Lietuvos žvalgyba kartu su kariuomene bei Nacionaliniu krizių valdymo centru (NKVC) šią savaitę reagavo greitai ir koordinuotai. Vos tik socialiniuose tinkluose pradėjo plisti Vokietijos žiniasklaidos informacija apie neva 360 tūkst. Baltarusijoje dislokuotų Rusijos karių, greitai buvo išplatintos aiškios žinutės – tokia informacija neatitinka tikrovės.
„Internete plinta vienos užsienio žiniasklaidos priemonės paskelbta informacija apie Baltarusijoje neva dislokuotus daugiau kaip 300 tūkst. Rusijos konvencinių pajėgų karių, pasirengusių bet kuriuo metu užpulti NATO.
Trumpai – nieko net iš tolo panašaus Baltarusijoje nėra, Rusijos pajėgumai prikaustyti Ukrainoje, prie mūsų ir kaimyninių NATO šalių sienų rusų pajėgumai nėra dislokuojami ir atitinkamai negalime kalbėti apie ketinimą tokius neegzistuojančius pajėgumus panaudoti. Sensacinga dezinformacija greitai plinta, todėl būtų gerai tam nepadėti“, – teigiama Lietuvos kariuomenės išplatintame pranešime.
Tai, žinoma, nesustabdė sensacingos žinutės plitimo. Išversta į anglų, ukrainiečių, kitas kalbas, ji sklido socialiniuose tinkluose, buvo pristatyta kaip faktas, paryškinta, dažnai pateikta be konteksto, originalaus šaltinio ar kokio nors kritiško vertinimo.
Neįsigilinusieji, skaitantys tik antraštes galėjo pasijusti šokiruoti, pasimetę, net prieš akis matydami paneigimus, argumentus ir raginami pasitelkti šaltą protą.
Tuo metu Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto, Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) narys, atsargos pulkininkas Roderichas Kiesewetteris galėjo vien apgailestauti ir kaltinti tiktai save. Būtent jis – aktyvus Ukrainos, Baltijos šalių rėmėjas leptelėjo nelemtus žodžius apie „360 tūkst. rusų karių Baltarusijoje“.
Visi jo bandymai patikslinti tai, ką pasakė, paskendo informaciniame triukšme. Visgi svarbiau buvo net ne tai. Iš tikrųjų svarbiau, kad R. Kiesewetteris visiems priminė apie esminį Baltarusijos vaidmenį geopolitiniame žaidime. Šis vaidmuo buvo svarbus 2022-aisiais, atviros Rusijos invazijos į Ukrainą metu, yra svarbus dabar, o ateity, tikėtina, bus dar svarbesnis.
Iš kur atsirado tokie skaičiai?
Lietuvoje dar lapkritį vykusiame „Lietuvos ir Vokietijos forume“ apsilankęs R. Kiesewetteris pabrėžė būtinybę stiprinti Baltijos šalių gynybą, taip pat savo šalies pajėgumus.
Griežtas kalbėjimas šia tema pasiekia ne visų ausis Vokietijoje, nors svarbiausias vokiečių karinis projektas – brigada Lietuvoje sparčiai juda į priekį.
Kam to reikia? Ar toji Rusijos grėsmė iš tiesų egzistuoja? Galbūt geriau neprovokuoti rusų? Tokių dvejonių Vokietijoje netrūksta. Tikrų ir primestų.
Pirmiausia dėl skaičių, kurie neatitinka tikrovės – yra kone dvigubai didesni, nei Rusija per pusmetį šiaip ne taip sutelkė prie Ukrainos, rengdamasi 2022-ųjų invazijai.
Šiuo metu beveik visos Rusijos pajėgos ir pajėgumai prikaustyti būtent Ukrainoje, tad kalbėti apie staiga iš niekur atsiradusius 360 tūkst. rusų karių Baltarusijoje, žinoma, būtų mažų mažiausiai keista. Jokia žvalgybinė informacija to nepatvirtina.
