Juozas Tumas-Vaižgantas apie P.Vileišį (1851–1926 m.) yra sakęs: „Vertas paminklo ne mažiau nei Basanavičius“. Šios dvi asmenybės ėjo koja kojon, tik sovietmetis vienos jų vardą ištrynė, o antras kiekvieno lietuvio atmintyje išliko kaip tautos patriarchas.
Pastatyti P.Vileišiui skirtą monumentą žadėta dar tarpukariu, tačiau įgyvendintas planas tik dabar – gruodžio 18 d. įvyko oficiali naujojo meno kūrinio, įamžinančio istorinę atmintį, pristatymo ceremonija.
Jos metu kultūros mecenato dr. Prano Kiznio Kaunui dovanotą, ukrainiečių skulptorių Olesio Sidoruko bei Boriso Krylovo sukurtą realaus dydžio visuomenininko, inžinieriaus, aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojo, vieno pirmųjų Lietuvos verslininkų, švietėjo, kultūros rėmėjo bei tautinio atgimimo veikėjo P.Vileišio daugiau kaip 4 metrų aukščio bronzinę skulptūrą pašventino vyskupas Saulius Bužauskas.
Skulptūrinė kompozicija pastatyta ant postamento, papuošto apskritu ornamentu su reljefiniais motyvais, primenančiais knygų nugarėles – simboliškai atspindinčiais P.Vileišio indėlį į lietuviškos spaudos ir švietimo raidą.
Iškili asmenybė
P.Vileišio asmenybę ir jo nuopelnų svarbą pristatė Kauno miesto muziejaus istorikas Simonas Jazavita.
„Džiugu, kad Petras Vileišis prisijungė prie vieno svarbiausių miesto istorijai žmonių – burmistro Jono Vileišio, kurio paminklas pastatytas (Laisvės alėjoje – aut. past.) dar visai neseniai, bet jau spėtas pamilti miestiečių ir miesto svečių. Viliuosi, kad taip nutiks ir su Petru Vileišiu, kuris buvo vyresnis Jono Vileišio brolis“, – tikino S.Jazavita.
Anot jo, P.Vileišis buvo tautinio atgimimo epochos žmogus, siekęs panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Jis tai siekė padaryti būdamas garsiu inžinieriumi, statydamas tiltus visoje tuometinėje Rusijos imperijoje, prieidamas prie aukštų valdininkų – netgi buvo tapęs rūmų patarėju, o tai – ne kas kita, kaip gerų profesinių įgūdžių įvertinimas.
„Vertas paminklo ne mažiau nei Basanavičius“.
„Petras Vileišis siekė daryti lobizmą ir ta kova 1904 m. pasiekė savo tikslą – spaudos draudimas buvo panaikintas. Tuomet Petras atidaro spaustuvę, kuri pirmoji leidžia lietuvišką dienraštį. Tai labai svarbu. Kartu su artimu kolega Jonu Basanavičiumi jie tiesė kelią į modernios tautos gimimą“, – asmenybės išskirtinumą atskleidė istorikas.
Dar nuo 1875 m., gerokai iki „Aušros“, P.Vileišis leido lietuviškus tautinius leidinius, buvo „Dvylikos apaštalų“ draugijos narys ir didžiausias rėmėjas.
Plačios erudicijos intelektualas, mokėjęs net septynias kalbas, P.Vileišis vertė H.K.Anderseno, Marko Tveno, Henriko Senkevičiaus ir kitų autorių kūrinius, parašė ir išvertė apie 30 knygelių žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros ir istorijos temomis, rengė vadovėlius, publikavo straipsnius, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais.
Anot S.Jazavitos, statydamas tiltus P.Vileišis galėjo, tų laikų standartais, būti labai, labai turtingas žmogus, gyventi tik dėl savo ir savo giminės gerovės, tačiau jis investavo pinigus – rėmė kultūrą, lietuvišką žodį, ugdė mecenatystės tradiciją. Grįžęs į verslą jis susigrąžindavo kapitalą ir vėl skubėdavo remti lietuvybės veiklą. Tai itin svarbi pamoka, žinutė ateities kartoms.
„Savo gyvenimo saulėlydyje, sulaukęs garbaus amžiaus, P.Vileišis atsiduria Kaune, čia praleidžia paskutinius savo metus. Eina ir susisiekimo ministro pareigas. Jo profesionalumas, patirtis jaunai besikuriančiai valstybei, kurios epicentru tampa Kaunas, yra labai reikšminga. Gaila, kad 1926 m. miršta. Galėjo dar daug padėti mūsų valstybei. Bet gerai, kad buvo brolis Jonas, kitos asmenybės“, – teigė S.Jazavita, priminęs, kad Karo muziejaus sodelyje, tarp ryškiausių tautos korifėjų, yra ir skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas P.Vileišio biustas.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Skulptūra Petrui Vileišiui
Gavęs Petro Vileišio vardo apdovanojimą
Kaip teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, jo žiniomis, vietą skulptūrai – skverelį judrioje Kęstučio ir Gedimino gatvių sankirtoje – pasiūlė Kauno miesto savivaldybė.
