Kunigas Ričardas Doveika. Parapijos feisbuko nuotrauka
„Pamenu pirmąsias Kūčias, kurias šventėme prieš keletą metų dar nebaigtoje statyti bažnyčioje. Buvo uždengta tik dalis stogo ir nebuvo grindų – stovėjome balose ant smėlio. Pirma prakartėlė buvo padaryta iš žmonių atvežtų šieno ritinių“, – Kūčias ką tik pradėtoje statyti Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčioje prisimena klebonas kunigas RIČARDAS DOVEIKA.
Šiandien Kūčių šventimas Pilaitės šventovėje atrodo kitaip. Beveik dešimtmetį statoma bažnyčia 95 proc. baigta. Visgi parapijos laukia dar vienas iššūkis, galintis kainuoti ir pusę milijono eurų, – pastato išorės šiltinimas. Jam įveikti tikintieji kviečiami Kūčių vakarą per televiziją stebėti paramos koncertą.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ kunigas R. Doveika pasakoja apie beveik dešimt metų trunkančias statybas ir ne vien finansinę paramos koncertų naudą.
Kunige, kitais metais bus lygiai dešimtmetis, kai Pilaitėje statoma bažnyčia. Greit bėga laikas, tiesa?
Taip, laikas bėga greit. Jau dvylikti tarnystės metai Šv. Juozapo parapijos bendruomenėje, ir labai džiaugiuosi, kad nuo pirmos atėjimo dienos, kai man buvo patikėta užduotis pasirūpinti naujos bažnyčios statybos galimybėmis, viskas vyko labai gražiai ir su entuziazmu.
Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka
Per beveik metus sugebėjome sugalvoti bažnyčios idėją ir gauti statybų leidimą. Pati bažnyčia statyta gana greit, nes buvo dirbama etapais, surenkant ir sutelkiant reikalingas lėšas. Šiandien labai džiaugiuosi ir esu dėkingas kiekvienam, patikėjusiam erdve, kuri saugo Švenčiausiąjį Sakramentą, kurioje apsisprendžiama gyventi, o ne pakelti ranką prieš savo gyvybę, joje susitaiko šeimos, krykštauja vaikai, išgyvenamos netektys ir saugu karo pabėgėliui, erdve, kuri gali pasitarnauti įvairiems labdaros, kultūros, meno projektams. Parapija supranta, kad tai yra gyvenimas šalia namų ir reikia turėti tokią erdvę. Esu labai dėkingas tiems, kurie patikėjo šios vietos reikalingumu, būtinybe.
Šventovė praktiškai pastatyta be jokių įsiskolinimų tretiesiems asmenims. Gavome vidinę, bažnytinę, paskolą, ir tikiu, kad, baigus visus darbus, bendruomenei bus didelė garbė su dėkingumu grąžinti visą parodytą pasitikėjimą ateičiai. Todėl projektas pamažu ir eina pirmyn. Kiekvienais metais vis baigiame kokį nors etapą – dabar bažnyčios statybos yra baigtos 95 procentais.
Daug darbų padaryta, bet dar nemažai ir liko, todėl per televiziją galėsime stebėti paramos koncertą, skirtą bažnyčios statybai paremti. Kaip atrodys koncertas? Kaip jūs prisimenate šių koncertų maratonų pradžią?
Pamenu pirmąsias Kūčias, kurias šventėme prieš keletą metų dar nebaigtoje statyti bažnyčioje. Buvo uždengta tik dalis stogo ir nebuvo grindų – stovėjome balose ant smėlio. Pirma prakartėlė buvo padaryta iš žmonių atvežtų šieno ritinių. Iš jų sudėjome kryžių, paguldėme Kūdikį – kaip tik įmanoma papuošėme erdvę, nes bažnyčioje buvo sausakimša. Šios Kūčios Pilaitės bendruomenėje man bus vienos įsimintiniausių – tą naktį sakiau: „Mes atėjome į bažnyčios įsčias.“ Ten, kur praktiškai nieko nėra, tik sienos. Kai įsčiose viskas gimsta per tikrumą, tada viskas ir einasi. Tai buvo padrąsinimas ieškoti galimybės užbaigti statybas.
