotę. Kad ir sunku, kad ir po kažkokių rungtynių, bet galiausiai pastangos ir papildomas darbas atsiperka.
– „Žalgiris“ atsidūrė dėmesio centre rinktinių „lango“ metu, jog žalgiriečiai neprisijungia prie nacionalinės komandos. Kaip jūs matote šią situaciją?
– Jei pažvelgtume į kitas Eurolygos komandas, žaidėjai išvyksta į rinktines. Tuo klausimu nekalbėjau nė su vienu „Žalgirio“ vadovu.
Aš pritarčiau Rimui Kurtinaičiui, visais atžvilgiais. Rinktinėje atiduoti duoklę Lietuvai, už tai, kad čia tapai krepšininku, užaugai ir gali ginti šalies garbę.
Tas klausimas dėl traumų… Jei pakvietė, atvyk, pasirodyk, jei traumuotas, viskas, laisvas, gali keliauti ilsėtis, sveikti.
Tas krepšininko gyvenimas greitai bėga, pažaidei 10 metų ir viskas, turi galvoti, ką veiksi toliau. Tad reikia išnaudoti tą laiką, galimybes, kad Lietuva vėl būtų su medaliais. O tų atostogų gyvenime pakaks.
– Ar rami jūsų širdis pasitinkant 2026-uosius ir žvelgiant į Lietuvos rinktinės kovas pasaulio čempionato atrankoje?
– Provokuojantys klausimai (šypsosi). Čia, žinote, žaidimo reikalas. Jei norėsime, pateksime, netgi galime laimėti (medalius).
Išgyvename kartų kaitą, geriausi žaidėjai Eurolygoje, susirenka į „langus“ LKL krepšininkai, kurie per 10 dienų turi tapti komanda. Nėra lengva pateisinti visuomenės lūkesčius.
Bet aš optimistas, kitaip negali būti.
Didžiųjų Lietuvos krepšinio pergalių liudininkas
Kaune gimęs ir užaugęs Stepas Butautas ( gim. 1925 m. rugpjūčio 25 d., mirė 2001 m. kovo 22 d.) buvo pirmųjų didžiųjų Lietuvos krepšinio pergalių liudininkas – po to, kai Rygoje 1937 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, 13-metis S. Butautas 1939-aisiais su draugais gyvai Kauno sporto halėje stebėjo Europos čempionato kovas ir sekė Senojo žemyno čempionais antrą kartą iš eilės tapusių lietuvių žygį.
Pats S. Butautas kaip krepšininkas iškilo jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Nuo 1947-ųjų iki 1956-ųjų gynėjas atstovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo 1947 ir 1951 m. iškovojo Sovietų sąjungos čempionato nugalėtojų titulus.
1947-aisiais patekęs į Sovietų sąjungos rinktinę su ja laimėjo tris Europos čempionato aukso medalius (1947, 1951 ir 1953 m.) ir olimpinį sidabrą Helsinkyje 1952-aisiais. Krepšinio aikštelėje pasižymėjęs veržlumu, tvirtu charakteriu ir gebėjimu perteikti žinias kitiems, vos pradėjęs ketvirtą dešimtį, S. Butautas tapo treneriu.
Sovietų sąjungos moterų rinktinę, Kubos vyrų rinktinę, Kauno „Žalgirį“ ir kitas komandas treniravęs S. Butautas padėjo išugdyti ne vieną būsimą krepšinio žvaigždę. Vėlesniame savo gyvenimo etape kaunietis dirbo Lietuvos kūno kultūros institute, dabartiniame Lietuvos sporto universitete, kuriame tęsė darbus su jaunaisiais sporto specialistais.
Už savo indėlį į krepšinį 1991-aisiais S. Butautas buvo FIBA organizacijos įtrauktas į 50-ies geriausių žaidėjų sąrašą. Tarp lietuvių tokio pripažinimo kartu su S. Butautu sulaukė tik Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Modestas Paulauskas.