„Įamžinti Petrą Vileišį – Prano Kiznio idėja. Jis yra pramoninkas, kaip ir aš. Tarp pramoninkų Vileišio pavardė yra labai gerai žinoma. Kaune ji taip pat puikiai žinoma, nes yra Petro Vileišio tiltas per Nerį, gatvė, mokykla. Esu gavęs jo vardo apdovanojimą“, – teigė meras.
Be to, 1926 m. Žaliakalnyje P.Vileišio vardu buvo pavadinta kariuomenės paradų aikštė, kurioje surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Visvaldas Matijošaitis
Socialiniuose tinkluose pasklidus naujojo P.Vileišio monumento Kaune vizualizacijai, pasipylė įvairių komentarų. Vieni tikino, kad tokia skulptūros maniera – senamadiška, kiti kritikavo, kad atiduodama duoklė ne vietiniams menininkams, treti monumentą lygino su Leninu ar net pačiu V.Matijošaičiu, neva panašūs.
„Du panašūs vyrai dabar jums matomi prieš akis. Gal tas panašumas (jo ir P.Vileišio – aut. past.) ir skatino daug dirbti tiek versle, tiek Kaune. Kas pliki, tie visi panašūs į mane. Gražūs vyrai pliki, nes, sako, kad turi saulės bateriją, – žurnalistams tikino V.Matijošaitis. – Su šiuo ponu mus sieja meilė Kaunui ir vešlūs plaukai.“
Rėmė kultūrą, lietuvišką žodį, ugdė mecenatystės tradiciją.
Paklaustas, kokį kitą paminklą žadama pastatyti Kaune, meras atsakė: „Kai bus kitas – sužinosit. Aš – ne meno ekspertas. Man dirbant šitą darbą, esam pastatę apie 150 skulptūrų, paminklų, nudažę sienų. Ne per daug. Nes miestas buvo per tuščias“, – teigė meras, neatskleidęs, kuri skulptūra mieste – jo mėgstamiausia, visos neva mėgiamos, kurios stovi Kaune.
LRT radijo žurnalistui paklausus, ar ruošiamasi Kaune pastatyti pirmąją skulptūrą moters asmenybei, V.Matijošaitis rėžė: „Kai būsi meras, galėsi statyti, ką nori.“
Baigęs kalbą, Kauno meras padėkos raštus ir burmistro Jono Vileišio vardo medalius, skirtus už reikšmingą indėlį plėtojant Ukrainos bei Lietuvos ryšius kultūros srityje, įteikė P.Vileišio paminklo kūrėjų komandai.
Kalba, istorija ir kultūra – tai ginklas
Ceremonijos metu paminklą P.Vileišiui sukūręs skulptorius bei Ukrainos nacionalinės gvardijos karys O.Sidorukas džiaugėsi ir didžiavosi galėjęs prisidėti prie Lietuvos istorijos atkūrimo, iškilių lietuvių protėvių atminties išsaugojimo.
„Dar 1922 m. Petras Vileišis Lietuvos Konstitucijos projekte aiškiai suformulavo principą: valstybinė kalba – tik lietuvių kalba. Šie žodžiai skamba ypač aktualiai ir šiandien. Iš Ukrainos patirties galiu atvirai pasakyti – ten kur ima dominuoti rusų kalba, ateina vadinamasis rusiškasis pasaulis.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Petro Vileišio skulptūros kūrėjas
P.Vileišis tą puikiai suprato. Būtent todėl visa jo veikla buvo nukreipta į lietuvių kalbos, kaip valstybingumo pagrindo, išsaugojimą ir stiprinimą. Kalba, istorija ir kultūra nėra abstrakčios sąvokos, tai ginklas, saugantis ateities kartas nuo karo. Tauta, kuri puoselėja savo istoriją ir kultūrą, nenugalima“, – teigė O.Sidorukas.
Kas pliki, tie visi panašūs į mane.
Pasak jo, šiandien Kaunas tampa tikru kultūros centru ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Skulptoriams iš Ukrainos yra didelė garbė būti šio proceso dalimi.
„Šlovė Kaunui, šlovė Lietuvai, šlovė Ukrainai“, – savo kalbą užbaigė jis.
