M. Rubio žodžiai, atrodo, patvirtina pastarųjų derybų Kremliuje rezultatus. Šįkart pats valstybės sekretorius nedalyvavo. Vietoje jo JAV prezidentas pasiuntė specialųjį pasiuntinį Steve’ą Witkoffą ir Jaredą Kushnerį (Trumpo žentą). Kaip pažymi Lancasterio universiteto tyrėjas Alexandros Koutsoukis, diplomatų keitimas „sandorių sudarytojais“ tapo būdingu JAV požiūrio į šį taikos procesą bruožu.
Pagrindinė išvada aiški – Putinas nebuvo nusiteikęs kompromisui. Nors derybos buvo apibūdintos kaip „naudingos, konstruktyvios ir prasmingos“, V. Putino patarėjas Jurijus Ušakovas pareiškė: „mes nepriartėjome prie krizės Ukrainoje sprendimo“.
Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į Rusijos vadovo komentarą, pasakytą dar prieš susitikimą – jis apkaltino Ukrainos Europos sąjungininkus bandymu sužlugdyti taikos susitarimą, reiškiant „visiškai nepriimtinas“ sąlygas. Tuo metu J. Ušakovas pridūrė, kad „kai kurie Amerikos pasiūlymai atrodo daugiau ar mažiau priimtini“.
Leideno universiteto saugumo ekspertas Intigamas Mamedovas rašo, kad tai, regis, tiesioginė užuomina į preliminarų susitarimą, kurį JAV ir Rusija parengė lapkričio pabaigoje Majamyje. Šis 28 punktų projektas Ukrainai ir daugeliui Europos valstybių atrodė visiškai nepriimtinas, nes jame iš Kyjivo buvo reikalaujama atsisakyti viso Donecko ir Luhansko regiono, įskaitant teritorijas, kurių Rusija nėra sugebėjusi užimti jėga. Taip pat buvo raginama atsisakyti bet kokių vilčių įstoti į NATO ir sutikti su apribotu Ukrainos kariuomenės dydžiu.
I. Mamedovas mato platesnę strategiją. Nesvarbu, ko Putinas tikisi pasiekti pačiame kare, kuo jis kruvinesnis ir ilgesnis, tuo didesnį pleištą jis kuria tarp JAV ir Europos. Todėl V. Putinas ir giria JAV pasiūlymus, kritikuoja europietiškus.
Karas taip pat atskleidžia didelius nesutarimus Europoje dėl plano surinkti 90 mlrd. eurų Ukrainos gynybai finansuoti – arba panaudojant įšaldytas Rusijos lėšas, arba skolinantis rinkose. Belgija ypatingai nepatenkinta pirmuoju variantu, nes dauguma įšaldytų aktyvų yra jos bankuose, o tai galėtų atnešti milžinišką finansinę riziką, jei paskola nebūtų grąžinta.
Tuo tarpu Vengrija ir Slovakija priešinasi ukrainiečių gynybos finansavimui ir žada teisiniu keliu blokuoti ES planą iki 2026 m. pabaigos uždrausti rusiškų suskystintų gamtinių dujų importą, o iki 2027 m. – ir dujų tiekimą vamzdynais.
Ar Ukraina bus priversta atsisakyti teritorijų?
Nepriklausomai nuo derybų baigties, kaip rašo Romansas Birke, vis labiau tikėtina, kad Ukrainai gali tekti atsisakyti dalies teritorijos mainais į taiką. Tai prieštarauja esminiams tarptautinės teisės principams ir Jungtinių Tautų chartijai, draudžiančiai „jėga kėsintis į valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“.
R. Birke, Dublino miesto universiteto europinės istorijos ekspertas, teigia, kad apdovanojus Rusijos agresiją teritorijomis būtų įtvirtinta pavojinga taisyklė: XXI amžiuje Europos sienas vėl gali perbraižyti karinė jėga. Jis primena Hugo Grocijaus – vieno svarbiausių karo teisės teoretikų – darbus.
Karas Ukrainoje. 2025-ųjų lapkritis (nuotr. SCANPIX)” class=”articlePhoto”> 
H. Grocijus teigė, kad teisėtais laikytini tik tokie karai, kuriuose valstybė ginasi nuo agresijos arba gina savo teisėtas nuosavybės teises. Tačiau vėliau jis pastebėjo, kad kiekviena valstybė savaip pateisina savo karą kaip „teisingą“, kaip dabar tai daro V. Putinas. Tai, įspėjo H. Grocijus, gali įtraukti ir kitas šalis, kurios jaus pareigą palaikyti tą pusę, kuri, jų manymu, teisi. Tokiu būdu konfliktai gali plėstis.
R. Birke baiminasi, kad atiduodant Rusijai Ukrainos teritoriją, pasaulis sugrįžtų į H. Grocijaus aprašytą būseną, kurioje silpnesnes valstybes galima atakuoti be pasekmių – ir kur „jėga tampa teise“.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.