Gervės – vieni iš sunkiausiai sužieduojamų paukščių Lietuvoje
Štai visai neseniai viena įdomi istorija tauragiškį pasiekė iš Vokietijos: ten aptikta prieš trylika metų A. Katkaus paženklinta pilkoji gervė. Šis radinys – ne tik retas ir reikšmingas įvykis, bet ir priminimas, kokia sudėtinga bei atsakinga yra paukščių žieduotojų veikla, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Sužieduoti gervę yra nelengva užduotis, kadangi jų jaunikliai lizde ilgai neužsibūna ir yra itin atsargūs. Tad galimybė pagauti ir sužieduoti pilkosios gervės jauniklį pasitaiko retai – dažniausiai tik tuomet, kai šie dar seka mamą ir nemoka skraidyti“, – tikina ornitologas.
A. Katkaus teigimu, nuo 1929 m., kai Lietuvoje buvo pradėti žieduoti paukščiai, iki 2003 m. mūsų šalyje sužieduoti tik 8 gervių jaunikliai. Nuo 2007 m. iki 2024 m. sužieduota iš viso 17 pilkųjų gervių: 9 jaunikliai ir 8 suaugę paukščiai. Iš jų net 7 sužiedavo A. Katkus.
Deja, aplinkybės, kuriomis aptikta A. Katkaus sužieduota gervė, nebuvo tokios džiuginančios – sparnuočio kūnas rastas kartu su kitomis nuo paukščių gripo šiemet Vokietijoje mirusiomis gervėmis.
Nepaisant to, kiekvienas pranešimas apie aptiktą sužieduotą paukštį jo žieduotoją maloniai nudžiugina – tuomet ši veikla įgauna svarbą, tampa reikšminga moksline žinute, papildančia žinias apie paukščių migraciją, elgseną ir išlikimą.
Paukščiais susidomėjo dar paauglystėje
A. Katkaus susidomėjimas paukščiais prasidėjo dar paauglystėje, kai jis susipažino su vyresniais vaikinais, kurie jau keletą vasarų Ventės rage žiedavo paukščius. Prisijungęs prie jų, tauragiškis dvi vasaras praleido ženklindamas paukščius.
Būdamas vos šešiolikos, A. Katkus nutarė savo veiklą „įteisinti“ – nuvyko į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus žiedavimo centrą, kur pasiprašė būti oficialiai pripažintas žieduotoju.
„Teko įrodyti, kad gebu atskirti paukščius, moku nustatyti jų amžių, juos žieduoti. „Testas“ truko neilgai ir iš Kauno jau išvykau kaip oficialus žieduotojasׅ“, – pasakoja pašnekovas. Pasak jo, tuo metu visoje Lietuvoje buvo apie septynias dešimtis mėgėjų žieduotojų, o dabar tokių kaip jis likę tik apie 30.
Paukščių žiedavimas, anot pašnekovo, nepigus hobis – kainuoja kasmet keičiami paukščių gaudymo tinklai, tačiau daugiausiai ši veikla „suryja“ kito resurso – laiko. Pavasarį ornitologui tenka važinėti po rajoną, ieškant jauniklių, o rudenį – ženklinti vienas po kito į tinklus įkliuvusius „migrantus“. Juolab didžiausio „uždarbio“ – pranešimo apie aptiktą sužieduotą paukštį – žieduotojai sulaukia gana retai.
Sužiedavo apie 20 tūkst. paukščių
Šiuo metu tauragiškis teigia žiedais paženklinęs netoli 20 tūkst. įvairių paukščių. Kurį laiką ornitologas daugiausiai žiedavo lizduose ir inkiluose aptiktus jauniklius, tačiau vėliau iš užsienio ėmė pirkti specialius tinklus, skirtus migruojantiems paukščiams gaudyti, ir ėmė juos įsirenginėti visai greta savo namų.
„Gyvenu dėkingoje vietoje – beveik Tauragės centre, tačiau netoli upės Jūros, kur ji kaip tik daro lanką. Tad mano namų apylinkėse gyvena išties nemažai paukščių“, – teigia vyras.
