Filmo idėją įkvėpė savanorystė
Filmo režisierius Mantas Verbiejus laidoje „Jungtys“ pasakojo, kad filmo idėją iš dalies įkvėpė jo daugiametė savanorystė viename labdaros-paramos fonde, kurio vienas iš projektų buvo pagalba vyresnio amžiaus žmonėms.
„Teko daug metų artimai bendrauti su senoliais, kalbėtis, matyti, stebėti, koks yra jų santykis su senatve, su vienatve ir tai kažkaip turbūt mane labiausiai inspiravo pradėti rašyti scenarijų. Buvo dar toks labai stiprus epizodas, kai vieno renginio metu pamačiau šokančią vyresnio amžiaus baleriną. Ji buvo tikrai garbaus amžiaus, šoko nebe taip, kaip kažkada didžiojoje scenoje ir, iš vienos pusės, tas šokis atrodė ir juokingas, ir graudus, tarsi tokį nepatogumo jausmą keliantis man ir žiūrovams, iš kitos pusės, jame buvo kažkas tokio užburiančio, magnetizuojančio, nes matėsi, kad ji šoka, nes kitaip negali“, – prisiminė jis.
„Tai buvo kažkas tokio sapniško, siurrealistiško, labai man istrigo, įsirėžė į atmintį ir vis nepalikdavo – vis kažkaip grįždavau prie to vaizdinio, kurį pamačiau. Turbūt tai buvo toks pirmas inspiracinis pastūmėjimas pradėti galvoti, o kas galėtų būti ta moteris, kodėl ji šoka ir po truputėlį paskui išsivystė į scenarijų“, – sakė jis.
Iš pradžių M. Verbiejus pradėjo rašyti scenarijų vienas, paskui pasikvietė į pagalbą Gediminą Cibulskį, galiausiai jie nunešė pirmą scenarijaus versiją prodiuserei Živilei Gallego ir visi kartu pradėjo jį tobulinti, šlifuoti.
„Iš tikrųjų man ta motyvacija buvo labai įtikinanti. Pagalvojau, kad mūsų senjorų auditorijai mes Lietuvoje neturime daug turinio – tai galbūt yra vienas iš tų filmų, kuris jai skirtas. Galvoju, reikia padaryti filmą, kuris būtų ir mano tėvams, ir visiems kitiems garbingo amžiaus žmonėms, tai būtų filmas, į kurį jie galėtų ateiti su draugais ir pasidžiaugti. Kas mane labiausiai įkvepia, kad tai yra filmas, kalbantis apie svajones – bet kokiame amžiuje mes galime svajoti, tai man atrodo labai žavu“, – sakė Ž. Gallego.
Garbingo amžiaus aktoriai rodė pavyzdį jaunesniems
Ž. Gallego prisipažino prieš pradedant darbus kiek nerimavusi, kaip viskas klostysis, nes niekada nebuvo dirbusi su tokio garbingo amžiaus aktoriais – pavyzdžiui, J. Budraičiui šiemet sukako 85-eri – bet paaiškėjo, kad tas nerimas buvo visai be reikalo.
„Supratau, kad tai yra žmonės, kurie be galo profesionalūs ir ir be galo atsakingi, jų stiprybė įkvėpdavo jaunus komandos narius. Būdavo, kad mūsų aktoriai dar dirba, nepavargsta, jau kitiems komandos nariams galbūt ir saulė per karšta, nes filmavome prie jūros, ar kažkokie dalykai būdavo, bet nė karto nė vienas aktorius nepasakė, kad aš pavargau, ar kad dėl manęs mes padarysime dabar pauzę, kad reikia ilsėtis. Aš buvau sužavėta jų stiprybe ir ištverme. Paskui diskutavome vieną vakarą, truputėlį turėjome tokį aptarimą ir Jūratė Onaitytė sakė, kad būdavo spektakliai, kai tau 39 laipsnių temperatūra, bet tu atsikeli ir eini, nes reikia. Ir aš galvoju, Dieve, kiek yra atsidavimo savo profesijai, mes visi iš jų turime labai daug ko pasimokyti“, – pasakojo Ž. Gallego.
Kultūra tampa tema pokalbiams
Filmo partneriais tapo „Sidabrinė linija“, su kuria filmo autoriai pamatė daug bendro. Ieva Čerbulėnienė, „Sidabrinės linijos“ savanorių koordinatorė pasakojo, kad senjorams, su kuriais bendrauja šios iniciatyvos savanoriai, tokie filmai kaip šis ar kitos kultūrinės iniciatyvos dažnai yra labai svarbios.
„Mes girdime, kad tikrai, sparnus net suteikia. Esame girdėję, kad žmogus, kuris, tarkime, nebegali išeiti iš namų ir bendrauja su savanoriu, kuris aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime ir pokalbio metu dalinasi įspūdžiais, ką matė, kur buvo, ką patyrė, apie ką tai buvo, tas senolis sako, aš užsimerkiu, klausausi ir įsivaizduoju, kad aš ten esu, tai tarsi toks būdas nuotoliu patirti dar kultūrinį gyvenimą, kažką naujo sužinoti. Aš įsivaizduoju, kad jeigu žmogus gyvena tarp keturių sienų, gal net televizoriaus negali žiūrėti dėl, tarkime, silpnesnio regėjimo arba radijo nesiklauso, nes jiems ten kažkas nepatinka, jie dažnai būna netgi tyloje. Tai jų kasdienybė yra tai, kas vyksta jų galvoje, o kiekvienas toks impulsas iš šalies apie kultūrą, apie meną kai kuriems tikrai suteikia didelį įkvėpimą“, – sakė ji.
Kviečia tiesiog pabūti kartu
Pasak I. Čerbulienėnės, temų, kuriomis bendrauja senoliai su savanoriais būna labai daug.
„Mes, matyt, apimame labai kontrastingai įvairiausius vyresnio amžiaus žmonės, tiek tuos, kurie gyvena labai aktyvų socialinį gyvenimą ir džiaugiasi kiekviena savo turima diena ir tuo džiaugsmu dalinasi kartu su savanoriais, tiek tuos, kurie galbūt patiria technologinę atskirtį arba finansiškai prasčiau gyvena, turi daugiau sveikatos problemų arba gyvena vieni savo buityje ir, pavyzdžiui, gyvena pirmame aukšte, sako, žiūriu pro langą į stovintį automobilį, galėčiau vairuoti, bet laipteliais negaliu nulipti ir negaliu pamatyti pasaulio. Jie jaučiasi tikrai kartais atskirti dėl savo fizinių apribojimų, negalintys įsitraukti į visą kultūrinį pasaulį“, – pasakojo ji.
„Tačiau aš sakyčiau, kad kai kurie labai pasiduoda visuomenės nuostatoms, jie patiki jomis ir tada galvoja, kad jie yra niekam nereikalingi, nebenaudingi valstybei, nebenaudingi visuomenei, kad jie neturi ko duoti. Savanoriai kartais pasakoja, kad jie turi tris mėnesius kiekvieno pokalbio metu, bendraudami kartą per savaitę įtikinėti, kad savanoris nori bendrauti, kad jis už tai negauna kažkokių pinigų. Ir tada senjorai klausia, tai kodėl tu neini su savo draugais būti, kodėl tu nesiilsi ant sofos, nežiūri filmų, bet skambini man? Jiems sunku patikėti, kad kažkam jie gali būti įdomūs. Aš manau, svarbiausia ta dalis, kad savanoriai jiems suteikia galimybę išsipasakoti tai, kas jiems rūpi, apie tas pačias svajones, apie savo kasdienybę, apie skaudulius ir nepulti ieškoti kažkokių sprendimų, bet tiesiog pabūti kartu su žmogumi toje sunkioje akimirkoje ir laimingoje akimirkoje“, – sakė I. Čerbulėnienė.
„Su artimaisiais dažnai bendravimas yra toks daugiau buitinis, mes skubame, paklausiame, ar žmogus yra pavalgęs, ar išgėrė vaistus ar nieko netrūksta. Bet kada artimųjų, pavyzdžiui, paklausėte, ką sapnavote šiąnakt? Yra tokio jiems noro sustoti ir gauti to dėmesio, būti svarbiems, atrasti tą prasmę, dėl ko jie šiai dienai gyvena? Anksčiau galbūt jie gyveno dėl kažkokių kitų žmonių arba buvo labai atsakingi savo darbe, o kai visa tai dingsta, žmonės kitą kartą pasimeta ir nebeatranda, kur yra tas jų kelias. O tuomet, aišku, atsiranda ir vienišumas, ir liūdesys didžiulis, vystosi ir tos pačios depresijos, nes žmogus jaučiasi, kad nebekontroliuoja nieko, kad jam belieka tik laukti mirties. Jeigu papuola į ligoninę, kitą kartą sulaukia ir replikų iš personalo, kad ir vėl tu čia, sako, aš net ligoninėje jaučiuosi nereikalingas. Todėl labai svarbūs yra tie ryšiai, nuoširdūs ryšiai, kur mes sutelktumėme dėmesį tiesiog į tai, kuo žmogus gyvena, ką jis jaučia, ką jis galvoja. Galbūt tiesiog va toje tylos akimirkoje pabūti kartu“, – kalbėjo ji.
Primena: senais būsime visi
Tiesa, filmo kūrėjai pabrėžia nenorėję perduoti kažkokių pamokymų ar patarimų – labiau iškelti klausimus, pamąstyti apie savo santykį su laiku.
„Kaip tik Alytuje turėjome susitikimą su žiūrovais ir auditorijoje jauną žmogų, kuris sako, man tai yra filmas apie mane ateityje ir man labai gera šiandieną jį pamatyti. Vis tiek mes visi pasensime ir visi būsime toje amžiaus kategorijoje, apie kurią mes kalbame filme. Manau, kad filmas yra visai auditorijai. Iš tikrųjų netgi būtų labai gražu, jeigu vaikai pasiimtų tėvus ir nueitų kartu, man atrodo, tai būtų vieta, kur jie galėtų pabūti kartu ir turėti bendrystę, turėtų apie ką pasikalbėti po to“, – kalbėjo Ž. Gallego.
Visą pokalbį žiūrėkite laidos įraše straipsnio viršuje.
Laidą „Jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
