– Ruošdamasi interviu, internete radau labai gražų jūsų pristatymą: „Melissa Fleming sudėtingas problemas paverčia aiškiomis žmogiškomis istorijomis, kurias galima sekti, su kuriomis galima tapatintis“. Gal galėtumėte mūsų skaitytojams plačiau paaiškinti, ką jūs darote Jungtinių Tautų organizacijoje?
– Manau, tai pakankamai taiklu. Aš iš tiesų stengiuosi sudėtingas temas paversti suprantamais pranešimais ir turiniu, skirtu auditorijai visame pasaulyje.
Pasaulinės tokio masto organizacijos komunikacijos vadovės darbas susideda iš dviejų dalių. Viena iš jų – pateikti faktus apie tai, kas vyksta Jungtinėse Tautose, kokie sprendimai priimami. Taip pat svarbu užtikrinti, kad informacija, kurią JT gauna, renka ir pateikia, būtų skaidri, ypač pasaulyje, kuriame gausu dezinformacijos. Jungtinės Tautos turi būti patikimas informacijos šaltinis žmonėms visame pasaulyje ir ši informacija turi būti prieinama visiems.
JT taikdariai Libane / ANWAR AMRO / AFP
Kita mano darbo dalis – užmegzti ryšį su ta visuomenės dalimi, kuri nėra suinteresuota ar nesidomi tuo, kas šiandien vyksta Jungtinėse Tautose. Jie aktyviai neieško mūsų informacijos, todėl mums reikia patiems kreiptis į juos. Ir tai yra iššūkis.
Turime paimti tą pačią informaciją, pranešimus, sukurti įdomų turinį bei pasakojimus ir pasiekti žmones platformose, kuriose jie leidžia laiką, ir daryti tai kalba, kuria kalba jie. Štai ką aš bandau padaryti.
– Gal galėtumėte pasidalinti, kokiais būdais pasiekiate tuos, kurie nėra įprasti jūsų sekėjai?
– Žinote, kartais mums net tenka stebėti žmones, skleidžiančius dezinformaciją, kad suprastume, kaip jie veiksmingai pasiekia visas skaitmeninio pasaulio kertes.
Skirtumas yra tas, kad jie meluoja, o mes skelbiame faktus. Kitas skirtumas – jie paprastai moka žmonėms, kad jie būtų jų žinianešiai, o mes to nedarome. Ir taip turime daug žmonių, kurie nori dirbti su Jungtinėmis Tautomis. Mes juos praminėme patikimaisiais pasiuntiniais. Pateikiame jiems turinį ir paprašome tiesiog kurti. Žinią jie išplatina patys per savo platformas.
Bendradarbiaujame su „TikTok“ platforma, kuri padeda populiarinti tą turinį. Bet mums nereikia jokių prekės ženklo atributų, svarbiausia, kad turinys būtų tikslus. Tai – vienas įrankis.
Esame dirbę su serialo „Tarnaitės pasakojimas“ scenarijaus autoriais. Nors tai mokslinė fantastika, jie norėjo įsitikinti, ar į pasakojimą įtrauktos dalys apie pabėgėlius, reprodukcines teises yra tikslios.
Socialiniuose tinkluose mus seka apie 70 mln. vartotojų. Tai matau, kaip galimybę tiesiogiai bendrauti su žmonėmis. Mes nuolat tikriname, ar mūsų skelbiamas turinys rezonuoja su auditorija, o socialiniai tinklai kur kas palengvina šį monitoringą.
Su Jungtinėmis Tautomis dirba ir įžymūs asmenys. Bendradarbiaujame su Holivudu. Atkreipsiu dėmesį, kad dirbame net su Holivudo scenaristais. Pavyzdžiui, esame dirbę su serialo „Tarnaitės pasakojimas“ scenarijaus autoriais. Nors tai mokslinė fantastika, jie norėjo įsitikinti, ar į pasakojimą įtrauktos dalys apie pabėgėlius, reprodukcines teises yra tikslios.
Su Holivudu bendradarbiaujame ir norėdami perduoti žinią apie klimato krizę. Kartais tema įtraukiama į scenarijų kaip tam tikras elementas, su tuo susijęs personažas. Tarkime, tai gali būti veikėjas, futbolo aikštėje vilkintis marškinėliais su logotipu, reklamuojančiu iškastinio kuro bendrovę, ir tada atsiranda kažkas, kas tam prieštarauja, ir jie užmegza šia tema dialogą.
Dirbame ir su futbolo komandomis. Turime iniciatyvą „Football for the Goals“, kuri vykdoma visame pasaulyje.
