Pensijai atidedamos sumos – individualios
Sumos, kurią jau dabar reikėtų atidėti būsimai pensijai, dydis priklauso nuo dirbančiojo amžiaus, gaunamų pajamų bei poreikių. Ekspertai sutaria, kad oriai senatvei reikia užsitikrinti apie 70–80 proc. buvusių pajamų. Planuojant užpildyti galimą spragą, visą darbingą laikotarpį reikėtų atsidėti bent 10–15 proc. savo pajamų kas mėnesį. Norint senatvėje keliauti ir nejausti jokių suvaržymų bei turėti 100 proc. buvusių pajamų ar net daugiau, taupymo norma turėtų viršyti 20 proc. Svarbiausia taisyklė – kuo anksčiau pradėsite, tuo mažesnę sumą reikės atidėti.
„Paskolų klubo“ vadovė Olga Kazanavičienė aiškina, kad finansų pasaulyje egzistuoja terminas „pakeitimo norma“ – procentas buvusių žmogaus pajamų, kurį jis gaus išėjęs į pensiją. Nekaupiant papildomai, Sodra, tikėtina, užtikrins apie 30–40 proc. buvusio atlyginimo. Tai reiškia, kad gyvenimo kokybė kris daugiau nei dvigubai, o tai laikoma išgyvenimo riba.
Pasak jos, dažniausia žmonių klaida – taupymas „kojinėje“ arba paprastoje banko sąskaitoje. Tokiu atveju infliacija „suvalgo“ santaupas greičiau, nei jos kaupiamos:
„Vertinant kaupimą, tikslas turi būti ne sukaupti konkrečią nominalią sumą, o išlaikyti adekvačią perkamąją galią. Investicijų grąža privalo viršyti infliaciją, todėl pinigai turi „dirbti“ priemonėse, kurios istoriškai lenkia infliaciją.“
„Swedbank“ investicijų valdymo direktorius Tadas Gudaitis pamokė, kaip paskaičiuoti, kokios pensijos galime tikėtis kiekvienas. Jei šiandien gaunate 1500 eurų į rankas, jūsų tikslinė pensija turėtų siekti apie 1050 eurų. Vien valstybės pensija to nepasieks – šiandien vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu siekia apie 720 eurų. Dauguma gyventojų nurodo, kad norėtų, jog jų pensija siektų 1200-1500 eurų.
Kiek tiksliai reikėtų atsidėti kas mėnesį, priklauso nuo žmogaus amžiaus ir jo pajamų. Jaunesniems gyventojams, kurie turi daugiau laiko, pakanka santykinai nedidelių sumų – apie 10–15 procentų pajamų, paskirstytų per kelias pakopas. Pradėjus kaupti vėliau, pavyzdžiui, po 45 metų, norint pasiekti panašų rezultatą gali prireikti atsidėti jau 20-30 ar net 40 procentų. Antroji pakopa šį procesą iš dalies supaprastina, nes prie žmogaus 3 procentų įmokos dar prisideda valstybė, skirdama papildomą 1,5 procento nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio – šiemet tai sudaro apie 30 eurų per mėnesį, o kitąmet bus dar didesnė. Ši paskata svariai prisideda prie didesnių pajamų pensijoje.
Geriausias pensijų sistemas turinčiose šalyse, pavyzdžiui Danijoje ir Nyderlanduose, pensijos siekia atitinkamai 77 proc. ir 93 proc. buvusių pajamų, o tai leidžia gyventi taip pat patogiai, kaip ir iki pensijos. Tiesa, tose šalyse kaupia ne tik patys darbuotojai, bet prie kaupimo prisideda ir darbdavys.
Labai svarbu atidedant pensijai įvertinti ir pinigų nuvertėjimą. Perkamoji galia bėgant laikui mažėja, todėl kaupimas pensijai turėtų būti susietas su investavimu, o ne vien taupymu. Įvertinant kaupimui skiriamą sumą svarbu trys dalykai: disciplina reguliariai atidėti sumas, investicijų grąža, kuri ilgalaikėje perspektyvoje dažnai viršija infliaciją, ir sudėtinių palūkanų efektas, kai uždirbtos palūkanos toliau uždirba palūkanas. Dėl šios priežasties laikas tampa vienu svarbiausių veiksnių. Pavyzdžiui, kuo anksčiau pradėsite kaupti, tuo reikšmingai didesnę sumą sukaupsite dėl sudėtinių palūkanų efekto.
„Konkreti suma priklausys ir nuo jūsų esamo atlyginimo. Bendruoju atveju, jeigu pirmoji pensijų pakopa užtikrina apie 45 proc. pajamų, antroji pakopa – apie 15 proc. pajamų, tai trečioji ar kitos jūsų investavimo į ateitį priemonės turėtų pridėti dar apie 20 proc. pajamų. Vadinasi, papildomai trečiojoje pakopoje ar į kitus instrumentus turėtumėte atsidėti kiek didesnę dalį atlyginimo, nei mokate į antrąją pakopą“, – sako T. Gudaitis.
Investuojant pataria nerizikuoti
Bene kiekvienam gyventojui suprantami kaupimo būdai yra valstybinė pensija pagal stažą, II, III pakopose, o kaip galima kaupti dar, jeigu apie investicijas, akcijas ar obligacijas trūksta žinių? Pašnekovai aiškina, kad nebūtina būti finansų ekspertu, kad galėtum pradėti investuoti būsimai pensijai. Svarbu – neprisiimti nereikalingos rizikos.
