Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su visą gyvenimą pedagoge dirbusia, dabar Panevėžyje gyvenančia Nerute Pavasariene, kuri pirmuosius 16 gyvenimo metų buvo Nyrutė, o vėliau pasikeitė vardą.
Nerutė Pavasarienė
(5 nuotr.) 
Nerutė Pavasarienė (nuotr. asm. archyvo)
Nerutė Pavasarienė (nuotr. asm. archyvo)
Nerutė Pavasarienė (nuotr. asm. archyvo)
Nerutė Pavasarienė (nuotr. asm. archyvo)
Nerutė Pavasarienė (nuotr. asm. archyvo)
Nyrutės vardas – krikštamotės mintis
Kaip pokalbio metu pasakojo pašnekovė, vardai yra tapę didžiausių jos gyvenimo kuriozų priežastimi, kurie prasidėjo vos gimus.
Pasak jos, Nyrutės vardą jai sugalvojo krikštamotė, kuri tais laikais pasielgė labai drąsiai – nepaisė tėvų valios suteikti jai vardo Zita ir pakrikštijo Nyrute.
„Vardo sugalvojimas – tai mano krikšto motinos nuopelnas. Ji nuo pat mažumės turbūt buvo avantiūristė ir mane krikštijo būdama 15-os.
Tada tėvai sugalvojo man labai paprastą vardą, nes gimiau praeito šimtmečio vidury. Tuo metu sukosi tokie vardai kaip Danutė, Bronė, Janina, Stasė, o vyrai buvo Valerijonai, Petrai, Antanai ir panašiai.
Mano krikšto mama važiavo į bažnyčią, buvo kovo mėnuo, namuose buvo pasakyta, kad mergaitei turi būti suteiktas Zitos vardas. Turėjau būti Zita.
Kadangi apie tris kilometrus reikėjo vykti iki bažnyčios, kelias šlapias, duobėtas, arklys lėtai tempė vežimą, tai mano krikšto motina sumąstė avantiūrą. Jai nepatiko Zitos vardas, bet ji kažkur buvo girdėjusi vardą Nyrutė“, – pasakojo ji.
Pasak pašnekovės, nutiko taip, kad iš namų ji išvyko vardu Zita, o grįžo jau Nyrutė. Tuo metu toks vardas niekam nebuvo girdėtas.
Nerutės pasiteiravus, kaip krikšto mama galėjo sužinoti apie tokį išskirtinį vardą, ji atskleidė, kad kadangi gimė ir augo Antano Smetonos tėviškėje tarp šviesių žmonių, turbūt ten vardą ir išgirdo.
„Mano tėvai niekada nepyko ant krikštamotės už vardą, o per gyvenimą ji labai didžiavosi, kad išdrįso penkiolikmetė tokį vardą be tėvų leidimo išrinkti“, – šyptelėjo Nerutė.
Mokykloje visi kreipėsi vardu Nerija
Šeimoje į Nerutę visi kreipdavosi pilnu Nyrutės vardu arba, kaip pasakojo pašnekovė, sesuo jos vardą trumpindavo ir vadindavo Nyrka.
Vis tik mokykloje toks vardo išsiskyrimas kėlė mokytojams daug klausimų. Pašnekovė atskleidė, kad dėl to ji ugdymo įstaigoje buvo vadinama visai kitaip.
„Kai aš ėjau į mokyklą, tai mokytojoms, matyt, buvo gal netikėta, kodėl čia vaikui toks vardas duotas. Visų vardai buvo kaip vardai, o va man davė nei šiokį, nei tokį. Niekam jis nebuvo suprantamas.
Tad mokyklos žurnaluose mano vardo vietoje įrašė „Nerija“. Tad įsivaizduokite, mokykloje aš visus tuos metus prabuvau Nerija“, – pasakojo pašnekovė.
Ji pasakojo, kad prie Nerijos vardo bėgant metams priprato ir jau visų prašydavo ją taip vadinti.
Tiesa, pridėjo, kad brandos atestate išvystas vardas ją nuliūdino – jame buvo rašoma, kad mokyklą baigė „Nerutė“.
Būdama 16-os tapo Nerute
Pašnekovės pasiteiravus, kaip čia tuomet nutiko, kad ji vis tik patapo „Nerute“, ji prisipažino, kad tai buvo dar viena avantiūra.
Pasak Nerutės, būdama 16 metų ji ryžosi pasikeisti savo vardą. Geriausia galimybė tam – paso gamybos laikas.
„Tada, pamenu, turėjau važiuoti į Ukmergę, rajono centrą. Pasiėmiau dokumentus ir pagalvojau – aš tai Nerija, o čia kažkokia Nyrutė dokumentuose.
Tad tada padariau tokį kriminalą – ėmiau ir juodu rašalu „y“ paverčiau į „e“. Tada galvojau, kad čia labai gudri buvau, o vėliau gavau pasą ir jau oficialiai vadinausi Nerute“, – sakė ji.
Vis tik išvykus mokytis į institutą Nerutė prisistatė ne savo oficialiu vardu, o Nerijos. Pasak jos, tikriausiai bendrakursiai iki šiol nežino jos tikrojo vardo.
„Kai nuvažiavau mokytis į institutą, man labai nepatiko ta vardo pabaiga „utė“, tad nuvykusi į ten pasivadinau Nerija.
Taip visus keturis mokslo metus prabuvau su tokiu vardu, o mano studijų draugės nežinojo tikrojo mano vardo.
Vis tik, kai jau ištekėjau, man to vardo nebereikėjo. Buvau tamsta mokytoja, mama, močiutė ir t. t.“, – atskleidė ji.
Per gyvenimą kitos Nerutės nesutiko
Nors Neručių vardo savininkių Lietuvoje yra, tačiau pašnekovė prisipažino, kad nė vienos kitos nėra sutikusi.
Kaip pasakojo buvusi lietuvių kalbos mokytoja, jai buvo tekę tik girdėti, kad Panevėžyje gyveno dailininkė ir menininkė tokiu pačiu vardu.
„Aš nesijaučiau ypatinga gyvenime, bet tiesiog pasitaikydavo su vardu susijusių įvairių situacijų.
Pavyzdžiui, kai su kažkuo susipažindavau ir prisistatydavau Nerute, tai visiems pasigirsdavo „Verutė“, o man tas vardas visai nepatiko, nes buvau pažinusi gyvenime negerą moterį tokiu vardu“, – pasakojo ji.
Tiesa, Nerutė pridėjo, kad jeigu tekdavo kažkur neoficialiai prisistatyti, tada ji pasivadindavo Zita. Pasak jos, su šiuo vardu taip pat yra buvęs kuriozas.
„Pamenu vieną juokingą įvykį, kai gavome visi kolektyvinius sodus, visos susirinkę jaunos šeimos kuitėmės, dirbome juose ir visiems norėdavosi susipažinti su kaimynais.
Kažkada atėjo prie mano vyro kaimynas, aš darže kapsčiausi, ir sako – pakvieskit žmonelę, visi pasisėdėsime. Vyras pasakė, kad aš eiti nenorėsiu, nes buvau pikta.
Tada girdžiu, kaimynas klausia – koks žmonelės vardas, nes norėjo pats pakviesti, o vyras atsakė – nežinau, vieni sako Zita, kiti Nerutė.
Kaimynas taip tik galvą pakraipė ir sako: „Nu čia dabar, bobos vardo nežino“, – juokėsi Nerutė.