Tokiame kontekste vis dažniau keliami klausimai, ar Rusija galėtų ryžtis ribotam kariniam ar hibridiniam veiksmui prieš NATO rytinį flangą ir kiek reali tokia grėsmė yra Lietuvai bei kitoms Baltijos šalims.
Analizėje, parengtoje remiantis Europos užsienio santykių tarybos (European Council on Foreign Relations, ECFR) šių metų pabaigoje publikuotu tyrimu, vertinama, ar Rusija realiai galėtų išbandyti NATO, ypač – Estijoje.
Estija dažnai minima kaip vienas labiausiai tikėtinų NATO rytinio flango taikinių. Tai nedidelė, geografiškai pažeidžiama valstybė, esanti arti Rusijos sienos ir turinti rusakalbę mažumą. Be to, Estija nuo likusios Europos yra atskirta siauru Suvalkų koridoriumi, o jos gynyba simboliškai svarbi visam NATO: nesugebėjimas apginti Estijos smarkiai pakirstų Aljanso patikimumą kitur.
Tačiau, kaip pabrėžia ECFR autoriai, pažeidžiamumas nebūtinai reiškia silpnumą.
Karas Ukrainoje. 2025-ųjų lapkritis (nuotr. SCANPIX)” class=”articlePhoto”> 
Rusijos karinės galimybės po karo Ukrainoje
2025 m. Rusijos kariuomenė yra smarkiai nusilpusi. Trejus metus trunkantis karas Ukrainoje išsekino personalą, technikos rezervą ir logistiką, o elitiniai daliniai patyrė didžiulių nuostolių. Nors Maskva mokosi iš karo patirties ir išlieka linkusi rizikuoti, jos gebėjimas vykdyti plataus masto puolamąsias operacijas prieš NATO valstybes yra labai ribotas – ypač tol, kol karas Ukrainoje nėra pasibaigęs.
Tai reiškia, kad atvira invazija į Estiją artimiausiais metais būtų itin rizikinga ir greičiausiai pasmerkta nesėkmei.
Po 2022 m. Estija iš esmės pakeitė savo gynybos strategiją. Gynybos finansavimas išaugo iki maždaug 5 proc. BVP, o gynybos modelis remiasi trimis ramsčiais: artilerijos pranašumu, oro ir dronų gynyba bei visuotine visuomenės mobilizacija.
Estija investavo į modernią artileriją, tolimojo nuotolio sistemas, amunicijos atsargas, stiprina oro gynybą ir kuria integruotą dronų stebėjimo bei neutralizavimo tinklą. Trečiasis elementas – visuotinė gynyba – leidžia labai greitai mobilizuoti dešimtis tūkstančių parengtų žmonių.
Tai reiškia, kad Estija nebepasikliauja vien NATO pažadu ateiti į pagalbą, o siekia pati sustabdyti agresorių nuo pirmųjų konflikto valandų.
Scenarijus Nr. 1: atvira invazija
Galimos Rusijos konvencinės invazijos į Estiją atveju Maskva susidurtų su daugybe rimtų karinių kliūčių jau nuo pirmųjų valandų. Bandymas kirsti Narvos upę būtų itin sudėtingas dėl intensyvios Estijos gynybos, dronų stebėsenos ir iš anksto parengtų artilerijos smūgių. Karo Ukrainoje patirtis parodė, kad tokios upių kirtimo operacijos yra vienos sunkiausių net idealiomis sąlygomis, o Rusija jose jau patyrė skaudžių nesėkmių.
Net ir peržengus sieną, Rusijos pajėgoms tektų judėti siauru Narvos–Talino koridoriumi, nuolat stebimu dronais ir padengtu iš anksto nutaikyta artilerijos ugnimi. Logistikos linijos būtų itin pažeidžiamos, o kiekviena delsimo valanda dirbtų gynėjų naudai. Norint pasiekti bent ribotų tikslų, Rusijai tektų per 48 valandas užimti Narvą ir giliai įsiveržti į Estijos teritoriją, kol neatvyko NATO pastiprinimas – scenarijus, kurį analitikai laiko menkai tikėtinu.
Tuo pat metu Estija galėtų labai greitai mobilizuoti savo pajėgas. Per 24–36 valandas šalis pajėgtų į kovą įtraukti dešimtis tūkstančių karių, gerokai viršijančių galimas Rusijos pajėgas regione. Be to, Estija galėtų tikėtis greito pastiprinimo iš kitų Baltijos šalių, Šiaurės valstybių ir Lenkijos. Net ir be skubaus JAV sausumos pajėgų dislokavimo, regioniniai NATO sąjungininkai turėtų pakankamai jėgos sustabdyti ir išstumti įsiveržusias Rusijos pajėgas.
Rusijos pranašumo nepadėtų užtikrinti ir oro ar jūrų pajėgos. NATO naikintuvai, dislokuoti Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, galėtų reaguoti per minutes, o Šiaurės šalys ir Lenkija per kelias valandas sutelktų pakankamai orlaivių, kad užkirstų kelią Rusijai įgyti oro pranašumą. Baltijos jūroje bet koks bandymas išsilaipinti būtų itin rizikingas dėl NATO dominavimo regione. Dėl šių priežasčių analitikai daro išvadą, kad konvencinė invazija į Estiją artimiausiais metais Maskvai reikštų ne pergalę, o strateginę karinę ir politinę katastrofą.