123RF.com nuotr./Jungtinių Tautų Organizacija
Nereikėtų nuvertinti ir lankytojų vizitų Jungtinių Tautų vadovybėje Niujorke. Šiame pastate kasdien priimame apie 1000 lankytojų, kurie kalba daugiau nei 20 kalbų. Ir būtent gidai dažnai yra atsakingi už pirmąjį įspūdį, kurį jie susidaro apie Jungtines Tautas.
Apibendrinant, tai yra tiesioginio bendravimo su žurnalistais, tiesioginės komunikacijos socialiniuose tinkluose ir netiesioginio bendravimo per patikimus pasiuntinius ar kitus įtakingus asmenis, kurie gali turėti teigiamą poveikį mūsų pasauliui, derinys.
– Turime pripažinti, kad ne retai sudėtinga žmones sudominti faktais apie padėtį Sudane. Lietuvoje net karo Gazos Ruože tema sulaukdavo mažiau dėmesio nei, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. Koks būtų jūsų patarimas žurnalistams, kaip pritraukti žmones, juos sudominti?
– Ačiū Jums už šį klausimą. Nemažai studijavau elgsenos mokslą ir tyrinėjau, kaip žmonės reaguoja į informaciją apie kitų žmonių kančias, masinius žmonijos iššūkius, karus. Žmonės nori būti informuoti, bet kur kas sudėtingiau jiems ką nors pajusti, ypač, kai pateikiami dideli aukų skaičiai.
Formulė yra tokia, kad istorija negali būti tokia tragiška, jog tie, kuriems ji skirta, jaustų, kad tai beprasmiška.
Mes nesame sutverti jausti užuojautos masėms. Tarp statistikos analitikų yra posakis, kad statistika yra žmonės, kurių ašaros išdžiūvo.
– Jeigu statistika nė motais, kas rūpi skaitytojams, žiūrovams?
_ Žmonėms rūpi autentiškos istorijos. Dešimt metų dirbau Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūroje ir tai sudėjau į vieną istoriją. Visiems, kurie skaito knygą „Viltis, galingesnė už jūrą“ (angl. A hope more powerful than the sea), tas pasakojimas yra artimas.
Taip, galbūt žmonės niekada neskaitytų knygų apie Sirijos pabėgėlius, bet juos sužavėjo Doaa – pabėgėlė iš Sirijos, paauglė, kuri išgyveno vieną iš baisiausių laivo katastrofų Viduržemio jūroje ir sugebėjo išgelbėti kūdikį.
Gazos Ruožas / OMAR AL-QATTAA / AFP
Tai – visuotinis pasakojimas apie pabėgėlius. Tai – visuotinė istorija apie tai, kodėl žmonės bėga nuo karų. Kaip gyvena, kokią frustraciją patiria, kaip jaučiasi izoliuoti pabėgėliai tremtyje? Kas verčia žmones leistis į pavojingas keliones kontrabandininkų laivais, net jei jie žino, kad rizikuoja savo gyvybe?
Net ir radus būdą, kaip leisti skaitytojams susitapatinti su žmogiška istorija, formulė yra tokia, kad ji negali būti tokia tragiška, jog tie, kuriems ji skirta, jaustų, kad tai beprasmiška. Tai tiesiog baisu. Turi likti bent mažytė vilties kibirkštėlė. Turi būti nors šiek tiek atsparumo. Tik tada galima pasiekti žmonių širdis.
Tai ypač svarbu socialinių tinklų, skaitmeniniame amžiuje, kur algoritmai iškelia labiausiai šokiruojančias, baimę keliančias antraštes. Žmonės spusteli ant jų, bet rezultatas toks, kad jie lieka priblokšti ir sako: „O Dieve, viskas yra taip baisu“.
Mes matome, kaip šiame amžiuje kenčia žurnalistika, įsukta į finansinį modelį, į dėmesio ekonomiką. Tad dabar labiau nei bet kada mums reikia žurnalistikos ir patikimų informacijos šaltinių.
Kai pati pristingu idėjų, kaip patraukti žmones tokioje ekonomikoje, atsigręžiu į savo nuostabius kolegas, dirbančius Jungtinėse Tautose. Kaip tik savo 8 metus kuriamai tinklalaidei „Awake at Night“ kalbinau kolegą, JT humanitarinės pagalbos koordinatorių Ukrainoje Matthiasą Schmale, kuris papasakojo apie gyvenimą karo draskomoje šalyje ir kaip ukrainiečiai ruošiasi savo penktajai žiemai.
Ukrainos valstybinė nepaprastųjų situacijų tarnyba/Černihivo srityje rusai smogė gaisrą gesinantiems ugniagesiams
Ir pokalbis ne tik apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. Bet ir apie jo gyvenimo istoriją. Mes sužinome, kad jis dirbo JT Pagalbos ir darbų agentūroje Gazos Ruože. Sužinome, kaip jis iš viso pasirinko tokį kelią. Išsiaiškiname, kas jį veda į priekį. Tai irgi suteikia žmonėms galimybę susipažinti su Jungtinėmis Tautomis. Įprastai žmonės jaučiasi įbauginti arba nesidomi institucijomis. O jeigu mes su jais pasidalintume pasakojimais apie tikrus žmones, su kuriais jie gali susitapatinti?