Pasisakė ir Lietuvos prezidentas
Renginio metu perskaitytas ir Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimo žodis.
„Kaip rašė Vaižgantas, po studijų ir darbo užsienyje į gimtą kraštą sugrįžęs P.Vileišis buvo pilnas džiaugsmo ir tiek sumanymų Lietuvą turtiškai ir dvasiškai atgaivinti, kiek būtų užtekę penkeriems geriems gyvenimams.
P.Vileišio darbų aruodas iš tiesų peržengė kelių gyvenimų rėmus. Jis tapo atkaklios kovos už lietuviškos spaudos laisvės simboliu, stebino šviečiamojo darbo apimtimis, savo triūsu ir lėšomis per 20 metų išleido virš 100 mokslo populiarinimo leidinių, kuriuos Vincas Mykolaitis-Putinas pavadino pirmaisiais didžios laisvės idėjos pranašais“, – teigė G.Nausėda.
Literatūrinė ir vertėjo veikla, lietuviškų knygų spaustuvė ir knygynas, pirmasis legalus lietuviškas laikraštis „Vilniaus žinios“ (iki 1907 m. redagavo pats, vėliau – jo brolis J.Vileišis), lietuviams skirta mokykla, lietuvių mokslo draugijos įsteigimas Vilniuje, susisiekimo ministro pareigos, šalies kelių infrastruktūros gerinimo planai – tai tik keli pilioriai P.Vileišio veikloje.
Toliau Lietuvos Prezidentas citavo patį P.Vileišį: „Mūsų kraštas didžiai laimingas galėtų būti, kad tik jame šviesos užtektinai būtų. Šviesos, šviesos mums reikia. Šviesos – šimtą kartų. Šviesa ir mokslas – tai vienatinis mūsų ginklas.“
P.Vileišis skatino tautiečius kibti ir į prekybą, pramonę, verslus. Ne kartą pabrėžė, kad materialinė gerovė nėra savitikslis dalykas. Kaip teigė P.Vileišis, „prie turtų gi reikia stengtis prieiti, nes su jais galima daug gero, kaip dėl artimo, taip ir dėl Tėvynės, padaryti“.
G.Nausėda pasidžiaugė, kad šios šviesios asmenybės pavyzdys, meilė Lietuvai, jo puoselėtos vertybės, mecenatystės tradicijos įkvėpė ir P.Vileišio kraštietį P.Kiznį. Šia skulptūra mecenatas, anot Prezidento, papildė savo gerų darbų bei dovanų Kauno miestui lobyną: 2018 m. išdygo Laisvės karys, pernai atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui.
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio monumento atidengimas
Skulptūra sukurta karo sąlygomis
Žodį tarė ir skulptūros idėjos autorius, mecenatas dr. P.Kiznys. Jis prisiminė pačias įdomiausias P.Vileišio gyvenimo vingrybes, nuveiktus svarbiausius darbus.
Pasak mecenato, P.Vileišis yra tas, kuris atidavė Lietuvai visą save, savo širdį. Meilę savo šaliai jis įrodinėjo ne žodžiais, o darbais.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Skulptūrą Kaunui dovanojo mecenatas Pranas Kiznis (viduryje)
„Paminklas kurtas ypatingomis karo sąlygomis. Nuolat trūko elektros energijos. Skulptorius ir jo komanda dirbo įtampos ir baimės sąlygomis, tad šis paminklas sukurtas su didele meile, pagarba Lietuvai bei Kaunui“, – tai, kad skulptūra pagaminta Kyjive, pabrėžė P.Kiznys.
Jis prisipažino ir pats, kaip Vileišių broliai, esantis pasvalietis, o Pasvalio žemė, kaip yra sakęs Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, yra labiausiai pasitarnavusi Lietuvai, nes išaugino daug inteligentų, dirbusių tautos naudai.
P.Kiznis teigė, kad P.Vileišis, naudodamas savo, kaip inžinieriaus, talentą, sukaupė dideles lėšas, kurias naudojo Lietuvos atgimimui. Be P.Vileišio garantijų nebūtų iš Bulgarijos grįžęs J.Basanavičius, be jo pinigų nebūtų atsiradusios lietuviškos spaustuvės, išleistos lietuviškos knygos, 1907 m. surengta Pirmoji lietuvių dailės paroda, 1905 m. sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, į kurį susirinko apie 2 tūkst. žmonių.
„Laikinąja sostine tapusiame Kaune realizavosi visos inžinieriaus, lietuvybės, valstybės mecenato svajonės. Manau, kad P.Vileišio paminklui pasirinkta vieta – Kaunas – yra istoriškai teisinga, nors jis labai mylėjo Vilnių. Beveik 10 metų jo palaikai ilsėjosi Kauno arkikatedroje bazilikoje, kol vėliau perkelti į Vileišių šeimos kapą Rasų kapinėse Vilniuje“, – patikino P.Kiznis.
