„Buvau ir pionierė, ir komjaunuolė. Tik studijų metais atradau Dievą. O mintys apie vienuolystę iš pradžių atrodė tiesiog absurdiškos, tačiau jos vis grįždavo. Ilgai protestavau, bet galiausiai apsisprendžiau. Atėjau ir pasilikau – jau 30 metų“, – šypsosi sesuo Celina.
Nustebo, kad „normali“ draugė tiki Dievą
Būsimos vienuolės vaikystė prabėgo sovietmečiu. Po Pirmosios komunijos močiutei išklojo: Leninas buvo, nes jį matė, o Dievo nėra, nes jo niekas nematė. Ir užvėrė duris į bažnyčią – kaip tada manė – visam laikui.
Tačiau prasidėjęs Atgimimas daug ką pakeitė. Tuo metu mergina buvo pradėjusi studijas, susiradusi naujų draugų.