Padeda ir priklausomiems žmonėms, ir jų artimiesiems
Pasak bendruomenės įkūrėjo ir vadovo K. Dvarecko, „Aš esu“ turi tris pagrindines kryptis: „Pirmoji – artimieji. Pats priklausomas dar kurį laiką gali sau neigti, kad turi bėdų, bet jeigu artimieji pradeda matyti nerimą keliančius ženklus – pradeda ieškoti pagalbos ir dažniausiai pirmi pasibeldžia į mūsų kiemo vartus. Juos palydi profesionalios klinikinės psichologės, mūsų viena psichologė turi sukūrusi psichoedukacinę programą artimiesiems, kaip neišprotėti anksčiau nei tas, kuriam nori padėti, kaip nepalaikyti jo ligoje, kaip tapti tuo kvietimu, kartais tokiu tvirtu kvietimu sveikti. Tokios dvi grupės vyksta – pirmadieniais visi gali ateiti į atvirą psichologinės paramos grupę, kur artimieji vieni kitiems, padedami psichologės, padeda praeiti tuos nežinios sunkumų laikotarpius, kur nėra teisingų atsakymų. Antra grupė – priklausomi asmenys, kai jau jie kreipiasi pagalbos. Turime reabilitacijos ir integracijos programas.
Reabilitacija skirta tiems, kurie žengia pačius pirmuosius žingsnius, tai – pakankamai uždaras etapas, kai žmonės pas mus apsigyvena apie pusmečiui, truputį atsiriboja nuo visuomenėje vykstančių procesų, nuo šeimų, nuo darbų jei dar tokių likę. Ir bando susigaudyti, kas ir kaip vyksta, padedami biopsichosocialinio modelio, yra ir psichiatrai, ir psichologai, ir 12 žingsnių programa. Pamažėle tvarkomės su praeitim ir žiūrime, kokie žingsneliai galėtų vesti į blaivią ateitį. Baigus integraciją dalis žmonių patiria sunkumų grįžti į visuomenę, nes turi prarastą pasitikėjimą, sugadintas reputacijas, dažnu atveju – nemenką skolų kuprą. Be palaikymo ir pagalbos, turbūt atsitrenkę į tą abejingumą, antstolių ar kitų asmenų, kurie laukia jų grįžtant, darbo metodus, dažniausiai atkrenta. Tad stengiamės dar iki metų laiko palydėti juos ir integracijos procese.“
Yra tam tikri kriterijai, norintiems patekti priklausomiems žmonėms skirtas minėtas grupes ir, pasak „Delfi“ kalbinto dvasininko, kasmet tas slenkstis didėja – nors anuomet užtekdavo tiesiog asmens noro arba sutikimo, o dabar jau reikalinga medikų išvada apie žmogaus priklausomybę. Didžioji dalis asmenų šio proceso labai bijo, nes tokie įrašai gali likti e-sveikatoje, ligos istorijoje, baiminamasi, kad tai turės neigiamos įtakos jų tolimesniame profesiniame ar socialiniame gyvenime. Taip pat reikalinga pažyma, kad žmogus neserga tuberkulioze.
Pastaraisiais metais ryškėja naujos tendencijos
K. Dvarecko teigimu, pastaruosius keletą metų tarp besikreipiančių žmonių vis mažiau tų, kurie turi vieną konkrečią priklausomybę ir aiškiai didėja skaičius besikreipiančių, kurie kenčia nuo keleto skirtingų priklausomybių. Tarkime, pats žmogus identifikuoja, kad esminė jo problema yra alkoholizmas, tačiau aiškėja, kad jis labai aiškiai susijęs su lošimo priklausomybe. Taip pat pastaraisiais metais daugėja besikreipiančiųjų su gretutiniais psichikos sutrikimais, kuriuos, kaip įtaria pašnekovas, nulemia juodojoje rinkoje ypač išpopuliarėjusios naujos svaiginančios cheminės medžiagos.
