„Užtikrinti, kad Europa laimėtų“
Londone įsikūrusio analitinio centro „Royal United Services Institute“ (RUSI) surengtos konferencijos dalyviai nėra karo kurstytojai. Tai – žmonės, išmanantys situaciją. Esami ir buvę ginkluotųjų pajėgų nariai, vyriausybės ir NATO pareigūnai, tyrėjai ir gynybos pramonės specialistai, kurių mąstymas pagrįstas plačiai pripažintu žvalgybos vertinimu, kad Rusija ruošiasi tiesioginio konflikto su Europa galimybei.
Anot jų, vienintelis būdas to išvengti – užtikrinti, kad kilus karui Europa laimėtų, praneša CNN. Labai svarbu daugiau investuoti į chroniškai nepakankamai finansuojamą Europos gynybą.
Yra planas su skaičiais. Tačiau vyriausybės nesiima reikiamų žingsnių jam įgyvendinti. Vis dar planuojame remdamiesi dalykais, kurių nėra.
Bet saugumo ekspertai vis dažniau perspėja, kad reikia didelio mąstymo pokyčio visose srityse. Jų teigimu, atėjo laikas Europos vyriausybėms įtraukti savo piliečius ir aiškiai pasakyti, kad baigėsi laikas, kai Europa galėjo ignoruoti karo grėsmę.
„Manau, yra požymių, kad visuomenės norėtų tokio pokalbio, tačiau taip pat matome vyriausybes, kurios vis dar nepakankamai pasitiki savimi, kad galėtų taip kalbėtis su savo visuomene“, – pažymėjo Samas Greene’as, demokratinio atsparumo ekspertas, Rusijos politikos profesorius Londono King’s koledže.
Ekspertai vis labiau sutaria, kad Rusija jau pradėjo hibridinį karą prieš Vakarus, vykdydama sabotažo operacijas ir kurstydama chaosą bei dezinformaciją vidaus politinėse diskusijose.
Jie mini daugybę įrodymų, įskaitant pakartotinius Rusijos lėktuvų ir dronų įsiveržimus į NATO oro erdvę, GPS trikdymą Baltijos šalyse, dezinformacijos kampanijas ir sabotažo išpuolius prieš kritinę infrastruktūrą keliose šalyse, siejamus su šios šalies slaptosiomis tarnybomis. Rusija nuolat neigė savo dalyvavimą.
S.Greene’o žodžiais, šie išpuoliai jau pakeitė daugelio žmonių Europoje požiūrį, net jei kai kurie politikai vis dar nenori jų tiesiogiai vadinti hibridiniu karu.
„Manau, kad žmonės išsigandę, ypač kai tai tampa vis labiau matoma, – CNN cituoja ekspertą, – Matome dronus prie oro uostų ir manau, kad vis labiau jaučiama, jog tikriausiai (tik) laiko klausimas, kada vienas iš šių dronų numuš lėktuvą.“
Baltijos šalių baimės
Nors Maskva neįvykdė jokių tiesioginių išpuolių prieš NATO nares Europoje (ekspertai viena iš to priežasčių vadina tai, jog Rusija žino, kad negalėtų įveikti Aljanso su savo dabartiniais pajėgumais), vis daugėja ženklų, kad ateityje tai gali pasikeisti.
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte anksčiau šiais metais perspėjo, kad Rusija gali būti pasirengusi panaudoti karinę jėgą prieš Aljansą per penkerius metus.
Markas Rutte / / AP
Rusija jau pradėjo hibridinį karą prieš Vakarus, vykdydama sabotažo operacijas ir kurstydama chaosą bei dezinformaciją vidaus politinėse diskusijose.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulis pakartojo šį perspėjimą praėjusį mėnesį sakytoje kalboje. Anot jo, šios šalies žvalgybos tarnybos mano, jog Maskva „bent jau palieka atvirą karo prieš NATO galimybę vėliausiai iki 2029 m.“
Prezidentas Vladimiras Putinas gruodžio pradžioje pareiškė, kad nors Rusija neplanuoja karo su Europa, „jei Europa staiga norėtų kariauti su mumis ir pradėtų, mes esame pasiruošę dabar pat“.
