Nuo penktojo dešimtmečio iki 1990 metų nepriklausomybės atkūrimo teko gyventi planinės ekonomikos, nuolatinio prekių trūkumo ir informacijos ribojimo sąlygomis. Tik vėliau, atsivėrus Vakarams, išryškėjo tikrieji gyvenimo skirtumai.
Istorikas apie deficitines prekes sovietmečiu
Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas Mindaugas Nefas diskutavo apie deficitines prekes sovietmečiu ir jų stygių.
Pasak eksperto, importinės ir Sovietų Sąjungoje negaminamų prekės dažnai tapdavo trūkstamos, nes planinė ekonomika, priklausomai nuo laikotarpio, gamindavo jų per daug arba per mažai.
„Kalbant apie deficitines prekes, importinės prekės, kurios nebuvo gaminamos Sovietų Sąjungoje, dažnai tapdavo deficitinėmis.
Priklausomai nuo laikotarpio, bet kuri prekė galėjo būti trūkstama, nes planinė ekonomika arba gamindavo per daug, arba per mažai“, – sakė jis.
Istoriko nuomone, dėl nuolatinio prekių trūkumo parduotuvėse deficitinėmis galėjo tapti labai įvairios prekės – tiek maisto, tiek kasdienio vartojimo.
„Klasikiniai pavyzdžiai – konservuoti žirneliai, įvairūs citrusiniai vaisiai, bananai, kai kurios batų priemonės ar alkoholis.
Iš esmės bet kas galėjo tapti deficitiniu, nes parduotuvėse trūkumas buvo nuolatinis – nuo maisto prekių iki buities apyvokos daiktų“, – komentavo VDU Švietimo akademijos dėstytojas.
Nefas: didesnėms prekėms reikėdavo gauti paskyrimą iš darbovietės
Anot M. Nefo, net turint pinigų nebuvo galima laisvai įsigyti norimų daiktų, nes didesniems pirkiniams reikėjo specialaus paskyrimo iš darbovietės.
„Žmogus galėdavo turėti pinigų, bet tiesiog negalėdavo jų išleisti norimam daiktui.
Didesniems pirkiniams, pavyzdžiui, automobiliui ar nekilnojamam turtui reikėdavo gauti paskyrimą iš darbovietės“, – dalijosi pašnekovas.
VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas pabrėžė, kad „blatas“ buvo pažinčių ir socialinės padėties sistema, leidusi gauti deficitinių prekių ar paslaugų, kurios daugumai žmonių buvo neprieinamos.
„O apie „blatą“ – tai socialinė sistema, kai žmogus turi priėjimą prie tam tikrų prekių ar paslaugų. Šis priėjimas priklausė nuo pažinčių arba užimamos vietos socialinėje hierarchijoje.
Jei tu buvai viršininkas arba pažinojai viršininką, galėjai gauti prekių ar paslaugų, kurios kitu atveju buvo nepasiekiamos“, – atkreipė dėmesį jis.
Sovietmečiu veikė specialios deficitinės prekių parduotuvės
M. Nefo nuomone teigimu, sovietmečiu veikė specialios valiutinės parduotuvės, kuriose per užsienio valiutą ar ryšius su giminaičiais iš užsienio buvo galima įsigyti kitaip nepasiekiamų deficitinių prekių.
„Egzistavo ir specialios deficitinių prekių parduotuvės, ypač vėliau sovietmečiu. Jas dažnai vadindavo valiutinėmis parduotuvėmis – importinėms prekėms, kurias galėjo nusipirkti tik už valiutą, pvz., dolerius.
Mūsų giminėje pirmasis šaldytuvas atsirado per tokią parduotuvę, taip pat ir automobiliai – dažniausiai per giminaičius iš užsienio“, – įvertino istorikas.
Higienos prekių deficitas sovietmečiu
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad anksčiau istorikas M. Nefas yra akcentavęs, jog žmonės dažnai pasinaudodavo pažinčių pagalba gauti pagrindines higienos ar kirpyklos paslaugas, nes daugelio šiuolaikinių kosmetikos priemonių sovietmečiu tiesiog nebuvo, pabrėžė M. Nefas.
„Šalia veikė vadinamosios pusiau savarankiškos vietos, kur žmonės pagal pažintį galėdavo nukirpti plaukus, jei turėjo kirpimo mašinėlę. Aišku, tai dažniau buvo vyriškos paslaugos nei moteriškos. Tai tiek iš to, ką aš žinau – tikrai taip buvo.
O apie higienos priemones – muilas buvo įprastas dalykas. Natūralu, kad kosmetinių priemonių ar higienos produktų, kuriuos šiandien laikome įprastais, pvz., šampūnų ar kondicionierių, faktiškai nebuvo“, – pasidalijo pašnekovas.
Eksperto teigimu, kosmetikos ir higienos priemonės sovietmečiu dažniausiai buvo deficitinės, todėl žmonės improvizuodavo, naudodami įprastą ar ūkišką muilą įvairiems tikslams, kas atspindėjo ekonominį skurdą.
„Jeigu ir būdavo, tai jos buvo deficitinės. Žmonės naudodavo muilą, kartais ūkišką, jį tarkuodavo burokinėmis tarkomis, kad galėtų panaudoti dažymui ar kitokiems darbams.
Viskas tai buvo kilę iš sovietinio deficito ir ekonominio skurdo“, – komentavo jis.