Daug aiškiau šiuos veiksmus paaiškina kita, prorusiškų analitikų itin mėgstama koncepcija – vadinamoji „chaoso teorija“, kurią plėtoja Valdajaus diskusijų klubo ekspertai. Politologas Antonas Barbashinas savo tekste nagrinėja šią idėją ir parodo, kaip ji tapo kertiniu Maskvos užsienio politikos principu. „Meduza“ skelbia visą jo analizę.
Valdajaus ekspertai teigia, kad chaosas tarptautiniuose santykiuose – ne atsitiktinumas, o natūrali stadija, prasidedanti tuomet, kai žlunga senieji galios centrai ir pasaulis dar nėra susiformavęs į naują, stabilią struktūrą.
Pasak jų, naujosios bipoliškumo formos dar nėra, multipoliškumas taip pat nesukūrė visuotinai priimtinų taisyklių. Todėl esą gyvename laikotarpyje, kai senoji pasaulio tvarka jau sugriuvo, naujoji neatsirado, o pati sistema pereina į greitai kintančią būseną, kurioje „visų karas prieš visus“ tampa ne metafora, o realybe. Tokios būsenos tikslas nėra naujas stabilumas, bet visuotinis „perkrautas“ pasaulis.
Kaip chaoso teorija tampa Kremliaus veiksmų instrukcija?
Iš šios prielaidos kyla pirmoji chaoso teorijos tezė: senosios tvarkos atkurti nebeįmanoma. Vakarai, bandantys ją išlaikyti, pasak Valdajaus ekspertų, galiausiai bus priversti pripažinti savo pastangų beviltiškumą ir sėsti prie derybų stalo naujomis sąlygomis – su Rusija ir platesniu „ne Vakarų“ pasauliu. Kuo labiau ginsiesi nuo pokyčių, tuo greičiau sistema sugrius.
Antroji tezė teigia, kad chaoso neįmanoma kontroliuoti. Globalus pasaulis, anot jų, jau nuslydo į vienašališkų sprendimų epochą, ir tai yra objektyvu bei neišvengiama. Todėl nebe siekis atkurti kontrolę tampa svarbiausiu tikslu, o gebėjimas prisitaikyti prie netvarkos: išlikti, keisti kryptį, ieškoti kūrybiškų sprendimų ir apeiti taisykles. Laimi tie, kurie reaguoja greičiau, veikia lanksčiau ir nebijo perrašyti normų pagal savo interesus.
Trečioji tezė iš esmės paneigia bet kokias pastovias sąjungas. Pasak chaoso teoretikų, šiandien galioja principas „kiekvienas už save“, o nuolatiniai partneriai yra tik iliuzija. Tai puikiai matyti Rusijos politikoje: paramos Sirijos režimui galima nedelsiant atsisakyti, jei atsiranda naudingesnių partnerių; ryšiai su Iranu gali būti sumažinti, jei konfliktas regione tampa nepatogus; kai reikalinga parama Šiaurės Korėjai, Maskva nedvejodama sudaro sutartį, artimą kariniam aljansui. Visos pozicijos čia yra laikinos ir pakeičiamos akimirksniu, vos pasikeitus rizikos ir naudos balansui.
Ketvirtoji tezė skelbia, kad universalios vertybės, tokios kaip teisingumas ir etika, politikoje nebeturi jokios reikšmės. Būtent ši nuostata leidžia Maskvai atvirai remti brutaliausius diktatorius, sistemingai naikinti civilių infrastruktūrą Ukrainoje ir nesivaržyti taikyti represijų šalies viduje. Valdajaus ekspertai įsitikinę, kad jokios universalios moralės normos neegzistuoja, o pati idėja būti „teisingoje istorijos pusėje“ esą yra beprasmė. Tai visiškai panaikina bet kokius moralinius apribojimus, kurie bent minimaliai veikė Rusijos politiką praeityje. Dabar bet kuris veiksmas gali būti pateisintas „nacionaliniu interesu“.
Galiausiai chaoso teorija atmeta universalių idėjų būtinybę ir skatina Rusiją kurti savitą „civilizacijos valstybės“ modelį su savais, tik valdžiai patogiais istoriniais naratyvais. Šis požiūris labai dera su Vladimiro Putino 2023 m. pristatyta „civilizacijos valstybės“ koncepcija.
Paskutinė, penktoji tezė skelbia, kad karinė jėga yra vienintelis tikras valstybės išlikimo garantas. Chaosui tampant nuolatine pasaulio būsena, konfliktai, pasak šios teorijos šalininkų, tik dažnės. Teisinės normos ir tarptautinės institucijos esą traukiasi į antrą planą, užleisdamos vietą brutaliai jėgai – tarsi grįžtume į ikivestfalietišką laikotarpį, kai suverenitetą garantuodavo tik kariuomenė. Tuo pat metu normalizuojama pati karo idėja, o net ir ribotas branduolinis smūgis vis dažniau pristatomas kaip įmanomas „prevencinis“ veiksmas.
Chaoso teorija kaip Kremliaus agresyvių veiksmų pateisinimo schema
Valdajaus klubo ataskaitos atlieka labai aiškią funkciją: jos intelektualizuoja dabartinę Rusijos politiką ir pateikia ją kaip logišką, neišvengiamą ir istoriškai pagrįstą. Taip konceptualiai išsprendžiama viena didžiausių dilemų – kaip pateisinti Krymo aneksiją ir aiškų tarptautinės teisės pažeidimą.
Chaoso teorija leidžia tai pavaizduoti ne kaip Kremliaus, o kaip globalios sistemos griūties rezultatą. Iš čia išplaukia dar drąsesnės išvados: jei pasaulio tvarka pasikeis negrįžtamai, aneksijos esą vis tiek bus pripažintos, o sankcijos praras prasmę.
Ši koncepcija taip pat suteikia pagrindą visuotiniam visuomenės militarizavimui ir vidaus kontrolės stiprinimui, paverčiant tai ne laikina priemone karo metu, o nuolatine valstybės būsena. Teisės ir žmogaus laisvės tampa lanksčiomis kategorijomis, kurias galima koreguoti taip, kaip naudinga valdžiai.
Chaoso teorija apibūdina jau vykstančius Rusijos politinius pokyčius, sukuria jiems „vidinę logiką“ ir suteikia labai plačią erdvę būsimiems, dar agresyvesniems veiksmams.
Ir nors Rusija vis dar išlaiko tam tikrus dabartinės sistemos elementus – pavyzdžiui, savo veto teisę JT Saugumo Taryboje – nėra jokių priežasčių manyti, kad ji bandytų siekti kompromiso dėl esminių savo pozicijų, ypač Ukrainoje. Maskva ir toliau sieks primesti pasauliui naują saugumo architektūrą pagal savo taisykles.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.