„Jeigu iš 22 žmonių, kurie pas mus gyveno anksčiau, medikamentinį gydymą gaudavo 2–3, tai dabar turbūt didžioji dalis, nes tos naujos medžiagos pasižymi trumpais vartojimo stažais, labai ūmiom psichozėm ir norint to išvengti, reikia to „gipso“ iš medikamentų, kad žmogus galėtų būt čia ir dabar.“
Galbūt lengviau pastebėti ir sau pripažinti, kad esama priklausomybės nuo alkoholio, tačiau kur kas sudėtingiau suvokti, kad žmogus jau priklausomas nuo lošimų. Kunigo teigimu, su šia priklausomybe susiduriantiems asmenims sunku įsisąmoninti, kad smegenyse vyksta tos pačios cheminės reakcijos kaip vartojant alkoholį.
„Lošimai yra labai tyli priklausomybė, tu nematysi to žmogaus apspangusio, pirmus nerimo ženklus pamatysi daug vėliau ir praradimų, bent finansinių, mastas yra nepalyginamas su kitom priklausomybėm. Šita priklausomybė turbūt turi didžiausią suicidų riziką, nes asmenys toj praregėjimo akimirkoj pamato griuvėsių mastą, dažnai pristinga jėgų prašyt pagalbos, dažnai sunku patikėti, kad išeitis dar yra. Pas mus šiuo metu yra lošėjas, kurio skolos – arti pusės milijono. Tam žmogui motyvuotis išlikti darbo rinkoje, motyvuotam, gimtinėje, legaliam reikia visai daug pagalbos iš šalies“, – mintimis dalinasi „Aš esu“ bendruomenės įkūrėjas.
Artimųjų noras dangstyti – toli nuo pagalbos mylimam žmogui
Pašnekovo teigimu, būtent neigiamos pasekmės dažniausiai ir yra paskata jau kreiptis pagalbos. Kol pasekmių nėra – tol žmogus yra sunkiai sukalbamas kažką keisti savo gyvenime.
„Reiktų dėkoti vaikų teisėms, kurios pradėjo rimtai vertinti priklausomybių ligas ir neužtenka, kad šaldytuve yra maisto, pasirodo, kad reikia ir adekvačių blaivių tėvų. Teisėsauga labai dažnai padeda sukurti tą išorinį motyvą, kai pradeda kauptis visokie ikiteisminiai tyrimai. Tada žmonės sugalvoja bėgt gydytis, aišku, galbūt ieškodami ir kitų naudų. Bet tai nėra blogai, jei ir ateina su išorine motyvacija, norėdami pailsėti nuo teisėsaugos ar artimųjų priekaištų, tai nuosekliai dirbant, 2–3 mėnesy kartais įvyksta stebuklai, kai gimsta ta vidinė motyvacija“, – realiais pavyzdžiais dalinasi K. Glaveckas.
Buvimas bendruomenėje, pasak pašnekovo, padeda, nes priklausomi žmonės mato, kad su šia diagnoze tikrai įmanoma pasiekti šviesias dienas, dalis bendruomenės darbuotojų taip pat yra nuo priklausomybių sveikstantys žmonės ir jų pavyzdys rodo, kad net po juodžiausių periodų įmanomas kokybiškas ir pilnavertis gyvenimas.
K. Glaveckas savo gyvenime pats taip pat susidūrė su priklausomybėmis, tad ir šiandien kalbėdamas su priklausomybėn įnikusių žmonių artimaisiais, kunigas kassyk sako išgyvenantis stiprias emocijas, mat tada supranta, kaip jo elgesys kadaise žalojo jo artimuosius.
„Artimieji kurį laiką galvoja, kad pagalbos reikia ne jiems, o tam sergančiam šeimos nariui, bet ilgainiui, gyvenant su priklausomu asmeniu vystosi kopriklausomybės fenomenas. Visas tavo mintis, būsenas, planus užvaldo ir tu tai derini pagal priklausomo asmens būsenas, dienotvarkę, ligos eigą ir t.t. Kai žmogus nustoja gyvent savo gyvenimą ir visiškai persiima kito asmens gyvenimą – tai tampa pagalbininku sirgti“, – tikina dvasininkas ir priduria, kad artimieji, bandydami švelninti priklausomo žmogaus elgesio pasekmes, jį tarsi „dangstyti“ tik atitolina žmogų nuo sveikimo perspektyvos.