O. Kazakavičienė sako, jog šiuolaikinės technologijos leidžia investuoti be gilių specifinių žinių. Vienas paprasčiausių būdų – tarpusavio skolinimas (P2P). Žmogus tiesiog pasirenka automatinį investavimą, nustato rizikos lygį, ir sistema pati paskirsto pinigus paskoloms kitiems žmonėms. Tai nereikalauja kasdienės analizės, o istoriniai rezultatai dažnai būna stabilūs.
Atsargiausi dažnai renkasi investicinį gyvybės draudimą, kur už juos sprendimus priima valdytojai, ar mažesnės grąžos būdą – indėlius ir obligacijas. Viso ko esmė – automatizavimas. Geriausias investuotojas yra tas, kuris nustato automatinį periodinį pavedimą į pasirinktą platformą ir „pamiršta“ jį, leisdamas pinigams augti patiems.
T. Gudaitis pataria pasitikėti išmanančiais finansų sritį, pavyzdžiui, jei žmogus neturi daug investavimo žinių, svarbiausia – nesileisti į rizikingus finansinius eksperimentus. Paprasčiausi ir daugeliui tinkamiausi būdai kaupti pensijai išlieka antroji ir trečioji pakopos, nes jose investavimo principai, rizikos valdymas ir net mokesčiai yra aiškiai reglamentuoti ir pritaikyti ilgalaikiam kaupimui.
„Žinoma, egzistuoja ir kiti instrumentai, tokie kaip investiciniai fondai, akcijų ir obligacijų fondai, įvairios mažesnės rizikos taupymo priemonės ar gyvybės draudimo produktai, kurių dalis įmokų yra investuojama. Tačiau visais šiais atvejais žmogui pačiam reikia priimti investicinius sprendimus. Pensijų fondų tikslas – didžiąją šio darbo dalį atlikti už žmogų: nuo rizikos parinkimo pagal amžių iki reguliaraus investicijų diversifikavimo. Todėl tiems, kurie nėra tikri dėl savo žinių, antroji pakopa dažnai yra efektyviausias ir paprasčiausias kelias“, – sakė banko atstovas.
Vaikams išlaikyti senus tėvus – nesąžininga
Anksčiau buvo populiari mintis, kad vaikus gimdyti reikia tam, jog senatvėje pasirūpintų, tačiau dabartiniai rodikliai net ir tebeegzistuojant tokiam požiūriui, būsimiems pensininkams nieko gera nežadėtų. Pasak O. Kazanavičienės, šis požiūris sparčiai nyksta ir tampa ne tik nebeaktualus bei finansiškai rizikingas, tačiau ir galimai griauna orius šeimos santykius. Demografiniai rodikliai rodo, kad šeimos mažėja, o gyvenimo trukmė ilgėja, todėl tikėtis, kad vaikai jus išlaikys, yra nesąžininga jų atžvilgiu. Dabartinė karta dažnai vadinama „sumuštinio karta“ – jie turi rūpintis savo mažais vaikais ir tuo pačiu senstančiais tėvais ir tai tikrai ne tas gyvenimas, kurį rinktumės savo noru.
„Šiuo metu Lietuvoje vieną pensininką išlaiko maždaug 3 dirbantieji (oficialiai mokantys mokesčius). Tačiau prognozės rodo, kad dėl visuomenės senėjimo po 20–30 metų šis santykis gali priartėti prie 1,5–1,7 dirbančiojo vienam pensininkui. Tai reiškia, jog valstybei iš surenkamų mokesčių bus vis sunkiau mokėti adekvačias pensijas, todėl ateities pensininkų gerovė vis labiau priklausys ne nuo valstybės sprendimų, o nuo asmeninio kaupimo, pradėto jau šiandien. Juolab nuo naujų metų galima atsiimti suma, tinkamai viską suplanavus, gali reikšmingai pakeisti jūsų orios senatvės riziką“, – kalbėjo ji.
Apklausos rodo, kad vis mažiau žmonių tikisi finansinės paramos iš vaikų senatvėje ir vis labiau supranta savo asmeninę atsakomybę. Be to, demografija akivaizdžiai rodo, kad tokia sistema nebūtų tvari. Lietuvoje vidutinė gyvenimo trukmė siekia apie 77 metus ir ilgėja. Sulaukus pensinio amžiaus moterys vidutiniškai gyvena 19 metų, o vyrai – 15 metų. O gimstamumas Lietuvoje jau kelis dešimtmečius mažėja. Tai reiškia, kad būsimoje darbo rinkoje tiesiog nebus tiek daug dirbančiųjų, kurie galėtų išlaikyti vis didesnį pensininkų skaičių.
Pasak T. Gudaičio, tai tiesiogiai lems ir pakitusią pensijų sistemą – kuo mažiau dirbančiųjų, tuo mažiau pajamų surenkama, tuo mažesne dalimi gali būti finansuojamos bazinės senatvės pajamos. Lietuvos banko skaičiavimais, jei papildomas kaupimas nevyksta ir žmonės pasikliauja vien valstybine sistema, ateityje pakeitimo norma gali sumažėti nuo maždaug 45–-47 šiandien iki 30 procentų 2050-aisiais. Todėl pačių žmonių, taip pat ir darbdavių indėlis į papildomą kaupimą tampa kritinės svarbos siekiant išlaikyti norimą gyvenimo kokybę pensijoje.