Baltijos šalyse sutariama, kad išpuolis prieš jas gali įvykti jau po trejų metų. Harvardo Kennedy mokyklos Belferio mokslo ir tarptautinių reikalų centro tyrėjai išnagrinėjo įvairių pareigūnų įspėjimus ir prognozes apie Rusijos pasirengimą bei norą pradėti karą prieš NATO. Pasirodė, kad dažniausiai minimi 2027 m. ir 2028 m.
Šios grėsmės pripažinimas paskatino NATO parengti atsarginius planus, kaip apsiginti nuo galimos Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis. Tačiau ekspertai perspėja, kad aljanso planai nėra pagrįsti.
PFC Jason Klaer/US Army/SWNS/„Scanpix“/NATO karinės pratybos Rumunijoje
„Yra planas su skaičiais. Tačiau vyriausybės nesiima reikiamų žingsnių jam įgyvendinti. Mes vis dar planuojame remdamiesi dalykais, kurių nėra, – įspėjo RUSI vyresnysis mokslo darbuotojas Jackas Watlingas. Jis pabrėžė riziką bandyti struktūrizuoti gynybos atsaką remiantis pageidavimų sąrašu, o ne realybe, užuot priėmus turimus išteklius ir planuoti remiantis jais.
Šių metų pradžioje britų vyriausybė paprašė trijų žinomų ekspertų – buvusio NATO vadovo George’o Robertsono, buvusio Jungtinių pajėgų vadovybės vado generolo Richardo Barronso ir buvusios JAV Nacionalinio saugumo tarybos vyresniosios direktorės Fionos Hill – atlikti strateginę JK gynybos peržiūrą. Šis trijulė įteikė veiksmų, kurių reikia imtis norint pasiruošti karui, vadovą.
Praėjusį mėnesį kalbėdamas RUSI renginyje, R.Barronsas paragino JK permąstyti infrastruktūros atsparumą, stiprinti savo ginkluotąsias pajėgas, rezervus ir civilinę gynybą, investuoti į sveikatos apsaugos sistemą, pramonę ir ekonomiką, kad būtų galima greitai grįžti prie karo padėties.
„Atvirai kalbant, mums nereikia daugiau analizės pasakyti, ką daryti. Problema ta, kad turime tai iš tikrųjų padaryti“, – kalbėjo generolas. Kaip neskubėjimo priežastį jis nurodė „pilietinės visuomenės ir mūsų politikų“ kitus rūpesčius.
Dabartiniu tempu šaliai prireiktų maždaug 10 metų, kad būtų pasiruošusi karui.
Nors JK juda teisinga kryptimi, pasak R.Barronso, dabartiniu tempu šaliai prireiktų maždaug 10 metų, kad būtų pasiruošusi karui: „Mūsų analizė ir mūsų sąjungininkai mums sako: na, galbūt turite trejus-penkerius metus… Taigi tai valios, ir visuomeninės, ir politinės, o tada – kompetencijos klausimas. Galbūt turime elgtis geriau.“
Taikos dividendai
Daugelis Europos sostinių, įskaitant Londoną, pastaruosius kelis dešimtmečius beveik negalvojo apie gynybą. Nuo 1945 m. žemyne neįvykus jokiems dideliems tiesioginiams kariniams konfliktams, Europa džiaugėsi ilgiausiu nepertraukiamos taikos laikotarpiu per šimtmečius.
Šie santykinės ramybės dešimtmečiai atnešė didelę taikos dividendų naudą. Vyriausybės viena po kitos galėjo leisti pinigus socialinei apsaugai, o ne gynybai, taip darydamos paprastų europiečių gyvenimą daug patogesnį. Jos kliovėsi Jungtinėmis Valstijomis su didžiausiomis pasaulyje karinėmis išlaidomis, kurios prireikus galėtų ateiti į pagalbą.
Tada atėjo du skaudūs pabudimai: JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris aiškiai pasakė NATO sąjungininkams, kad jie nebegali taip smarkiai pasikliauti JAV, ir Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą.
Šis status quo pasikeitimas paskatino daugumą NATO Europos narių padidinti išlaidas gynybai. Remiantis NATO duomenimis, 31 iš 32 narių šiais metais turėtų pasiekti tikslą gynybai skirti 2 proc. – palyginti su vos šešiomis 2021-aisiais, metais prieš Rusijos invaziją.
