„Lietuvių kalba pasakoja apie vertybes, moralę, tad tikiu, kad mokydamiesi vaikai tampa geresniais, šviesesniais žmonėmis. Ne tik mano, bet ir kitų mokytojų dėka“, – sako mokytoja.
Ji priduria, kad dirbant šį darbą svarbus ne tik vaikų raštingumo didinimas, bet ir ugdomos vertybinės nuostatos. Džiugina, kai mokiniai auga vertybiškai stipriais žmonėmis ir siekia gražių, ambicingų tikslų. „Mokytojavimas yra kasdienė tarnystė ir visa tai darome dėl žmogaus“, – sako mokytoja.
Mildos tėveliai kilę nuo Lekėčių pusės, todėl ji, nors ir gimė bei gyveno Kaune, kone kiekvieną savaitgalį praleisdavo kaime. Taip atsirado prieraišumas gamtai ir kaimui, kur viskas tikra ir natūralu. Kai sukūrė šeimą, suprato, jog nenori gyventi betono labirintuose, tad priėmė sprendimą grįžti į senelių sodybą, kur jau beveik porą šimtų metų gyveno jos proseneliai. „Jaučiau stiprų emocinį prieraišumą šiai vietai ir savotišką pareigą savąjį lizdą kurti būtent čia“, – dalinasi Milda.
Asmeninio archyvo nuotr./Lietuvių kalbos mokytoja Milda Ratomskienė
Lekėčiai jai artimi girių apsuptimi, natūralia gamta, ramybe, žmonių paprastumu, nuoširdumu. Gyventojų čia kur kas mažiau nei didmiesčiuose. Jos pasirinkta vieta – beveik vienumoje, kur karaliauja tyla, miškas, žemė, žolė, paukščiai ir gyvūnai.
„Intensyviai dirbdama tarp gausybės žmonių, daug bendraudama pasiilgstu vienatvės. Kai po darbo dienos savo keliuku įsuku į sodybą, rodos net oras grynesnis pasidaro – juk čia mūsų susikurtas asmeninio pasaulio burbulas“, – sakė Milda.
Kaip tapo mokytoja
Paklausta, kaipgi atsidūrusi mokykloje, Milda juokiasi, jog „ant obelų kriaušės neauga“ – jos mama visą gyvenimą dirba lituaniste. „Aš visą laiką mačiau ją taisant mokinių sąsiuvinius, bendraujant, gyvenant mokyklinėse problemose, tačiau pati niekada nemaniau, kad tapsiu mokytoja. Išlaikyti egzaminai parodė, kad lietuvių kalba – mano stiprioji pusė. Kai reikėjo stoti į universitetą, įrašiau lietuvių filologiją pirmu numeriu Vytauto Didžiojo universitete. Įstojau ir prasidėjo mano akademinė kelionė bei savęs paieškos“, – prisiminė Milda, vėliau tęsusi ir kitas – švietimo kokybės vadybos magistrantūros bei pedagogikos studijas.
Dar studijuojant magistrantūroje padirbėti ją pakvietė buvusi mokykla – taip ją įtraukė „gerasis liūnas“, tad šiandien Milda skaičiuoja jau 18 mokytojavimo metus. Pastaruosius 8 metus ji dirba Zapyškio pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Kaip sako, pirmiausia lietuvių kalba jai reiškia savastį, jos asmenybės dalį, o gražiai ir sklandžiai kalbėti – neabejotina garbė ir orumas.
„Savo mokiniams sakau – ateityje jums klaidas ištaisys dirbtinis intelektas, bet jeigu išmoksite sklandžiai, užtikrintai, motyvuotai ir argumentuotai reikšti mintis, jūs būsite sėkmingi žmonės pasirinktoje srityje“, – sako mokytoja.
Ji priduria, kad mokinių meilė lietuvių kalbai tiesiogiai susijusi ir su sėkme. Jeigu mokiniams sekasi gerai, natūraliai atsiranda daugiau motyvacijos, jie džiaugiasi pasiektais rezultatais, sparčiau tobulėja. Tačiau tiems, kuriems sekasi sunkiau, yra keblu. „Jeigu neįdėsime nuoseklaus darbo, natūralu, kad nieko nebus. Pastebiu, kad tie, kurie įpratę gyventi disciplinuotai, žino, jog kasdienis mokymasis yra tarsi treniruotės, kurios dažnu atveju nebūna labai smagios, o reikalaujančios atkaklumo ir kantrybės, bet rezultatas – akivaizdžiai geresnis. Jeigu vaikai nuoširdžiai stengiasi ir dirba, neišvengiamai pamilsta lietuvių kalbą“, – sako Milda.
Dabar, kai tiek daug nesutarimų ir švietimo srityje, Milda išlaiko visai kitą natą – sako, kad gyvenime linkusi visada matyti daugiau optimizmo.
„Viskas iš esmės yra gerai. Aišku, mokytojų trūksta, kamuoja įvairios problemos, yra visko. Bet juk su problemomis susiduriama visur, bet kokiame darbe. Šiandien dirbu puikioje mokykloje – puiki infrastruktūra, šiuolaikinės klasės, esame aprūpinti mokymo priemonėmis, modernia technika ir tuo pačiu pro langą matome gamtą. Jeigu darbe gyventume vien tik šiltnamio sąlygomis, mes neturėtume iššūkių, kurie iš esmės mus augina. Žinoma, pavargstam, kiekvienas savaip pailsim ir po to vėl kimbam į mokyklinius darbus. Man atrodo, kad viskas yra tikrai neblogai. Norisi tikėti, kad visos šalies švietimo sistemoje eisis tik geryn. Tiesa, norėtųsi, kad atsirastų kuo daugiau jaunų žmonių, kurie taptų gerais, ambicingais mokytojais“, – sako Milda.
Ji sako, iš dalies tam reikia pašaukimo, o atsigręžusi atgal, nusišypso prisimindama, kad mokytoja jaunystėje tapti negalvojusi. „Vis dėlto, kai pradedi analizuoti ir prisiminti visą vaikystę, matai, jog jau tada ryškėjo mokytojos pradas, kai su dideliu būriu vaikų, tarsi bičių spiečiumi, ištisas vasaras praleisdavai lauke, miške prisigalvojant neįtikėčiausių veiklų. Telefonų nebūdavo, apie kompiuterius tik svajoti galėdavom, tad vaizduotei pasireikšti ir nuolatiniam gyvam bendravimui vešėti buvo puiki terpė. Ką sugalvodavom, tą įgyvendindavom ir į jokią bėdą niekada nepapuldavom“, – kalbėjo mokytoja.
Paauglystės „baubas“
Ne ką „karštesnė“ tema – paauglystė. Kaip mokytojai pavyksta rasti ryšį su paaugliais? Ar tikrai yra taip sudėtinga? Milda dalinasi, kad būna visko, bet nubrėžtos ribos yra būtinybė. Jai liūdniausia, kai paaugliai nieko nebenori. „Kartais matau, kad mokiniams būna tikrai labai sunku mokytis lietuvių kalbos, tačiau jeigu man pavyksta juos motyvuoti, jie vis dėlto daro asmeninę pažangą, ir tai jau yra labai gerai, jie ir patys džiaugiasi, jų akys ima žibėti. O kai žmogus jau nieko nebenori, būna sudėtinga. Manau, kad tam priežasčių būna pačių įvairiausių: problemos šeimoje, netinkama kompanija, ypatingai didelės mokymosi spragos, priklausomybė nuo virtualybės“, – sako mokytoja.
Mokinių paauglystės emocinės bangos, noras prieštarauti, nuolatinis bandymas įrodyti savą vertę tarp draugų, prieštaravimai mokytojams tikrai dažnai pasitaiko, bet tai su laiku praeina. „7-8 klasėje drauge pereiname intensyvių spyglių ruožą, o devintoje klasėje audros nurimsta, jie jau visai kiti žmonės – ramesni, brandesni, labiau motyvuoti“, – šypsosi mokytoja.
O kokį patarimą ji duotų mokiniams ir mokytojams? „Mokiniams pirmiausia patarčiau kuo daugiau skaityti, o antrą patarimą kartoju nuolat – nepamirškite, kad labai svarbu, kokie žmonės yra šalia jūsų. Rrinkitės šviesius, gerus žmones, protingesnius už save, turinčius stiprias vertybes bei moralines nuostatas, tada ir jūs norėsite pasistiebti bei stengtis. Tą pačią taisyklę taikau ir sau – žmones šalia renkuosi atsargiai, dažniausiai tokius, kurie būtų šviesūs ir turtingi savo vidiniu pasauliu. Tada ir pasaulis atrodo gražesnis ir geresnis“, – sako mokytoja.
Bet ar nėra taip, kad vaikai pervargsta dėl didelių krūvių? Mokytoja atvira – taip, krūviai yra nemaži, tačiau ji mato ir kitą didelę problemą.
