Keturi jų vaikai ištrūko iš liepsnų, o vyriausias sūnus tuo metu tarnavo kariuomenėje ir nebuvo namie. Peršasi paprastas paaiškinimas – penketukas pražuvo gaisre. Tačiau jų kūnai nebuvo rasti, o sielvarto apimti tėvai nesusitaikė su netektimi ir gyvenimą pašventė dingusių vaikų paieškai.
George’as ir Jennie įtarė, kad vaikai buvo pagrobti arba nužudyti.
Už atžalų suradimą tėvai siūlė atlygį, samdė privačius tyrėjus ir išmaišė visą šalį – paieškos juos nuvedė į Niujorką, Kentukį ir Floridą. Tačiau viskas pastangas galiausiai vainikavo šnipštas. Per 80 metų ši istorija apaugo galybe versijų.
Sylvia buvo jauniausia iš Sodderių vaikų, išgyvenusių gaisrą. Tą naktį iš liepsnų ją išgelbėjo vyresnioji sesuo Marian, kuriai tuo metu buvo 18 metų.
2020 m. balandį Sylvia mirė nuo Alzheimerio ligos. Jos dukra Jennie Henthorn teigė, kad Sylvia buvo paskutinis gyvas Sodderių vaikas.
J.Henthorn žiniasklaidai sakė, kad jos mama retai kalbėdavo apie naktį, kai dingo jos broliai ir seserys. Iš dalies dėl to, kad ji pati buvo vos dvejų metų, kai įvyko siaubingas gaisras. Tačiau moteris teigė, kad paslaptinga naktis įsirėžė šeimos atmintyje.
„Mano seneliai niekada neturėjo tvirto atsakymo, – sakė J.Henthorn. – Tai juos persekiojo ir jie niekada nuo to nepabėgo.“
Nepavyko paskambinti ugniagesiams
Gaisras jų namuose kilo 1 val. nakties, kai iki stebuklingo Kalėdų ryto buvo likę tiek nedaug.
Liepsnoms plintant, Marian išgelbėjo Sylvia iš tėvų miegamojo, kuris buvo dviaukščio namo pirmame aukšte.
J.Henthorn dėdėms Tedui ir Johnui, kurių miegamieji buvo antrame aukšte, taip pat pavyko ištrūkti, tačiau kitų penkių brolių ir seserų niekur nebuvo matyti.
Sylvia iš tos nakties atsiminė tik tai, kad sėdėjo tėvo sunkvežimio priekinėje sėdynėje.
George’as bandė patekti į liepsnų apimtą namą ieškoti vaikų, bet smarkiai įsipjovė ranką. Sylvia prisiminė, jog buvo išsigandusi, nes jos tėvas buvo sužeistas ir kraujavo.
Naktis buvo labai šalta, ir ji sėdėjo su tėvais sunkvežimyje laukdami, kol atvyks ugniagesiai.
Marian nubėgo pas artimiausią kaimynę ir bandė skambinti ugniagesiams, bet telefono linijos buvo nutrūkusios, o operatorė ilgą laiką negalėjo sujungti skambučio.
Ugniagesiai atvyko kitą rytą, per Kalėdas. J.Henthorn netikėjo, kad už to slypėjo kažkas įtartino. Jos nuomone, tiesiog nesėkmingai sukrito kortos.
„Buvo Kūčių vakaras. Oras prastas. Karas ką tik baigėsi. Vienas iš mano dėdžių vis dar nebuvo grįžęs namo iš karo“, – paaiškino ji.
Namie darė eksperimentus
Nors nebuvo rasta jokių kūnų, kaulų ar kitų palaikų pėdsakų, valdžios institucijos nusprendė, kad vaikai žuvo gaisre, kurį sukėlė elektros instaliacijos gedimas, pranešė žurnalas „Smithsonian“.
Tačiau Sodderiai įtarė, kad tai nėra tiesa, ir pradėjo savarankiškus tyrimus. George’as pasamdė privatų detektyvą, o Jennie irgi nenurimo.
„Mano močiutė atliko kelis mažus eksperimentus ant savo viryklės, kur dėdavo vištienos ir jautienos kaulus, bet kad ir ką ji darytų, kaulai visada išlikdavo“, – pasakojo J.Henthorn.
„Ji negalėjo suprasti, kodėl tuomet niekas nerado jos vaikų palaikų“, – pridūrė moteris.
„Nebuvo jokių įrodymų, kad jų vaikai žuvo gaisre, todėl vienintelė galimybė, vienintelė kita išeitis, yra ta, kad jie buvo pagrobti tą naktį“, – sakė J.Henthorn.
Vėliau atsirado daug teorijų, bet nė viena nebuvo patvirtinta, įskaitant tai, kad jų vaikai buvo pagrobti. George’as Sodderis garsiai reiškė nuomonę apie Italijos diktatorių Benito Musolinį, ir kai kuriems žmonėms tai nepatiko.
Sodderiai manė, kad kažkas galėjo tyčia sukelti gaisrą ir pagrobti jų vaikus.
Buvo ir pranešimų, kad gaisre oficialiai pražuvę vaikai buvo pastebėti viešose vietose. Viena moteris sakė mačiusi vaikus kitoje valstijoje, o kita teigė, kad aptarnavo juos restorane. Tačiau nė vienas iš pasakojimų nebuvo patvirtintas.