– Informacijos srautas dabar yra nenutrūkstamas. Naujienos rašomos kiekvieną minutę. Tai yra nesustabdomas procesas, varginantis ne tik visuomenę, bet ir sekinantis žurnalistus. Juoba, darbas su naujienomis apie konfliktus, žudynes, badą, genocidą – gali sunkiai atsiliepti ir jų psichologinei sveikatai. Ar sutiktumėte su tuo?
– Taip, turiu daug draugų, kurie yra žurnalistai. Žinau, su kuo jie susiduria. Mano nuomone, didžiausias stresas žurnalistams, ypač moterims žurnalistėms, yra puolimas internete.
Yra atlikti tyrimai, kurie rodo, kad moterys žurnalistės, moterys politikės, moterys aktyvistės bei apskritai žurnalistai susiduria su įvairaus pobūdžio užgauliojimais internete. Jie parašo kažką ir tada pasipila komentarai. Nepamirškime, mes priklausome pasauliui, kuriame daugiau nei 70 proc. gyventojų gyvena autokratinėse valstybėse. Toks puolimas, dezinformacija irgi labai veikia žurnalistus.
Sulaukdavome kaltinimų, kad Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose agentūra (UNRWA) yra infiltruota „Hamas“.
Galvoju, kad dabar yra sunkus metas būti žurnalistu. Tai drąsi profesija.
– Užsiminėte apie dezinformaciją. Sakykite, ar Jungtinės Tautos dažnai susiduria su prieš jas nukreiptomis dezinformacijos kampanijomis?
– Susiduriame su daugybe dezinformacijos kampanijų įvairiose mūsų darbo srityse. Sakyčiau, kad per pastaruosius dvejus metus daugiausia jų būdavo nukreipta į tai, kas vyksta Gazos Ruože. Sulaukdavome kaltinimų, kad Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų Palestinos pabėgėliams Artimuosiuose Rytuose agentūra (UNRWA) yra infiltruota „Hamas“. Girdėjome, kad esame antisemitai. Tai buvo negailestinga, gerai koordinuota ir finansuota, varginanti ataka.
Turiu omenyje, kad didžioji šios kampanijos dalis buvo vieša. Izraelio vyriausybė tokia sžinutes skelbia savo socialinių tinklų paskyrose.
Mūsų taikos palaikymo operacijos taip pat susiduria su dezinformacijos grėsme. Neseniai atlikome savo darbuotojų apklausą ir paaiškėjo, kad daugiau nei 55 proc. jaučia, jog dezinformacija daro įtaką jų pačių saugumui. Panašus skaičius respondentų pripažino, kad dezinformacija daro įtaką jų gebėjimui palaikyti taiką, nes skleidžiama dezinformacija apie misijos motyvus nuteikia gyventojus prieš juos.
JT nuotr./Jungtinių Tautų pajėgos Kambodžoje (1992 m.)
Deja, mes tiesiog neturime priemonių ir gebėjimų išsiaiškinti, kas tiksliai už to stovi. Didžiąją dalį savo pastangų skiriame ne tam, kad išsiaiškintume, kas yra dezinformacijos šaltinis, bet bandome atsekti naratyvus.
Pavyzdžiui, ypač daug dirbame kovodami su dezinformacija apie klimato kaitą. Didelę dalį jos skleidžia iškastinio kuro bendrovės. Mes įvertiname, kokie naratyvai kuriami, kur jie keliauja, ar jie kelia pavojų Jungtinių Tautų reputacijai ir kokiu lygmeniu. Ir jei pavojus yra labai didelis, koks bus mūsų komunikacijos atsakas? Kaip mes ketiname į tą pačią informacijos ekosistemą įterpti alternatyvų naratyvą?
– Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti, kaip Jungtinės Tautos sugebėjo išlaviruoti visame tame dezinformacijos sraute Izraelio karo prieš Gazos Ruožą fone?
– Nuolat kalbėdami. Kaip žinote, Jungtinės Tautos buvo pagrindinė humanitarinės pagalbos teikėja Gazoje. Ko gero, taip pat žinote, kad Izraelis uždraudė tarptautinės žiniasklaidos atstovams kelti koją į Gazą.