Specialistai galėjo kabinėtis ir prie terminologijos, nes du rusiški korpusai net teoriškai, t. y. popieriuje, reikštų 6–9 divizijas, t. y. maksimaliai 90 tūkst., o ir mažiau, nekalbant jau apie karo išsekintos Rusijos armijos realybę, kai nesukomplektuotuose, didelių nuostolių patyrusiuose daliniuose realūs skaičiai niekada neatitinka normatyvinių – būna gerokai mažesni. Toks pats, tikriau – liūdnesnis, vaizdas yra ir Baltarusijos kariuomenėje.
Kiek vėliau R. Kiesewetteris pasitaisė, esą turėjęs omeny ne du rusų korpusus, o dvi Rusijos armijas – iš viso šešis korpusus, taigi, 100–150 tūkst. karių. Bet net ir tokie skaičiai yra gerokai išpūsti. Net prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą atskirą statusą turėjusioje Baltarusijos karinėje apygardoje buvo 280 tūkst. karių trijose armijose.
Šiandien Rusija tokiais skaičiais negali pasigirti. Be to, teoriniai Vokietijos politiko paskaičiavimai buvo paremti ne Rusijos, o NATO dalinių tipine struktūra, kur korpusą sudaro apie 60 tūkst. karių. Toks skaičius prilygsta Rusijos armijos dydžio vienetui. Padauginus šį skaičių iš šešių galima gauti iš pradžių minėtus 360 tūkst.
Antra, praktine prasme skaičiai paremti miglotais šaltiniais, kuriuos pats R. Kiesewetteris įvardijo kaip „neviešas diskusijas ir žvalgybos tarnybų, išorės karinių šaltinių informaciją“.
Tiek Lietuvos kariuomenės, tiek nepriklausomų šaltinių duomenimis, Baltarusijoje šiuo metu gali būti vos keli tūkstančiai rusų karių, kurie čia tarnauja ne vienerius metus, pavyzdžiui, 43-iajame Vileikos laivyno ryšių centre, 474-ajame radijo ryšio dalinyje Baranovyčiuose ir kituose logistiniuose daliniuose, siejamuose su Rusijos raketiniais ar branduolinius ginklus saugančiais daliniais.
Lakoniškas ir iškalbingas komentaras
Pastarosios aplinkybės vis dėlto yra reikšmingos, kaip ir R. Kiesewetterio akcentuotas grėsmės veiksnys. Išties, vien tai, kad Baltarusijoje yra rusų karių, savaime turi atkreipti vokiečių ir kitų NATO sąjungininkų dėmesį.
Vos keliasdešimt kilometrų nuo Rūdninkų ar Rokantiškių karinių miestelių, kuriuose kuriasi ar dar tik įsikurs vokiečių kariai, yra artilerijos šūvio ar drono kamikadzės skrydžio atstumas nuo priešiškos šalies teritorijos. Tai svarbu suvokti tiek Vokietijos kariams, tiek visai vokiečių auditorijai, turint omeny grėsmės ir įtampos lygį.
Viena vertus, pasišaipęs iš europiečių politikų, kuriuos prieš tai pavadino paršeliais, V. Putinas išjuokė kalbas, kad Rusija yra agresyvi valstybė – esą tai nesąmonė, ką gi Rusija ketina pulti, niekada to nedarė.
Antra vertus, V. Putinas ypač lakoniškai atsakė į klausimą apie Baltarusijos saugumą, pažymėdamas, kad „klausimai sprendžiami dvišaliu ir sąjunginės valstybės formatais“, tampriai bendradarbiaujant, rengiant bendras pratybas ar dislokuojant pajėgumus.
„Sąjunginės valstybės saugumas yra patikimose rankose ir neabejotinai bus užtikrintas“, – tepasakė V. Putinas. Tokie jo žodžiai yra ypač iškalbingi, turint omenyje tiek istorinį ir šiandieninį kontekstą, tiek Rusijos planus, tiek Kremliaus braižą.