Islandija, viena iš NATO steigėjų ir vienintelė šalis, kaip prognozuojama, nepasieksianti šio tikslo, neturi savo ginkluotųjų pajėgų. Vietoj to ji prisideda finansiškai, civiliais darbuotojais, oro gynybos ir stebėjimo sistemomis.
Birželį NATO narės susitarė iki 2035 m. padidinti kartelę iki 5 proc. BVP. Tačiau daugelis analitikų šį tikslą vertina skeptiškai, ypač todėl, kad dauguma Europos šalių susiduria su finansiniu spaudimu net ir negalvodamos apie didelį gynybos išlaidų padidinimą.
Dažnas politikas nenori aiškinti rinkėjams, kad gali tekti perskirstyti kai kuriuos išteklius ir kad galbūt daugiau žmonių gali tekti atsidurti rezerve ar reguliariosiose pajėgose.
Vyriausybės galėjo leisti pinigus socialinei apsaugai, o ne gynybai, taip darydamos paprastų europiečių gyvenimą daug patogesnį. Jos kliovėsi JAV, kurios prireikus galėtų ateiti į pagalbą.
Kelios šiais metais atliktos „Eurobarometro“ apklausos, kuriomis vertinama visuomenės nuomonė Europos Sąjungoje, parodė, kad dauguma europiečių – 78 proc. – yra susirūpinę dėl ES gynybos ir saugumo per ateinančius penkerius metus. Trečdalis žmonių mano, kad gynyba turėtų būti vienas iš bloko išlaidų prioritetų.
Nepaisant to, Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Fabienas Mandonas praėjusį mėnesį sukėlė pasipiktinimą, kai perspėjo visuomenę, kad šalis turi pasiruošti galimiems nuostoliams dėl Rusijos agresijos. Anot jo, Prancūzija turi „susitaikyti su savo vaikų praradimu“, kad „apsaugotų tai, kas esame“.
Robino Poterio, akademijos nario iš JK įsikūrusio analitinio centro „Chatham House“, vertinimu, žmonių noras suprasti grėsmę ir prisidėti prie jos atremimo visoje Europoje labai skiriasi.
„Jei esate rytuose, jei galbūt ribojatės su Rusija, jei esate Lenkijoje ar Baltijos šalyse, grėsmė tenykščiams žmonėms yra labai reali, ir jie imasi daug daugiau veiksmų, susijusių su viešomis slėptuvėmis, nes mano, kad oro atakos rizika yra didesnė“, – CNN cituoja ekspertą.
Manto Bartaševičiaus nuotr./Slėptuvė
Praėjusiais metais Švedija ir Suomija atnaujino piliečiams skirtas gaires, kaip išgyventi karą. Jos išdalino brošiūras su instrukcijomis, kaip pasiruošti ryšio sutrikimams, elektros energijos tiekimo nutraukimams ir ekstremaliems orams.
Kelios valstybės, įskaitant Lietuvą, Latviją ir Švediją, per pastarąjį dešimtmetį vėl įvedė šauktinių kariuomenę, o kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Lenkija, Belgija, Rumunija, Bulgarija, savo piliečiams įdiegė savanoriškas karinio mokymo programas.
R.Potterio teigimu, piliečiai, labiau pasitikintys savo šalių institucijomis, yra labiau linkę aukotis dėl platesnio gėrio: „Jei žmonės jaučia, kad valstybė dirba jų labui, jie tikriausiai labiau linkę norėti kažką duoti atgal.“
Dažnas politikas nenori aiškinti rinkėjams, kad gali tekti perskirstyti kai kuriuos išteklius ir kad galbūt daugiau žmonių gali tekti atsidurti rezerve ar reguliariosiose pajėgose.
Ekspertas atkreipė dėmesį į Šiaurės šalis, kurios nuolat užima aukštas vietas pagal gerovę, laimę ir klestėjimą ir kuriose pilietinės pareigos bei „visapusiškos gynybos“ koncepcija – kai kiekvienas pilietis, verslas ir viešoji įstaiga prireikus tampa karo pastangų dalimi – yra giliai įsišaknijusi.
„Manau, kyla klausimas, ar galima tiesiog perimti šį modelį ir pritaikyti jį visiškai kitoje visuomenėje, kurioje pasitikėjimas viešosiomis institucijomis yra labai mažas, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje“, – apibendrino jis.