Scenarijus Nr. 2: hibridinė ataka
Kur kas labiau tikėtinas nei tiesioginė Rusijos invazija į Estiją yra ribota hibridinė ataka – greita, sunkiai priskiriama operacija, apimanti dezinformaciją, kibernetines atakas ir trumpalaikį specialiųjų pajėgų įsikišimą, ypač Narvos regione. Tokios kampanijos tikslas būtų ne teritorijos užėmimas, o politinis efektas: sukelti sumaištį, sulėtinti NATO sprendimų priėmimą ir pademonstruoti Vakarų bejėgiškumą bei susiskaldymą. Sekant 2014 m. Krymo modeliu, operacija galėtų prasidėti informaciniu ir kibernetiniu „paruošimu“, protestais ar neramumais, o vėliau – ribotu ginkluotu veiksmu, pateikiant tai kaip „vietinį sukilimą“.
Vis dėlto, pasak ECFR, ir šis scenarijus turi labai ribotas galimybes. NATO integruotas žvalgybos, stebėjimo ir atpažinimo (ISR) tinklas leistų per kelias valandas identifikuoti Rusijos įsitraukimą, o Narvos gyventojai, kaip rodo apklausos nuo 2022 m., nėra linkę palaikyti prorusiškų karo naratyvų. Be to, Estijos policija, kariuomenė ir Gynybos lyga sistemingai treniruojasi būtent tokiems „pilkosios zonos“ scenarijams, o artimiausiu metu Narvoje planuojama įkurti 200 karių karinę bazę, dar labiau paspartinsiančią reagavimą.
Taktiškai bet kokie į Narvą permesti Rusijos daliniai susidurtų su itin nepalankiomis sąlygomis. Miestų mūšiai yra sudėtingi ir aiškiai palankūs gynėjui: urbanistinės zonos Estijoje iš anksto parengtos artilerijos ugniai, jas galima izoliuoti FPV dronais ir tiksliais minosvaidžiais, o visi atsitraukimo keliai būtų stebimi. Tikėtina, kad per 24 valandas įsiveržėliai būtų sugauti vietoje, stokotų amunicijos ir būtų viešai identifikuoti.
Jei NATO patvirtintų Rusijos karių buvimą Estijoje, Aljansas greitai pereitų nuo 4-ojo straipsnio konsultacijų prie 5-ojo straipsnio parengties: būtų dislokuotos oro pajėgos, imtasi kibernetinių atsakomųjų veiksmų, o Rusijos pozicijos kitapus sienos galėtų sulaukti slopinamosios ugnies. Taip Maskvos tikėta „pilkoji zona“ greitai virstų aiškiu atviru konfliktu. Todėl nors hibridinė „įeik–išeik“ operacija teoriškai labiau tikėtina nei visapusiška invazija, realybėje jos sėkmę šiandien riboja sustiprėjusi Estijos gynyba, kontržvalgyba ir visuomenės atsparumas.
Europa išlieka priklausoma nuo JAV
Išlieka labai nedidelė tikimybė, kad Rusija galėtų užimti ir išlaikyti net vieną miestą ilgiau nei 24–48 valandas, nebūdama demaskuota ir išstumta. Vis dėlto net ir greita NATO karinė nesėkmė galėtų sukelti tam tikrą politinį poveikį.
Maskva galėtų pateikti laikiną incidentą – susišaudymą Narvoje ar elektros tiekimo sutrikimą Taline – kaip „įrodymą“, kad NATO nepajėgia kontroliuoti eskalacijos ar išlaikyti vienybės Rusijos kuriamo neapibrėžtumo sąlygomis. Būtent tai, o ne teritorijos užėmimas, yra tikroji grėsmė.
Vis dėlto ilgesnėje perspektyvoje Europa išlieka priklausoma nuo JAV strateginių pajėgumų – ypač transporto, vadovavimo ir tam tikrų ginklų sistemų srityse. Todėl pagrindinė užduotis – stiprinti Europos karinį savarankiškumą, kad atgrasymas nebepriklausytų vien nuo Vašingtono politinės valios.
Apibendrinant ECFR analizę, galima teigti, kad artimiausiais metais Rusija neturi realių galimybių sėkmingai užpulti Estiją – nei atvirai, nei hibridiniu būdu. Tačiau ši padėtis nėra savaiminė: ji priklauso nuo nuolatinio investavimo į gynybą, pasirengimą ir politinę vienybę.
Didžiausia grėsmė ateityje būtų ne Rusijos karinė stiprybė, o Vakarų delsimas ir susiskaldymas. Karo Ukrainoje pamoka aiški – gerai parengta gynyba gali sustabdyti net ir didesnį agresorių. Estija šiandien yra pažeidžiama geografiškai, bet saugi dėl savo pasirengimo.