Į protestą susirinkusiems žmonėms N.Marčėnaitė negailėjo nei komplimentų, nei nuoširdaus dėkingumo. Savo pasisakymą ji pradėjo padėka, o netrukus kalbą pratęsė vaizdingomis metaforomis, prilygindama dabartinius procesus šalyje ligai ir jos raidai. Vėliau TV laidų vedėja prisiminė močiutės pamokas, prabilo apie dvi Lietuvas ir ryžtingai paragino visus nepasiduoti, išlikti drąsiems ir toliau ginti laisvą žodį.
„Sveiki, Viešpatie Dieve, jūs nežinot, kokie jūs gražūs, jūs nematot savęs, jūs esate stebuklingi. Jūs čia atėjote todėl, kad dabar labai reikia. Ir, tiesą sakant, aš neatsimenu, kada taip jaudinausi, todėl, kad šios dienos, šis metas yra beprotiškai svarbus laikas. Ir ačiū jums už tai, kad jūs čia atėjote.
Patricija Adamovič / BNS/Nomeda Marčėnaitė
Ir šiandien aš pasisakysiu kaip trijų vaikų mama, užauginusi juos, ir per tokią metaforą, kuri man, kaip mamai, auginusiai vaikus, kurie vaikystėje tikrai pakankamai sirgo, yra artima, per ligos metaforą.
Inkubacinis periodas, kai liga veikia tyliai, kartais gali užtrukti, vėliau išlenda požymiai, o negydant – ir komplikacijos. Tai štai, mūsų ligos inkubacinis jau baigėsi, ir tai reiškia, kad viskas prasidėjo ne ką tik. Ligą, kuri slapčia, tyliai vystėsi, ir komplikacijas, kurios gręsia mūsų valstybei, pastebėjo tik patys įžvalgiausi simptomų stebėtojai, ir ne vienas jų šiomis dienomis stovėjo šioje scenoje.
Šiandien mes atėjom iš pandemijos ir karo, o tai yra pats intensyviausias fonas, kuris neleido pamatyti, kas jau vyksta mūsų valstybėje ir politiniame jos fronte. Na ir pamiršom, kad prasidėjus pandemijai, gripui ar bet kuriai kitai epidemijai, svarbiausias dalykas yra ne reaguoti, o kreipti į tai labai didelį dėmesį.
Dar norėčiau būtinai pasisakyti apie vieną dalyką: baisiausi dalykai vyksta tylomis, be specialiųjų efektų, nerimą įjungiančių muzikos akordų. Net išdavikai ir koloborantai savo niekšybes daro šypsodamiesi, lygiai kaip visa socdemų puokštė, kurių netikros laimės ir pasitenkinimo grimasos lenda iš visų medijų. Jie elgiasi lyg sektantai, kuriems neberūpi, kas po to, yra tik dabartiniai tikslai, ir juos vienija bendri nusikaltimai prieš visuomenę, prieš mus. Meluoja jie nemirksėdami, kaip Putinas apie rusišką Ukrainos kilmę, bet gana apie juos šį vakarą, nors dar laukia ilga kova su socbebrais.
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Trečiadienio protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“
Tai štai, pamenu lemtingąją rugsėjo vienuoliktąją televizijos ekrane. Vyresnieji, tie, kur jauni stovite, tikrai neprisimenate, bet vyresni tikrai prisimenat tą dramą tiesioginiame eteryje. O vaizdas – visai neįspūdingas, lyg nevyktų kažkas, kas turės milžiniškas pasekmes visam pasauliui. Tada aš pagalvojau: o kur supermenas? Tai štai, supermeno nebus, nebus jokio vieno gelbėtojo ir mūsų atveju. Turim socdemų sektą, bestuburį prezidentą, bet taip pat turim per 35 laisvės metus užaugusią pilietinę visuomenę, kuri vis dar paskiepyta anos okupacijos ir jai vis dar nevėlu burtis, bet norint rezultato reikia veikti greitai, nes į mus lekia įsibėgėjęs, gerai organizuotas ir iš rusyno pakurstomas, o gal net finansuojamas, valdžios traukinys. Nebegalim laukti ir svarstyti: ar jau išties visai blogai?
Patricija Adamovič / BNS/Nomeda Marčėnaitė
Man mažai močiutė sakė – būk pilietiška. Bet tada nelabai supratau, apie ką tai, tik niekad nepamiršau, kad ji septynis kartus, gelbėdama savo dukreles – mano mamą ir jos sesutę – pabėgo nuo tremties į Sibirą. Klausiausi jos pasakojimų, kaip ėjo kovoti dėl senelio Jono Kalniečio, uždaryto Devintame forte, nes gelbėjo žydus. Tai ir buvo tikrosios pamokos apie drąsą, tą patį pilietiškumą ir ryžtą niekada nepasiduoti.
Ir dar apie tas dvi Lietuvas. Aš nuolat važinėju į susitikimus su žmonėmis visoje Lietuvoje, ir kai mūsų atmosfera pakankamai užkaito, sugalvojau, kad būtų įdomu sužinoti, o ką iš tiesų galvoja apie tai žmonės, gyvenantys ne didžiuosiuose miestuose, ir kartais klausiu: ar yra dvi Lietuvos? Taip – sako. Klausiu: kur studijuoja jūsų vaikai ir anūkai? Sako – Vilniuje, Kaune. Ar jie ir yra ta kita Lietuva? Baik – sako, žinoma, kad ne. Tai kas tie kiti? – klausiu. Atsakymai varijuoja nuo LRT iki kitų kultūrininkų ir visus kitus tuos žodelius jūs puikiai žinote.
Tada klausiu: kaip atrodo Vilnius per Jonines, Vėlines ar per netrukus ateisiančias Kalėdas? Nežinom, sako, Ryga mums arčiau. Tuščias Vilnius, visi išsivažinėja po visą Lietuvą. O ką tai reiškia? Ir pati atsakau – Lietuva yra viena ir nedaloma, nuostabi, nedidelė plotu, bet neaprėpiama savo drąsia ir mylinčia širdimi. Tik priešai šiomis dienomis gali brukti dviejų jau priešiškų Lietuvų idėją, nes konfrontuoja ne Lietuva, bet socdemai ir pilietinė bendruomenė – tai yra mes.
Ir netiesa, kad vienas lauke ne karys, kad vieno žmogaus balsas nepakeis rinkimų, kaip sako „Down’s voting paradox“, nes kai pandemijos metu virusas perkeliavo nuo žmogaus žmogui, taip ir geroji žinia gali būti perduota žmogaus žmogui. Ir jūs tik pažiūrėkit, kiek mūsų daug. Mes nepasiduosim, nes mes negalim pasiduoti. Ačiū jums, kad nepavargstat ir kovojat už laisvę, už mūsų laisvę“, – teigė N.Marčėnaitė ir sulaukė daugybės susirinkusiųjų aplodismentų.