Akivaizdu, kad valdantieji turėjo tam tikrą planą, apie kurį žurnalistams prasitarė socialdemokratas Ruslanas Baranovas. To plano esmė paprasta – viską padaryti greitai: skubos tvarka priimti pataisas, dar iki Kalėdų sušaukti LRT tarybą ir jiems lojalių tarybos narių balsais, kurių, priėmus minėtąsias pataisas, turėtų garantuotai užtekti, pakeisti LRT vadovybę.
Pastaroji atitinkamai, pagal valdančiųjų pageidavimus, pakoreguotų ir laisvo bei nepriklausomo kanalo turinį. Jei viskas vyktų pakankamai greitai, protesto mitingai išsikvėptų dar neįgavę pagreičio. Toks buvo jų planas.
Tačiau būtų paprasta, jei viskas būtų paprasta ir eitų pagal planą. Problema ta, kad valdantieji užkliudė pačią aktyviausią visuomenės dalį – kultūros žmones, žurnalistus, visuomenininkus, net tuos, kurie iki šiol į politiką niekada nesikišo. Dėl to protesto mitingai ne tik įsisiūbavo, bet kelias dienas iš eilės į juos renkasi dešimttūkstantinės minios.
Be to, jų kokybė tiesiog stulbinama – skamba garsių atlikėjų dainos, pasisako žinomi žmonės: Rūta Meilutytė, profesorius Alfredas Bumblauskas, Saulius Urbonavičius-Samas, Andrius Mamontovas, Jonas Ohmanas. Akivaizdu, kad protestai neketina išsikvėpti, o priešingai – tampa vis daugiau jaunimo pritraukiančiu kultūriniu reiškiniu.
Kita vertus, valdantiesiems nepavyksta taip greitai, kaip planuota, priimti pataisų, nes Seimo mažuma jas stabdo gausiais pasiūlymais, kuriuos, pagal Seimo statutą, privaloma išklausyti. Valdantieji desperatiškai skuba, tęsia posėdžius net naktimis, tvirtina nesuredaguotus nutarimus. Tai priveda prie kuriozų – į vieną tokių nutarimų per neapsižiūrėjimą buvo įtrauktas net Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis.
Valdantieji taip pat nepakankamai įvertino LRT žurnalistus, kurie ne tik nuolat rengia protesto akcijas, bet ir per vieną naktį sugebėjo surinkti bei LRT tarybai prieš posėdį įteikti dviejų trečdalių darbuotojų – daugiau nei keturių šimtų iš šešių šimtų – reikalavimą atsistatydinti visai tarybai, nes ši akivaizdžiai negina ir neatstovauja darbuotojų interesų.
Tokiu atveju, kartu su taryba turėtų atsistatydinti ir LRT vadovybė, kas automatiškai paneigia protestų priešininkų argumentą, esą visi šie protestai vyksta tik dėl vieno tikslo – išsaugoti LRT generalinės direktorės kėdę.
Kaipgi šioje mūsų šaliai kritinėje situacijoje elgiasi visiems šalies piliečiams teisingu pasižadėjęs būti, tačiau, akivaizdu, už visą šią velniavą atsakingas Prezidentas Gitanas Nausėda? Paskutinį kartą apie jį teko girdėti, kai jis gyrėsi gavęs laišką, kurio turinio esą negalintis atskleisti, nuo savo draugo – JAV prezidento Donaldo Trumpo.
Vakar klausiausi vieno Ukrainos Aukščiausiosios Rados nario kalbos, kurioje jis minėjo turintis informacijos, jog Lietuva svarsto panaikinti Baltarusijai taikomas sankcijas dėl kalio trąšų tranzito per Klaipėdos uostą. Jei tai tiesa, nesunku nuspėti, ką tame laiške, kurio turinio mūsų Prezidentas „negalėjo“ atskleisti, jam rašė D. Trumpas.
Manau, netrukus išgirsime ne tik Prezidentūros kandidato į LRT direktoriaus postą pavardę, bet ir Prezidento pareiškimus, jog kalio trąšų tranzito apribojimai mums esą nenaudingi. Tai būtų dūris peiliu į nugarą kovojančiai Ukrainai.
Akivaizdu, kad valdančiųjų planas viską padaryti greitai, net turint Prezidentūros pritarimą ir suinteresuotumą, nesuveikė. Prie to neprisideda ir pastarųjų dienų geras oras, leidžiantis protestuotojams be didelio diskomforto gausiai rinktis ir mėgautis puikiai organizuotais renginiais prie Seimo. Kas toliau?
Jei Lietuvos socialdemokratų partijoje neatsiras pakankamai sveiko proto žmonių, raginančių sustabdyti buldozerį ir sėsti prie derybų stalo su visomis suinteresuotomis pusėmis, situacija toliau eskaluosis. Įvertinus nesenus įvykius Sakartvele, kur protestai buvo brutaliai nuslopinti, bei Vengrijoje ir Slovakijoje, kur valdančiosios daugumos sėkmingai perėmė visuomeninio transliuotojo ir žiniasklaidos kontrolę, akivaizdu, kad pilietinė Lietuvos visuomenė nesitrauks – eskalacija tik didės.
Spėju, kad valdantieji, siekdami parodyti, jog situacija nėra tokia „vienareikšmiška“, bandys telkti juos palaikančias jėgas regionuose, vežti žmones į Vilnių ir rengti antimitingus. Tą patį metodą valdantieji naudojo Sakartvele, Vengrijoje ir Lenkijoje, o prorusiška Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė – Maidano metu Ukrainoje.
Tačiau mes taip pat ne vakar gimę. Ukrainiečiai parodė, kaip tam galima garbingai pasipriešinti – autobusai su prorusiškais antidemonstrantais buvo stabdomi ir apgręžiami dar Kyjivo prieigose. Tikiuosi, prireikus taip pasielgtų ir Vilniaus valdžia. Be to, karo veteranai prisiėmė atsakomybę ir greitai suorganizavo protesto mitingų savisaugos būrius – aiškią hierarchinę struktūrą turinčius vienetus: dešimtines ir šimtines. Valdantieji neturėtų aklai pasikliauti ir jėgos struktūromis – Maidano pavyzdys rodo, kad jos galų gale pasirenka teisingą pusę, o specialiųjų tarnybų pagalbos iš Kremliaus mūsų atveju nepasikviesi.
Todėl šiandien susiklosčiusioje situacijoje matau tik vieną logišką išeitį – sustabdyti Seimo daugumos buldozerį, susėsti visoms suinteresuotoms pusėms ir kalbėtis, kaip visuomeninį, laisvą ir nepriklausomą transliuotoją padaryti iš tiesų nepriklausomą nuo politikų – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų.