Retai tėvynėje apsilankantis futbolo vadybininkas bent šiemet galėjo prisiminti jos skonį.
„Lenkijoje yra regionų, kur maistas nesiskiria nuo lietuviško – turi ten ir šakotį, ir šaltibarščius, ir cepelinus“, – kalbėdamas su „Delfi“, šyptelėjo M. Nikoličius.
Tačiau futbolo virtuvėje skiriasi viskas.
Kuomet iš Kroatijos nusprendė pasukti į Lenkiją, 42-ejų nidiškis neabejojo neriantis į platesnius vandenis.
Tik grįžti į Splitą, kur yra giliai suleidęs šaknis – sukūrė šeimą, laisvai kalba kroatiškai, galiausiai įkalbėjo greta atsikraustyti ir tėvus – M. Nikoličiui teko ne pagal pirminį sumanymą.
Lodzės „Widzew“ klube jis turėjo darbuotis puspenktų metų, bet sporto direktoriaus pareigas prireikė palikti jau po aštuonių mėnesių.
Netgi prieš du dešimtmečius, kai pradėjo karjerą Edinburgo „Hearts“ (Škotija), neteko taip greitai apleisti posto – kad ir koks impulsyvus bei nenuspėjamas buvo klubo šeimininkas Vladimiras Romanovas.