Mafijos grasinimai
Bobas Braggas, knygos „Jokių tiesioginių įrodymų: dingusių Sodderių vaikų istorija“ autorius, septynerius metus gilinosi į kiekvieną bylos detalę.
Vyras pats kilęs iš Vakarų Virdžinijos, todėl jį sudomino ši byla. „Šiemet sukanka 80 metų nuo Sodderių vaikų dingimo, – sakė jis. – Tai viena garsiausių Vakarų Virdžinijos paslapčių.“
Iki gaisro George’as sėkmingai vadovavo krovinių gabenimo verslui, į jį įsitraukė buvo ir du sūnūs. Šeimos verslas klostėsi sklandžiai, George`as buvo nusipirkęs ir anglies kasyklą, pasakojo B.Braggas.
Pasak jo, sėkmingas vyras sulaukė vietinės mafijos grasinimų. George’as nepasidavė bauginimams ir nemokėjo reketininkams: „Kaip aš gyvenu savo gyvenimą, ne jūsų reikalas.“
Tuomet George’as išgirdo, kad „jo namas išnyks dūmuose, o vaikai bus sunaikinti“, – teigė B.Braggas.
„Po trijų mėnesių įvyko tai“, – pridūrė jis.
Tačiau asmuo, kuris grasino George’ui, niekada nebuvo apklaustas: „Namas sudegė iki pamatų, o jo niekas nepajudino Štai kiek jis turėjo galios. Jis buvo neliečiamas.“
Siūlė didelį atlygį
J.Henthorn teigė retai duodanti interviu, bet sauganti šeimos istoriją.
„Mano mama norėjo užtikrinti, kad žmonės turėtų prieigą prie istorijos, ir tokiu būdu, ji vylėsi gauti bent menkiausią užuominą, kas nutiko tą naktį, – sakė ji. – Todėl mes visada dalijomės informacija.“
Tačiau, pasak jos, su laiku atsirado ir niekuo nepagrįstų gandų, kad George’as ir Jennie buvo blogi tėvai ir vaikai pabėgo, nes buvo skriaudžiami, jie patys ir sudegino namą.
„Manau, kad žmonėms lengva rašyti komentarus internete ir nesuprasti, kad jų žodžiai turi pasekmių“, – apgailestavo J.Henthorn.
Jos seneliai savo sklype turėjo didelę skelbimų lentą su dingusių vaikų nuotraukomis ir siūlė 10 000 dolerių atlygį.
„Šie vaikai buvo pagrobti 1945 m. Kūčių vakarą, o jų namai buvo padegti siekiant nuslėpti nusikaltimą“, – buvo rašoma skelbime.
Kitoje skelbimų lentoje buvo rašoma: „Koks jų likimas: pagrobti, nužudyti ar jie vis dar gyvi?“
J.Henthorn pasakojo, kad bėgant metams jos seneliai gaudavo daug laiškų ir užuominų, kurios galiausiai nuvedė į aklavietę. Panašu, buvo bandžiusių išgauti pinigų iš gedinčios šeimos.
Kartą juos pasiekė vyro nuotrauka: „Mano močiutė manė, kad tai jos sūnus. Ji manė, kad tai Louisas.“
„Mano mama ir tėtis nuvyko į miestelį Kentukyje ir bandė surasti nuotraukoje užfiksuotą vyrą, bet jiems nepavyko“, – sakė J.Henthorn.
Kalėdos išliko šeimos švente
Ji teigė, kad galiausiai visa šeima tiesiog tikėjosi, jog dingę vaikai išgyveno, jais buvo pasirūpinta.
J.Henthorn senelis George’as mirė 1969 m., o močiutė Jennie, kurios vardu ji buvo pavadinta, liko našle ir gyveno viena.
Jos mama ir teta Marian visada buvo šalia, kad padėtų močiutei.
J.Henthorn prisiminė, kaip kasmet 2 valandas važiuodavo į Fejetvilį praleisti Kūčių vakaro su močiute.
„Mano tėtis nenorėjo, kad močiutė būtų viena“, – sakė ji.
„Močiutei, mamai ir tetai tai buvo sunkus metų laikas, bet vaikams ir anūkams visada būdavo dovanų, – pridūrė moteris. – Mano močiutė norėjo, kad jos šeima vis tiek švęstų Kalėdas, kad ši šventė nebūtų iš jų atimta.“
Jeanie mirė 1989 m. „Nemanau, kad kada nors buvo akimirka, ka skausmas išnyko, bet prisimenu, kaip mano močiutė juokėsi. Prisimenu, kaip mano močiutė buvo laiminga“, – aiškino J.Henthorn.
Praėjus keleriems metams po gaisro, Jennie Sodder pagimdė dar vieną vaiką. Sūnų, vardu Michaelas. Jis būtų buvęs vienuoliktas poros vaikas, tačiau įvyko tragedija.
Michaelas gimė 1951 m. gruodžio 29 d. ir mirė kitą dieną, 1951 m. gruodžio 30 d.
J.Henthorn teigė, kad tiksli kūdikio mirties priežastis nežinoma. „Turite suprasti, kaip sunku per Kalėdas buvo mano močiutei“, – sakė ji.
Parengta pagal „Daily mail“ inf.