Viktorija neslėpė nusivylimo žmogumi, kuris kadaise jai buvo kūrybos ikona, o šiandien, pasak jos, pasirinko pletkų ir neapykantos kalbos kelią.
„Kai buvau jauna, dar nežinoma dizainerė, dar net nebuvau tapusi dizainere, tuo metu Juozas Statkevičius man buvo ikona. Bet ikona ko? Jo kūrybingumas buvo neįtikėtinas. Jo suknelės – šedevrai. Jis kūrė šedevrus. Jo drabužiai buvo ne tiesiog drabužiai, o meno kūriniai. Net sunku rasti pavadinimą tam, ką jis darė – tai nebuvo mada, tai buvo menas. Jei prisiminsite jo pristatymus, jie buvo „wow“: teatras, mada, geras skonis, kitas lygis. Niekas iki jo Lietuvoje nebuvo padaręs tiek, kiek jis“, – sakė dizainerė.
Vėliau V. Jakučinskaitė perėjo prie klausimo, kuris, jos manymu, yra esminis – nuolatinis J. Statkevičiaus jausmas, kad jis neva nėra įvertintas.
„Bet kas nutiko bėgant metams? Jam visada atrodo, kad jis yra nepripažintas. Nežinau, kaip dar jį reikia pripažinti, kad jis pats tai suprastų. Mano supratimu, jeigu tu gyveni iš savo amato ir gali oriai, kokybiškai išgyventi iš to, ką darai – tai ir yra pripažinimas. Bet kuriam sveikam žmogui tai yra pripažinimas. Ko dar reikia? Ordinų? Paminklo? Tu tiesiog dirbi savo darbą ir dirbi jį a*ujenai – tada žmonės tave gerbia.
Didesnės pagarbos nebus: niekas neis ir nesiklaups ant kelių, niekas kasdien nedėkos. Ir, visų pirma, tu savo darbais garsini ne Lietuvą, o save kaip asmenybę, kaip menininką. Nereikia pi****, kad garsini Lietuvą. Lietuvą garsina krepšinis, nes be krepšinio daugelis net nežino, kas ta Lietuva. Visi kiti tiesiog dirba savo darbą, ir tuo darbu galima didžiuotis. Viskas. Faktas“, – sakė ji.
Viktorija paminėjo ir visuomenės reakciją, kai į pasisakymus sureagavo Lietuvoje negyvenanti moteris. Tai, jos teigimu, parodė, kaip stipriai žmonės priima tokius žodžius.
Didžiausias lūžis, pasak Viktorijos, įvyko tada, kai viešumoje pasirodė Juozo Statkevičiaus mamos Vandos žinutės.
„Jis, kaip visada, prisišnekėjo ir tiek. Bet čia atsirado dar viena labai negraži dalis – įsikišo mama. Jos žinutėse pasimatė ta bjauri kalbos pusė: žinutės, skatinančios pažeminti Danguolę. Juozas visada savo mamą rodė kaip gero skonio, stiliaus ir kultūros etaloną. Ir staiga tas „kultūros etalonas“ rašo tokius žodžius kitai moteriai.
Tai taip negražu, neskanu ir purvina. Ir tada supranti, kad tokia kalba jų namuose nėra išimtis, tai norma. Tai ne taisyklių laužymas, tai kasdienybė. Jie leidžia sau taip kalbėti apie kitus žmones. Ir tai labai aiškiai parodo žmonių kultūrą“, – mano V. Jakučinskaitė.
Viktorijos teigimu, ši situacija atskleidė tai, ko iki šiol visuomenė nematė. Ir tai, pasak jos, yra liūdniausia visos istorijos dalis.
„Jei kaltini Lietuvą, kad nėra kultūros, pažiūrėk, kad tavo kultūroje nėra kultūros tavo svetainėje, pokalbiuose su mama. Parodė žmogus savo kitą pusę per mamą, o ne per jį tiesiogiai. Labai liūdna situacija. Gražios šeimos įvaizdis sugriuvo“, – sakė ji.