Sparnuočius tauragiškis pažįsta ne tik iš išvaizdos – geba atskirti ir pagal balsą bei iš skrydžio ypatybių. Pasitaiko, kad rūšį tenka nustatinėti, skaičiuojant paukščio plunksnas ant sparno. Na, o maloniausia, kai tenka atsiversti knygą ir susipažinti su dar nepažįstama rūšimi.
Istorijos atperka įdėtas pastangas
Be jau minėtos pilkosios gervės, A. Katkus gali pasigirti dar keletu toli nuo Lietuvos aptiktų jo sužieduotų paukščių.
„Viena įspūdingiausių istorijų – mano sužieduoto juodojo strazdo kelionė. Pagavau jį kovo mėnesį kaime Tauragės rajone, o tų pačių metų spalį gavau pranešimą, kad paukštis rastas Didžiojoje Britanijoje – jį sumedžiojo katinas. Kelias, kurį strazdas nuskrido, siekė apie 1800 kilometrų. Tai iki šiol toliausiai numigravęs juodasis strazdas Lietuvoje“, – pasakoja vyras.
Dar vienas įdomus pasakojimas visai neseniai atkeliavo iš Portugalijos – čia aptikta 3000 km nulėkusi A. Katkaus sužieduota liepsnelė. Įspūdingas ne tik jos nuskristas atstumas – stebina ir tai, kad liepsnelę portugalai užfiksavo 2018 m., bet duomenis Lietuvos paukščių žiedavimo centrui perdavė tik praėjusiais metais.
Na, bet tikram ornitologijos entuziastui, koks ir yra A. Katkus, svarbiausia, kad ši informacija pasiekė žiedavimo centrą ir bus vertinga tiek moksliniu, tiek praktiniu požiūriu ir, be kita ko, tarnaus pačių paukščių labui. Baigdamas pokalbius apie žiedavimą, tauragiškis visada primena apie galimybę kiekvienam iš mūsų prisidėti prie mokslinių tyrimų, taip pat – nudžiuginti žieduotoją.
„Jei randate tiek gyvą, tiek negyvą žieduotą paukštį, būtinai duomenis apie jį praneškite Lietuvos paukščių žiedavimo centrui – jie tyrėjams išties svarbūs“, – tikina ornitologas.
Paukščio „asmens kodas“ – jo žiede
Paukščių žiedavimas yra dažniausiai naudojamas jų ženklinimo būdas, tai yra jų biologijos ir ekologijos tyrimo metodas, – apie tai „Delfi“ buvo rašęs Ričardas Patapavičius, Lietuvos paukščių žiedavimo centro vedėjas. Kaip buvo rašoma straipsnyje, moksliniais tikslais paukščiai pradėti žieduoti Danijoje 1899 m. parapijinės gimnazijos mokytojo Hanso Kristijano Kornelijaus Mortenseno. Jis pirmasis juos pradėjo ženklinti žiedais, kuriuose buvo įrašytas žiedo eilės numeris ir jo adresas. Nuo to laiko paukščių žiedai mažai pasikeitė.
Dabartiniuose žieduose visada yra įrašytas žiedo numeris (kiekvieno žiedo kitas, jį sudaro vien tik skaitmenys arba skaitmenys ir viena ar daugiau raidžių) ir žiedą „išleidusio“ paukščių žiedavimo centro pavadinimas. Laukinių paukščių žiedavimui skirtuose žieduose niekada nebūna įrašyta nei žiedavimo data, nei žiedavimo vieta.Paukščių žiedavimo centruose saugoma informacija apie kiekvieną žieduotą paukštį: jo rūšis, lytis, amžius, kur ir kada žieduotas bei kiti jo ir su jo žiedavimu susiję duomenys. Kiekvieno žieduoto paukščio žiedo numeris yra tarsi jo „asmens kodas“, kurio (tokio paties) neturi joks kitas paukštis ir pagal kurį jis atpažįstamas kaip atskiras ir vienintelis individas iš daugybės žieduotų ir dar daugiau nežieduotų sparnuočių.