Ypač esu dėkingas TV3 televizijai, kuri jau šeštus ar septintus metus iš eilės gelbsti, rengiant labdaros koncertus. Jie filmuoti pačioje bažnyčioje net ir tada, kai dar nebuvo grindinio šildymo, viduje būdavo vos keliais laipsniais šilčiau nei lauke – šaldavo visi atlikėjai. Bet bažnyčia niekada nebuvo tuščia. Žmonės ateidavo, ir mes gyvenome visavertį religinį, sakramentinį, eucharistinį gyvenimą. Vėliau labdaros koncertus filmavome studijose ir kitose erdvėse.
Esu dėkingas, kad ir šių metų gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, TV3 televizija taip pat transliuos labdaros koncertą, kuriame bus telkiamos lėšos tolesniems bažnyčios įrengimo darbams. Du trumpieji numeriai veikia visą mėnesį iki sausio 7-osios, ir jais paskambinus galima paaukoti.
Laimi visi, kai žiniasklaida ir komercinės televizijos supranta, kad į savo vertybes atsirėmusi visuomenė yra valstybės galia. Džiaugiuosi, kad televizijos transliuoja šv. Mišias, kurios puikiai dera su visomis kitomis rodomomis laidomis, kad švenčių proga pakalbina kunigą, kelia rimtas problemas, skaudulius ir ne tik ieško, kaip ką nors apkaltinti ar pažeminti, bet ir padeda ieškoti sprendimų. Mus vienija šis tarpusavio tarnystės elementas.
Labdaros koncerto užnugaryje stovi daug įmonių, verslo žmonių, kurie savo gerumu prisideda, kad koncertas bendruomenei būtų nemokamas ir visi sutelkti pinigai tiesiogiai atitektų statybų darbams, kuriems ir yra renkami. Už trumpuosius telefono numerius surenkami mokesčiai, todėl galutinė suma būna mažesnė, negu matoma televizijos ekrane. Natūralu, tokie komerciniai dalykai yra, ir jų neišvengsime. Neturime jokių išimčių, lengvatų, išskirtinių sąlygų, ir visos gautos lėšos yra apmokestinamos. Bet ir tas liekantis trupinėlis būna toks dosnus, gilus, skalsus duonos riekės patyrimas.
Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka
Svarbiausias paramos koncerto tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų. O ką dar duoda tokios iniciatyvos ir kaip į jas reaguoja bendruomenė?
Pirmiausia tai telkimo momentas, parodantis, kad turime daugiau mus vienijančių nei išskiriančių dalykų. Kai tokius paramos koncertus padeda rengti komercinės televizijos, su parama prisijungia verslo pasaulis, tada gali telktis ir tikėjimo ieškantys ar įtariau su paveldėtais stereotipais į Bažnyčią žvelgiantys žmonės. Man labai gaila, bet po 35-erių nepriklausomybės metų vis dar turime labai daug keisto, sovietmečio įbrukto mąstymo apie Bažnyčią, jos finansus, struktūrą ir pačius dvasininkus.
Telkiant lėšas ir einant pas žmones prašyti paramos, kartais tenka atsimušti į stereotipų sienas, arba tiesiog būna daugiau uždarytų nei atidarytų durų. Tačiau kai žmogus patiki, kad suteikta parama šventovės statybai jau šiandien yra kaimyno visavertis gyvenimas, kad, reikalui esant, kaimynas bus man pirmoji pagalba, kai tai suprantama, tada mes ir turime stebuklą – tokiais laikais pastatytą bažnyčią Vilniaus mieste.