Aš niekada anksčiau, nors ir dirbu Jungtinėse Tautose, daugiau kaip 30 metų, išskyrus galbūt darbą Tarptautinėje atominės energijos agentūroje (TATENA) ir laikotarpį prieš Irako karą, nebuvau susidūrusi su tuo, kai turėjome ieškoti žmonių, kurie iš tikrųjų galėtų papasakoti apie tai, kas vyksta vietoje. Mūsų žurnalistai negalėjo ten būti ir rengti reportažų, jiems taip pat reikėjo patikimų informacijos šaltinių.
Iš ten kalbėdavo Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) vadovas, kąrtą stovėjęs ligoninėje ir dalinęs tiesioginius interviu. Tą darė ir mūsų komunikacijos pareigūnai, sėdėdami pagalbos sunkvežimiuose ir mobiliuoju telefonu bendraudami su auditorija. Kaip taip yra, kad tau valandų valandas trukdoma dirbti, tu negali ramiai gyventi, esi apsuptas viltį praradusių alkanų vaikų.
Antonio Guterresas / MAHMUD HAMS / AFP
Manau, kad mūsų generalinis sekretorius Antonio Guterresas išliko principingas viso karo metu. Ne mažiau principingas jis buvo ir Izraelio žmonių atžvilgiu, kurie smarkiai nukentėjo nuo „Hamas“ smogikų atakų.
Negaliu net suskaičiuoti, kiek įkaitų šeimų jis priėmė, kiek skambučių ir diplomatinių veiksmų A.Guterresas ėmėsi, bandydamas padaryti viską, kas įmanoma, kad jie būtų išlaisvinti.
Kiekvieną penktadienį priešais jo rezidenciją vykdavo protestai. Jis nuolat išeidavo ir kalbėdavosi su žmonėmis. Kai lydavo, pakviesdavo užeiti į savo rezidenciją. Žinote, jis tą darydavo nepaisydamas pastovaus naratyvo, kad jam tai nerūpi.
Savo pareiškimuose jis vėl ir vėl smerkė „Hamas“, bet Izraelio žiniasklaida apie tai niekada nepranešė. Todėl turėjome rasti kitus būdus pasiekti izraeliečius, bet taip pat ir žydų bendruomenę Niujorke. Aš pati daug su tuo dirbau. Tai, ką mes bandėme padaryti, yra parodyti, kad mes jaučiame skausmą, nesvarbu, kieno. Mes tiesiog smerkiame tai, kas yra neteisinga.
– O kaip su informacijos pateikimu apie klimato kaitą? Kaip jūs įtvirtinate savo naratyvą dabar, kai galingiausių šalių lyderiai nusisuka nuo šios temos?
– Na, taip. Jungtinės Valstijos paskelbė, kad klimato kaita yra apgaulė. Taigi, dirbti yra daug sunkiau. Buvome pasiekę etapą, kai egzistavo tam tikras konsensusas dėl to, kad klimato kaita yra reali.
Visi nusipelno gyventi taip, jog nebijotų užeiti į kavinę, galvodami, kad gali sprogti bomba.
Tą patį kartojo 99,9 proc. mokslininkų. Tada netgi suinteresuotos šalys nustojo bandyti į ekosistemą brukti neigiamą turinį, nes žmonės tiesiog tuo tikėjo. Dabar viskas vėl apsivertė. Internete gausu turinio, kad klimato kaita yra apgaulė, kad ji nėra reali. O jei ji nėra reali, tai nereikia jos spręsti, tiesa? Taigi tai tapo kur kas didesne informacine problema.
– Ką jūs laikytumėte sunkiausia savo darbo dalimi?
– Ko gero, tai, kad turiu žinoti visą šią informaciją apie kitų žmonių kančias. Turiu išgirsti pasakojimus apie tai, kas vyksta Sudane, išgirsti savo kolegas, kurie yra Gazoje, fronto linijoje Ukrainoje. Kartais tai nepaprastai slegia.
Ligoninė Sudane / / AP
Sunku visa tai išklausyti ir tada išeiti į gatvę, matyti, kad gyvenimas tęsiasi kaip įprasta, žmonės eina į restoranus ir juokiasi. Kita vertus, tai atneša suvokimą, kad visi nusipelno gyventi taip, jog nebijotų užeiti į kavinę, galvodami, kad gali sprogti bomba. Gyventi taip, kad galėtų jaukiai sėdėti namie ir nesušalti į ragą, nes priešo raketa pataikė į elektros tinklą ir šildymo nėra. Arba, neduok Dieve, susidurti su situacija, kai tavo vaikas pagrobiamas ar nužudomas.
Tai yra dalykai, apie kuriuos dauguma žmonių net nesusimąsto, kol tai neatsitinka jiems. Aš manau, kad turėtume apie tai galvoti visą laiką. Tai mums padeda būti dėkingesniems. Aš pati stengiuosi tai panaudoti, kad jausčiau didesnį dėkingumą, jog būčiau atsakingesnė pasakodama istorijas.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.