Pasak jo, K.Grinius P.Vileišį pavadino uola, į kurią stipriai buvo atsirėmusi Lietuvos Nepriklausomybė. O Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona P.Vileišį yra pavadinęs Lietuvos tautos prometėju, atnešusiu jai šviesą, kai aplink gaubė tamsi uždanga, užtiesta rusų valdžios.
„Jis tą uždangą plėšė su tokiu pasiryžimu, – teigė O.Kiznis. – Noriu užbaigti P.Vileišio žodžiais: „Geriausia dabar politika – jokios politikos. Ponuliai, dirbkime tik kultūrai ir ekonomijos darbą, o kai viso to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime. Tuomet ji bus esminė sala, nebeatskiriama nuo mūsų žmonių. Ir ji padarys didžiulį darbą.“
Kalbėjo ir Vileišių atstovas
Žodį taręs Pasvalio rajono, iš kur kilę Vileišiai, meras Gintautas Gegužinskas teigė, kad Pasvalyje stovintis P.Vileišio paminklas nebuvo nuverstas visą sovietmetį, prie jo, atkuriant Nepriklausomybę, iškelta pirmoji Pasvalio krašte Lietuvos vėliava.
Meras prie naujojo paminklo Kaune padėjo drobinį maišelį, kuriame – iš Vileišių gimtinės – Medinių kaimo – atvežtos žemės žiupsnelis.
Jis padėkojo P.Kizniui, nes jo dėka Pasvalyje stovi paminklai ir Bernardui Brazdžioniui bei Žygimantui Augustui, sukurti tų pačių ukrainiečių skulptorių.
Ceremonijoje apsilankė ir Vileišių giminės atstovas – Petras Tursa-Vileišis. Nors visuomenėje buvo daug diskutuojama dėl paminklui parinktos vietos, anot jo, ji – puiki, itin garbinga: P.Vileišis įsikūrė dviejų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardo gatvių sankirtoje.
„Negyvenu Kaune, bet dabar čia yra bent du Vileišiai, kuriuos pažįstu – vienoje gatvėje vienas, kitoje – kitas. Kartais labai svarbu asmeniškai ateiti ir su savo giminaičiais susitikti, galbūt mintimis pagalvoti, ką jie patartų sunkią akimirką“, – teigė P.Tursa-Vileišis, dėkojęs mecenatui P.Kizniui visos giminės vardu.
Kaip teigė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovas Gytis Vaškelis, prieškariu J.Basanavičiaus ir P.Vileišio nuotraukos kabėdavo greta, bet vėliau Jonas tapo Lietuvos patriarchu, o Petrą sovietmetis prigesino.
Tikrai geras paminklas. Atkartota pati gražiausia P.Vileišio nuotrauka.
„P.Vileišis per Nepriklausomybės paskelbimą, kuriai atidavė savo gyvenimą, dirbo toli nuo Lietuvos, revoliucijų ir pilietinių karų buvo atskirtas.
1921 m., būdamas 70-ties, grįžta į Kauną. Rado apleistą, nusmurgusį miestą. Čia jis pragyveno prasmingus 5,5 metų. Rašė Lietuvos Konstitucijos projektą, dirbo susisiekimo ministru.
Aš įsivaizduoju: dabar atvažiuotų į Kauną koks senukas, pagal dabartinius laikus – 90-metis, ir imtų vardinti merui – reikia geležinkelio į Palangą. Neturit pinigų? Gerai, aš turiu rūmus Vilniuje. Parduosiu, padarysim koncesiją ir nutiesim tą geležinkelį. Per 25 metus grąžinsit. Tas senukas visur dar čia sudalyvavo“, – šmaikščiai papasakojo G.Vaškelis.
Kaune P.Vileišis pirmininkavo Karo muziejaus rūmų statybos komitetui, pasiūlė rūmų vietą Vienybės aikštėje.
P.Vileišio inžinerinis palikimas siejamas ir su Kauno apylinkėmis – netoli Jonavos esantis senasis geležinkelio tiltas buvo iš dalies statytas jam vadovaujant.
Nors Kaune išdygusios naujosios P.Vileišio skulptūros povyza buvo kritikuojama, G.Vaškelis paaiškino, kad tai – tikslus vienos nuotraukos atkartojimas. Ji daryta tuomet, kai visuomenininkas dar buvo jaunas.
„Tikrai geras paminklas. Atkartota pati gražiausia P.Vileišio nuotrauka“, – patikino G.Vaškelis.