Pastarasis įprastai būna toks: jei V. Putinas ką noras grasindamas pažada – ar „atsakyti į priešiškus oponentų veiksmus“, ar „reaguoti atitinkamomis priemonėmis“ – dažniausiai tokie grasinimai neišsipildo.
Ir atvirkščiai, jei V. Putinas išsisukinėja, nutyli agresyvius Kremliaus planus, tai jie pristatomi netikėtai, be perspėjimų, dangstantis melagingomis dingstimis.
Bene ryškiausias to pavyzdys yra Rusijos invazija 2022 m. Karas Ukrainoje, žinoma, prasidėjo 2014 m., tačiau būtent atvira invazija yra svarbi kalbant apie Baltarusijos vaidmenį, kuris buvo tiesioginis ir ypač reikšmingas. Telkti pajėgas Rusija pradėjo 2021-ųjų pavasarį – daug kam netikėtai, be skambesnių grasinimų.
Procesas pasikartojo rudenį, po pauzės vasarą, kai pajėgų telkimas įsibėgėjo per pratybas „Zapad“ ir ėmė tiksėti laikas iki atviros invazijos pradžios. Jau tada Baltarusijoje kalbėta apie Rusijos vaidmenį galimoje agresijoje prieš Ukrainą.
2022-ųjų vasarį „pratybomis“ prisidengianti Rusija Baltarusijoje buvo sutelkusi apie 30 tūkst. karių – taigi, bent 10 kartų mažiau, nei R. Kiesewetterio įvardyti 360 tūkst., bet tai buvo reikšminga jėga, pranokstanti Baltarusijos (o ir Lietuvos) taikos meto kariuomenę. Dalinius, jų judėjimą, dislokacijos vietas Baltarusijoje buvo galima nesunkiai identifikuoti.
Prieš pat „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje Rusija Baltarusijoje turėjo 5-osios, 29-osios, 35-osios ir 36-osios armijų dalinius, taip pat 76-osios, 98-osios oro desanto divizijų dalinius, 155-ąją jūrų pėstininkų brigadą ir į vakarus iš Sibiro perkeltą Rytų karinės apygardos štabą.
Būtent šie daliniai pajudėjo į Ukrainą – desantininkai šturmavo Hostomelio oro uostą, sausumos pajėgos pro Černobylį slinko link Kyjivo, rengė skerdynes Bučoje ir kitur, o rusiškos balistinės raketos „Iskander“ šaudė būtent iš Baltarusijos.
JAV flirto su Minsku kaina
Viso šio karo metu neteisėtasis Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka stengėsi išsisukinėti, manipuliuoti informacija ir meluoti taip pat įžūliai kaip ir V. Putinas – kaltę dėl karo vertė Ukrainai, jos valdžiai ir kartu neigė Minsko vaidmenį, tarytum Baltarusija nebūtų tapusi invazijos placdarmu.
Visus pastaruosius 4 metus Baltarusijai sunkiai sekėsi įrodyti savo tiesą – tarptautinės sankcijos neatsitiktinai įvestos tiek Rusijai, tiek Baltarusijai ir ne tiktai dėl suklastotų rinkimų 2020-aisiais, 2021-ųjų migrantų krizės ar smurto prieš savo šalies gyventojus, bet ir dėl Minsko režimo vaidmens kare Ukrainoje.
Tačiau viskas pasikeitė pasikeitus JAV administracijai. Prezidentas Donaldas Trumpas ėmėsi akivaizdžiai kitokios taktikos bendraudamas su A. Lukašenkos režimu: jį liaupsino ir su juo derėjosi – ne tiek dėl politinių kalinių paleidimo, kiek dėl sankcijų atšaukimo, kalio trąšų tranzito ir dar neaišku ko.
Viena vertus, nieko gero Europai, o ir Lietuvai nežadanti naujoji JAV nacionalinio saugumo strategija, nors ir atskleidžianti palankų Vašingtono požiūrį į tokias šalis, kaip Lietuva, yra be galo aiški, jeigu kalbėtume apie prioritetus. Ji rodo, kad prasidėjęs galingųjų persidalijimas įtakos zonomis atsilieps visų regiono šalių saugumui.
Jei Rusijai vienaip ar kitaip pavyks primesti savo sąlygas Ukrainai, pasiekti taikos susitarimą, kuris atlaisvintų rusų pajėgas nuo Ukrainos pasienio, visai ne Ukraina, o būtent Baltarusija gali tapti nauja geopolitinių žaidimų aikštele, kur paaiškės, kokie iš tikro yra galimai egzistuojantys slapti JAV ir Rusijos susitarimai.
Kad pokalbiai vyksta, galima neabejoti. JAV kol kas toleruoja Rusijos balistinių raketų ir branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijoje. Tiesą pasakius, net tyčia nekreipia į tai dėmesio, nors tokia ginkluotė pirmiausia kelia tiesioginę (be to, didesnę) grėsmę ne Lietuvai, o JAV bazėms Europoje. Šiame žemyne JAV kol kas turi suplanuotą atsaką – kruizines raketas „Tomahawk“, hipergarsines „Dark Eagle“, kurios dislokuojamos Vokietijoje. Bet tai gali tapti ir derybų objektais – juk raketas galima patraukti.
Visame šiame paveiksle lieka neaiškus klausimas: jeigu JAV ir Rusija susitars, kaip tai atsilieps mums? Konkrečiau – kiek konvencinių rusų pajėgų bus Baltarusijoje – ar skaičius liks nepakitęs, ar dramatiškai išaugs?
Pirmuoju atveju tai reikštų, kad JAV dar rūpi Europos saugumo architektūra, į kurią amerikiečiai ir toliau investuoja, ypač rytinio NATO sparno valstybėse – Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, kurios turi pasienį su Baltarusija ir Rusija. Čia JAV kol kas stiprina infrastruktūrą, rotuoja savo pajėgas, be to, vadina šias šalis patikimomis.
Antruoju atveju, kas iš dabartinių JAV veiksmų regione ir numatytų finansinių perspektyvų atrodytų visiškai nelogiška, JAV palaipsniui trauksis iš Europos ir galiausiai, po 2028–2030 m., jau bus pasitraukusios. Jei vakuumą bent jau pasienyje pradės pildyti Rusija, bus galima užduoti du paprastus klausimus: kam tai daroma ir ką mes darysime?
Labai aiškios Putino žinutės
Atsakymas į pirmą klausimą jau paruoštas – jį V. Putinas suformulavo gana seniai, o pakartojo šią savaitę.
„Jei priešas ir jo užsienio globėjai nenori dalykinio dialogo, Rusija išlaisvins savo istorines žemes mūšio lauke“, – sakė jis.
Galima spėti iš dviejų kartų, ką V. Putinas laiko „Rusijos istorinėmis žemėmis“ – ar vien tik Ukrainą, ar ir toliau į vakarus esančias žemes, įskaitant Baltijos šalis. Tokia retorika iš V. Putino sklido jau prieš kelerius metus.
Nors ir šį kartą spaudos konferencijoje V. Putinas ciniškai pasišaipė iš Europos kalbų apie Rusijos keliamą grėsmę, jis vis dėlto pasakė kelis iškalbingus dalykus. Pirma, BBC žurnalisto Maskvoje paklaustas apie Rusijos ateitį ir galimą naują agresiją, jis atrėžė taip, kad neturėtų kilti abejonių dėl tikrųjų Kremliaus tikslų.
„Ar bus naujos specialiosios operacijos? Nebus jokių operacijų… jei sąžiningai su mumis elgsitės, gerbsite mūsų interesus, kaip ir mes jūsų gerbėme, jei neapgaudinėsite, kaip apgavote su NATO plėtra į rytus“, – vėl sekdamas pasaką apie tariamus Vakarų šalių pažadus neplėsti NATO kalbėjo V. Putinas.
Vien tai, kad „nebus specialiųjų operacijų, jeigu…“ yra ne šiaip sąlyga, bet ir 2021 m. iškeltų ultimatumų pakartojimas.
Tai daroma ne pirmą kartą. Nuolatinės nuorodos į 2021-ųjų rudenį iškeltus Rusijos ultimatyvius reikalavimus Aljansui grįžti prie „1997-ųjų sienų“, t. y. prie tos padėties, kai NATO nebuvo Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos šalių, įskaitant Lietuvą, regis, išliko nuosekliu siekiu, nors ir iš pirmo žvilgsnio – visiškai neracionaliu.
Juk tai reikštų ne šiaip formaliai nenumatytą Aljanso atsitraukimą iš Baltijos šalių, Lenkijos, bet tiesiog NATO griūtį – ilgametį Kremliaus tikslą.
Bet vėlgi, Rusija šio siekio laikosi nuosekliai ir kartoja neatsitiktinai. Lietuvai tokia Rusijos taktika nebuvo netikėta – dar pernai tokiu scenarijumi neabejota, bet tai, kad JAV sutinka su Kremliaus propagandiniais naratyvais – pirmiausiai dėl Ukrainos, o tada galimai ir dėl NATO ateities, iki šiol atrodė kaip baisiausias košmaras.
O kas jei jis išsipildys? Tai nėra vien prielaida, jei V. Putino pakartotas „pamatines konflikto priežastis“ Kremliui palankiu būdu ims kartoti ir su jomis sutikti JAV administracija. Nors prieš metus tai būtų skambėję kaip beprotybė, šiandien abejonės kyla ne šiaip sau, ypač žiūrint į kelerių metų perspektyvą.
Tai, ką Rusija vadina „pamatinėmis konflikto priežastimis“, jau kurį laiką skamba tarsi užsikirtusi plokštelė. Šios priežastys yra labai paprastos, liguistos, išgalvotos, susijusios su Kremliaus kompleksais, baimėmis, o kartu ir kėslais. Deja, vis daugiau D. Trumpo stovyklos veikėjų, regis, sutinka su tokiomis interpretacijomis.
Pirmiausiai tai buvo Ukrainos valstybingumo klausimas, kurį V. Putinas dar 2021-ųjų vasarą iškėlė viešame laiške, paneigdamas ukrainiečių istoriją, valstybę, suverenumą, nors anksčiau tuo neabejojo. Vakarams, įskaitant JAV, tokia retorika atrodė juokinga ir absurdiška. Šiandieną JAV jau, regisi, sutinka su Krymo ir Donbaso pripažinimu Rusijai.
Kai Ukraina buvo spaudžiama atšaukti valstybinės kalbos, švietimo, tautinių mažumų įstatymus ir verčiama tiesiogiai derėtis su separatistais – formaliai Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“, kurių nepripažino ir nepripažįsta nei tarptautinė bendruomenė, nei, žinoma, ukrainiečiai, JAV rėmė Ukrainą. Tada Rusijai nepavyko, nors kelio ir neužkirto, ir tai tebuvo bandymai pagrįsti grobuonišką karą. Šiandien JAV stovi Rusijos derybininkų pusėje ir įsakmiu tonu sako ukrainiečiams „Derėkitės. Kam pradėjot karą?“
Visgi svarbiausia, kad pamatinis klausimas ir 2021-aisiais, ir šiandien, pasak Kremliaus, liko nepakitęs: tai yra NATO plėtra į rytus, Aljanso karinės infrastruktūros stiprinimas. Anuomet su V. Putinu šiais klausimais derėjosi Joe Bidenas ir NATO, įskaitant Baltijos šalis, jisai neišdavė, pažadų Kremliui nedalijo, Aljanso neaukojo.
Šiandien abejojama ne tik NATO ateitimi, bet ir svarbiausios Aljanso narės patikimumu. Nors iki karo Ukrainoje pats V. Putinas neprieštaravo NATO plėtrai ir to įrodymų liko Kremliaus tinklapyje, visas tas melas tebuvo dūmų uždanga, bauginant raudonųjų linijų peržengimu.
Rusijos niekas neprovokavo – viskas tebuvo eilinių dingsčių ieškojimas, o tada atėjo 2022-ųjų vasario 24-oji. Bet šiandien D. Trumpas kalba taip, tarsi Volodymyras Zelenskis pats savo noru būtų pradėjęs karą, o Ukrainos siekis stoti į NATO prie to prisidėjo. Kitaip sakant, D. Trumpas vis dažniau kalba V. Putino balsu, ypač apie karo priežastis.
O štai Baltijos šalių narystė Aljanse, kuriai V. Putinas iš pradžių neprieštaravo, pamažu tapo galvos skausmu Kremliui. Esą ypač didelį nerimą kėlė galimybė, kad amerikiečių raketos atsidurs Baltijos šalyse.
O juk šis scenarijus jau vykdomas, nes Baltijos šalys ne tik įsigijo salvines ugnies sistemas HIMARS, bet ir viešai išreiškė ketinimus įsigyti šioms sistemoms tinkamų raketų PrSM, kurių šūvio atstumas gali kelti grėsmę Maskvai.
Visa tai dabar gali atsidurti ant derybų stalo – ir amerikietiškos raketos, ir karinis buvimas Baltijos šalyse, ir JAV karinis vaidmuo NATO. Derybos savaime, žinoma, nereiškia visiško pralaimėjimo, kapituliacijos ar blogiausių scenarijų išsipildymo – sąjungininkų Europoje, įskaitant Baltijos šalis, išdavystės, kuriai galėtų ryžtis JAV.
Bet tai yra galimybė. JAV ir Rusijos, o ir Baltarusijos derybos už uždarų durų irgi prisideda prie nežinios, kas išties planuojama, dėl ko deramasi. Vien tai, kad JAV administracija savo veiksmais sudaro sąlygas tokiems svarstymams, ypač kalbant ne apie dabartinę situaciją, o tą, kuri laukia po 2028-ųjų, tampa tiek galimybe Rusijai kalbėti arba atvirkščiai – iškalbingai nutylėti savo planus, tiek proga Baltijos šalims susimąstyti.
O klausimas pamąstymams – visiškai paprastas: nors šiandien Rusija neturi ir negali turėti 360 tūkst. karių Baltarusijoje, koks vaizdas bus po kelerių metų, kurie labai greitai praeis?
Ir jeigu Rusija tenai ims telkti savas pajėgas, ką darysime mes ir sąjungininkai? Ar tarp tų sąjungininkų dar bus JAV? Tai klausimai, į kuriuos šiandien JAV dar gali pateikti labai aiškius, nuraminančius atsakymus, bet pasitikėjimas Vašingtonu susvyravo, todėl jo pažadai dabar verti tik tiek, kiek yra paremti kuo nors, kas būtų konkretu.
Žinoma, aplinkybės gali susiklostyti įvairiai – daug kas priklausys nuo karo Ukrainoje baigties, Rusijos ekonominių galimybių, pajėgų atkūrimo, parengimo, perginklavimo, mūsų pačių, sąjungininkų vaidmens, politinės padėties JAV, minėtų Vašingtono ir Kremliaus susitarimų ir t. t.
Tačiau tikimybė, kad Rusija su didele ir reikšminga karine galia anksčiau ar vėliau priartės prie Lietuvos sienų, gali būti didžiausia nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų. Ir Rusija to neslepia.