Ryškios Lietuvos krepšinio asmenybės ketvirtadienį dieną rinkosi į Lietuvos sporto universitetą, kuriame paminėtos šalies krepšinio patriarcho Stepo Butauto 100-osios gimimo metinės.
Į renginį atvyko S. Butauto sūnus Ramūnas, dukra Vida Butautaitė-Grinienė, buvęs rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra, olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius, Vitoldas Masalskis bei kiti.
„Jis mane ir treniravo, man dėstė. Jo sentencijas ir mintis naudoju bendraudamas su studentais. Stengiausi perimti tas vertybes, kurias man skiepijo.
Tas vertybes, tuos bruožus stengiuosi perduoti savo vaikams, tikiuosi, man pavyksta. Jaučiuosi tėvui labai skolingas“, – nelengvai žodžius rinkdamas prisipažino R. Butautas.
Ketvirtadienį į S. Butauto atminimo renginį LSU rinkosi būrys šalies krepšinio garsenybių, anot R. Butauto, tėtis iš viršaus greičiausiai šypsosi matydamas tokią kompaniją.
„Stengėmės pakviesti pačius artimiausius jo bičiulius. Mano tėvas apskritai buvo kompanijos žmogus.
Mėgo būti kompanijos centre, nevengdavo pajuokauti, puikiai dainavo. Šiandien būtų labai laimingas, matydamas tokias gretas, šiuos žmones, atėjusius jį pagerbti“, – kalbėjo R. Butautas.
„Tėtis daug kartų kartojo vieną frazę. Jei pasiaukodamas dirbi, treniruojiesi, gyveni, tai rezultatas negali neateiti.
Reikia apsišarvuoti kantrybe ir neabejoju, jog tie medaliai grįš. Esame krepšinio šalis, mūsų jaunimas myli šią sporto šaką, tik laiko klausimas, kada lipsime ant prizininkų pakylos“, – optimizmo nestokojo R. Butautas.
R. Kurtinaitis po paskutinių rinktinės rungtynių su Italija yra pažymėjęs, jog nacionalinės komandos problema ne žaidėjai, o jų gretos ekipoje, jų subūrimas.
Ką daryti, jog rinktinei atstovautų geriausi krepšininkai?
„Turime XXI amžių. Reikia prisitaikyti, rasti būdų, kaip juos prisivilioti. Kaip tą padaryti? Išjunkite kameras, diktofonus, kam įdomu, ne eteriui aš pasakysiu, kaip tą padaryti“, – šypsojosi Europos čempionato prizininkas.
Didžiųjų Lietuvos krepšinio pergalių liudininkas
Kaune gimęs ir užaugęs Stepas Butautas ( gim. 1925 m. rugpjūčio 25 d., mirė 2001 m. kovo 22 d.) buvo pirmųjų didžiųjų Lietuvos krepšinio pergalių liudininkas – po to, kai Rygoje 1937 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, 13-metis S. Butautas 1939-aisiais su draugais gyvai Kauno sporto halėje stebėjo Europos čempionato kovas ir sekė Senojo žemyno čempionais antrą kartą iš eilės tapusių lietuvių žygį.
Pats S. Butautas kaip krepšininkas iškilo jau sovietų okupuotoje Lietuvoje. Nuo 1947-ųjų iki 1956-ųjų gynėjas atstovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo 1947 ir 1951 m. iškovojo Sovietų sąjungos čempionato nugalėtojų titulus.
1947-aisiais patekęs į Sovietų sąjungos rinktinę su ja laimėjo tris Europos čempionato aukso medalius (1947, 1951 ir 1953 m.) ir olimpinį sidabrą Helsinkyje 1952-aisiais. Krepšinio aikštelėje pasižymėjęs veržlumu, tvirtu charakteriu ir gebėjimu perteikti žinias kitiems, vos pradėjęs ketvirtą dešimtį, S. Butautas tapo treneriu.
Sovietų sąjungos moterų rinktinę, Kubos vyrų rinktinę, Kauno „Žalgirį“ ir kitas komandas treniravęs S. Butautas padėjo išugdyti ne vieną būsimą krepšinio žvaigždę. Vėlesniame savo gyvenimo etape kaunietis dirbo Lietuvos kūno kultūros institute, dabartiniame Lietuvos sporto universitete, kuriame tęsė darbus su jaunaisiais sporto specialistais.
Už savo indėlį į krepšinį 1991-aisiais S. Butautas buvo FIBA organizacijos įtrauktas į 50-ies geriausių žaidėjų sąrašą. Tarp lietuvių tokio pripažinimo kartu su S. Butautu sulaukė tik Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Modestas Paulauskas.
