V. Stakėnas pastebėjo, kad operacija nėra unikali, priešingai, paprasta ir įprasta, kaip jis pastebėjo, brandesnio amžiaus žmonėms.
„Aš juk jau ne jaunikaitis, nors jėgų ir minčių, idėjų – pakankamai. Tiesiog visą gyvenimą nešiojau akinius, turiu įgimtą astigmatizmą. Buvau su tuo susitaikęs, tačiau atėjo mandresni laikai, o ir pamačiau, kad tos akytės ne tiek rodo, kiek norėčiau, kaip buvau pripratęs. Supratau, kad laikas kažką daryti.
Kadangi pats esu kilęs iš medikų šeimos, netgi pusantrų metų mediciną mokiausi, pasiryžau operacijai. Pakalbėjau su pažįstamais, kurie pasakė nedelsti. Tas procesas, kurį planavau, pasirodo, toks populiarus, kad niekam jau nebėra naujovė. Tai yra akies lęšiuko keitimas. Natūralių lęšiukų pakeitimas dirbtiniais“, – pasakojo V. Stakėnas.
Vienoje Kaune esančioje klinikoje jam buvo atliktos dvi operacijos. Pirmoji – lapkričio 25, antroji – gruodžio 15 dieną.
„Prieš tai Šiauliuose mane apžiūrėjo. Labai patiko, kad gydytojas, kuris priėmė, pasirodo, yra mokinys to gydytojo, kurį pasirinkau, kad mane operuotų. Tarp kitko, jis – chirurgas, prisipažino, jog buvo mano koncerte, kai buvo studentas Kauno medicinos institute. Toks netikėtumas. Nereiškia, kad geriau ar blogiau nuo to dirba, bet žmogus pasisakė, o man buvo malonu. Pabendravome, jis įvertino, ar teisingi sprendimai priimti“, – sakė V. Stakėnas.
Laukti ilgiau akių operacijos atlikėjas pasakojo daugiau nenorėjęs, nes prisipažino, kad ir taip bene pusmetį svarstė, ar iš tiesų verta ryžtis tokiam žingsniui.
„Vis sakiau: „Gal ne dabar, gal vėliau“. Pusę metų tai tempėsi, kol galiausiai supratau, jog reikia. Pasirodo, tai ne taip paprasta, nes yra eilės, užimtumas. O tokia taisyklė, kai pakeičia vienos akies lęšiuką, nors kita – ne tiek nusilpusi, bet taip pat reikia keisti.
Dešinės akies operacija buvo atlikta lapkritį. Labai bijojau, nervinausi, kai važiavome į Kauną, į didmiestį iš kaimo. O iš tikrųjų viskas buvo labai gražu, organizuota, daug žmonių, visi profesionaliai dirba. Taip, neslėpsiu, tai yra savotiškas konvejeris, nes daug yra norinčių operuotis močiučių, senjorų“, – savo patirtimi dalijosi garsus vyras.
Po pirmosios operacijos jis pasakojo nusprendęs likti Kaune, pas savo bičiulį, nes kitą dieną, jei būtų kilę kokių nesklandumų, reikėjo ir vėl apsilankyti toje pačioje klinikoje apžiūrai.
„Pas draugą puikiai praleidome laiką, pasėdėjome, prisiminėme jaunystę, tik turėjau bendrauti su užklijuota akimi.
Ryte po pirmos operacijos paskambino iš klinikos, paklausė, ar viskas gerai. Yra tokia taisyklė. Ryte įvertini, kaip jautiesi, jei reikia, važiuoji į kliniką, tave dar kartą apžiūri“, – pasakojo V. Stakėnas.
Jis pridūrė, kad abi operacijas turėjo derinti prie ypatingo įvykio – Kauno „Romuvos“ kino centre vykusio jo autorinio koncerto vakaro.
„Tai buvo labai gražus retro Kalėdų koncertas, kuriame pasirodyti kvietė dar nuo vasaros. Reikėjo išvengti datos, kad nebūtų per daug arti Kalėdų, o man buvo labai svarbu suderinti su gydytoju, kuris atliko operaciją, nes jis – labai populiarus, turi didelį užimtumą“, – sakė V. Stakėnas.
Paklaustas, ar po operacijos dabar jaučia didesnį žmonos rūpestį, juokdamasis atlikėjas teigė, kad sveikstant po operacijos jaučia lygiai tokią pačią šilumą iš savo artimo žmogaus, kaip ir įprastai.
„Ji manimi rūpinasi visą laiką. Tik dabar man reikia vienus lašelius lašinti per dieną 4 kartus, o kitus 3. Jei aš pats sau lašinčiau, galiu ne visai ar dalinai pataikyti, tai ji manęs vis paklausia: „Virgi, ar jau laikas?“ Kadangi mano darbas – namuose – užsiiminėju kūryba, prodiusavimu, žurnalistika, tai šiuo atveju ji man jau viską suruošus, buteliukus sustačiusi. Ji mane dabar maitina ne tik vaistais į akis, bet ir pietumis“, – juokėsi V. Stakėnas.