Jeigu neklystu, po nepriklausomybės atkūrimo tai tik antra iš žmonių aukų statoma šventovė – Lazdynų bažnyčia buvo patikėta broliams saleziečiams. Jos statybai žmonės taip pat aukojo daug, bet jautėsi ir vienuolyno globa. Tokia šventovė Vilniuje rodo, kad sostinė tikrai yra gailestingumo miestas, kad statome tarpusavio santykius ir tiesiame tiltus, nes tamsa nesnaudžia. Ji rengia savo išpuolius, rodo geluonį, bet šviesos vaikai, vilties žmonės yra stiprūs, visaverčiai.
Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka
Turbūt daugelis pastebi, kad prašote paramos, bet neatkreipia dėmesio, jog ir pats aukojate tai, ką turite brangiausia, – savo sveikatą. Jums sunkiau duoti ar prašyti?
Prašyti visuomet sunkiau negu duoti. Duoti visuomet lengviau. Pats nuo vaikystės su šeima augau šešiolikos kvadratinių metrų kambarėlyje, ir su broliu buvome mokomi viskuo dalintis. Niekada nepamiršiu vieno vaikystės epizodo, kai įsigijau visą dėžę ledinukų „Bon Pari“. Jie priklausė man ir su jais galėjau daryti ką noriu. Praplėšiau dėžę, saldainių pakelius išsidėliojau ant lovos ir iš karto dalinau: vieną pakelį atidėjau mamai, po vieną – tėčiui, močiutei, kaimynui, mokytojui, vieną nunešti į bažnyčią. Jeigu liks, bus man. Dalijimosi kultūra yra auginama, formuojama, auklėjama ir brandinama nuo pat gimimo, gal dar net nuo pačių motinos įsčių, kai ji saugo gyvybę po savo širdimi.
Nesunku prašyti tada, kai prašai ne sau. Kai tenka bendrauti su verslu ir prašyti paramos, visuomet sakau, kad man būtų daug paprasčiau, jeigu jūsų parama nepatektų į parapijos sąskaitą: jeigu esate aukotojas ir yra įmonė, kuri gali atlikti tam tikrus darbus, jūs tarpusavyje išsispręskite visus finansinius dalykus, o bendruomenė praturtės dar vienu įvykdytu bažnyčios įrengimo etapu. Laimėsime visi.
Kunige, kokie dabar yra esminiai darbai, kuriuos reikia padaryti, kad bažnyčią būtų galima vadinti įrengta?
Pagrindinis darbas – apšiltinti pastato išorę, stogą, sienas ir uždėti apdailos medžiagas. Šiems darbams reikalinga suma gali viršyti ir 500 tūkst. eurų, bet bažnyčia nebus tokia, kokia atrodo dabar, – tarsi išlieta, monolitinė, sukelianti niūresnes mintis ar net replikas tų, kuriems nepatinka, kad Vilniaus mieste kuriamas grožis.
Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka
Bažnyčios viduje dar reikia įrengti liftą, kad žmogus, turintis negalią, galėtų visavertiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime (tai privaloma pagal dabartinius įstatymus). Taip pat reikia įrengti pagalbines patalpas, koplyčias ir atlikti kitus vidaus darbus. Neseniai su viena lenkų įmone sumontavome naują kokybišką bažnyčios įgarsinimą, yra įvestas vandentiekis, o šiomis dienomis baigiamas įrengti tualetas. Kitas darbas, kuris, tikiuosi, greitai pajudės – su didžiausia pagarba Vilniaus miesto savivaldybės merui Valdui Benkunskui, – tai Šv. Juozapo skvero įrengimas.
Manau, visus kitus darbus nebus sunku padaryti, bet dabar laukia didžioji užduotis – išorės šiltinimas. Dėl to esu dėkingas kiekvienam paprastam ir nepaprastam, tikinčiam ir netikinčiam geros valios žmogui, kiekvienam individualiam ir komerciniam verslui už susitelkimą padovanoti žmogui tą erdvę, kurioje visada apsisprendžiama gyventi už save ir šalia esantį asmenį.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: