Sprendimas paskirti „aušrietį“ Ignotą Adomavičių kultūros ministru, sulaukė didelio kultūros bendruomenės nepritarimo. Į tai reaguodama I. Ruginienė anksčiau pirmadienį pareiškė, jog kultūros bendruomenės atstovų reikalavimas, kad valdančiojoje koalicijoje nebūtų „Nemuno aušros“, praktiškai yra neįgyvendinamas. Ji taip pat teigė, jog norėtų, kad „reikalavimai sueitų į darbo sąlygas, į darbo užmokestį, galbūt, didesnį kultūros srities finansavimą“.
Pasak I. Šimonytės, tai skamba kaip mokinio pasiteisinimai per egzaminą.
„Ponios Ruginienės komentarai skamba kaip mokinio, kuris atėjęs į fizikos egzaminą ir gavęs klausimą apie kokius termodinamikos dėsnius sako: hm, negalvojau net, kad čia klaus tokių dalykų, aš jums geriau apie futbolą papasakosiu“, – „Facebook“ rašė buvusi ministrė pirmininkė.
„Tik kad čia net ne fizika. Ir kiekvienam, gerbiančiam valstybingumo pamatus ir demokratiją, aiškiau nei aišku, ko prašo kultūrininkai. Net ponui Jansonui, atrodo, aišku“, – pridūrė I. Šimonytė.
Prezidento patarėjas Frederikas Jansonas interviu portalui „Verslo žinios“ pareiškė neįsivaizduojantis, kaip kultūros ministras galės tęsti darbą. „Jis iš anksto buvo iš esmės pasmerktas ir aš neįsivaizduoju, kaip galės tęsti savo darbą“, – sakė F. Jansonas.
Kasčiūnas: Vyriausybė galėtų dirbti kaip mažumos
Konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas savo ruožtu sako, kad premjerė klysta teigdama, jog neįmanoma įgyvendinti kultūros bendruomenės reikalavimo perimti šią sritį iš „Nemuno aušros“.
„Tai visiškai teisėtas ir pagrįstas reikalavimas, atitinkantis valstybės interesus. Priminsiu, kad ši Vyriausybė galėjo ramiai pradėti darbus ir be šios populistinės, atvirai prorusiškos partijos, veikdama kaip mažumos Vyriausybė su Tėvynės sąjungos–krikščionių demokratų parama Seime. Taip, beje, jau yra buvę. Ir mes tą ne kartą siūlėme“, – „Facebook“ rašė konservatorių lyderis.
Jo teigimu prezidentas Gitanas Nausėda taip pat „moka didelę politinę kainą“ už tai, kad sutiko skirti Remigijaus Žemaitaičio kandidatus mainais į Žygimanto Vaičiūno išsaugojimą energetikos ministro poste.
„Reikėjo ginti ne jį, o ministerijos valdomą sritį, nes tai būtų leidę išlikti aukščiau politinių intrigų ir šios klaidos nebūtų. Dabar šio susitarimo pasekmės skaudžios ne tik kultūros bendruomenei, bet ir visai valstybei“, – teigia L. Kasčiūnas.