„Mokiniai pervargsta nuo viso ko pertekliaus. Ir tai ne tik būreliai ar popamokinės veiklos. Jie nepaleidžia iš rankų telefono, o nuolatinis informacijos srautas labai trikdo ir vargina. Dauguma vaikų taip aprūpinti, kad nebežino, ko norėti, nes viską turi. Prabangos daiktai, prašmatnūs telefonai, galingi kompiuteriai, keturačiai, firminiai drabužiai yra kasdienybė. Jie aplanko šalis, kur net nesvajoji patekti, tad nebelieka apie ką svajoti ir ko atkakliai siekti. Taip iš didelio pertekliaus mes patenkame į aklavietę – kuo motyvuoti vaiką, kai jis turi viską?“, – sako mokytoja.
Asmeninio archyvo nuotr./Lietuvių kalbos mokytoja Milda Ratomskienė
Nuo knygų iki kultūrinių renginių ir … eglučių
Milda dalinasi, kad ji nėra kaip batsiuvys be batų, todėl knygos jos namuose ir širdyje užima svarbią vietą, padeda „persikrauti“, pailsėti. „Dažniausiai einu miegoti su knyga – tai mane ramina, aš atsigaunu ir pagyvenusi kitų istorijose pailsiu“, – sako lietuvių kalbos mokytoja.
Tiesa, mokiniai į knygas žvelgia kitaip, kaip sako Milda, tai yra niūresnė realybė. Vis mažiau skaitančių vaikų, kurie tai daro dėl savęs, o ne dėl laukiančio atsiskaitymo. Sutinku, kad knygai sunku konkuruoti su technologijomis. „Aš turiu vilčių, kad kai praeis paauglystės metas, prasidės studijos, ir jeigu mokiniai turės tam tikrą vertybinę sampratą, jie atsigręš į knygas. Mano aplinkoje labai daug skaitančių suaugusių žmonių – ne tik moterų, bet ir vyrų. Manau, kad ir su vaikais ateityje viskas bus gerai, juk knygų mugėse vaikšto minios žmonių, medžiojančių literatūrinį grobį“, – optimizmo nestokoja mokytoja.
Beje, antras jos darbas ir gyvenimo būdas – kultūrinių renginių organizavimas Lekėčių miestelyje. Taip Mildai pavyksta susitikti su daugybe įdomių, kultūringų, neįtikėtinų žmonių, kurie kelia susižavėjimą ir nuostabą. Gera, kai kultūra verda savajame krašte, neatitolstant nuo savo krašto unikalumo, tradicijų, gamtos.
„Po darbo dienos džiaugiuosi galėdama panardinti rankas į žemę ir nuolat puoselėti sodybos aplinką. Galybė pušų ir kitokių augalų pasodinta mano rankomis, taip kuriu savąjį pasaulį. Kai gražu ir jauku aplinkoje, pasidaro gera ir viduje. Mano mažame pasaulyje vaikšto trys katinai, keturi šuniukai, prūduose plaukioja būriai žuvų, o vasarą pievoje braido gandras Stasiukas. Jis kasmet sugrįžta varlinėti. Čia mažai kas drumsčia ramybę. Tokį gražų pasaulį kuriu sąmoningai dėl savęs ir visos šeimos, nes turiu vilčių, kad vaikai, išvykę studijuoti turėtų vidinį norą sugrįžti namo“, – sakė Milda. Šioje sodyboje gyvena ir jos tėvai. Viename kieme susispiečia trys kartos: vaikai, tėvai bei seneliai. „Gera mums būti šalia vieni kitų ir matyti, kasdienį gyvenimą. Laikas neamžinas ir labai brangus“, – kalbėjo mokytoja.
Asmeninio archyvo nuotr./Lietuvių kalbos mokytojos Mildos Ratomskienės augintiniai
O kaip viską suspėja? Juokiasi, kad ne viską visgi suspėja, bet mėgaujasi procesu. Štai mokykloje stengiasi išnaudoti bet kokią laisvą minutę, lygiai taip pat ir dirbant su kultūros renginiais, tačiau ten – mėgaujasi didesne kūrybine laisve. „Kai jau visai nesuspėsiu, tada teks rinkti vieną veiklos sritį, o kol kas įvairovėje matau daugiau privalumų nei trūkumų. Šiandieniniame savo gyvenime matau didelę prasmę, juk žmogui būtinas švietimas, nuolatinis tobulėjimas ir kultūra“, – kalba lietuvių kalbos mokytoja.
Mildos sodyboje jau beveik dešimtmetį veši kalėdinių eglučių plantacija – jas auginti pasiūlė jos tėtis, kadangi turėjo daug žemės.
„Ak, koks buvo mūsų jaunatviškas naivumas! Nieko nenutuokiantys, žali ančiasnapiai nusipirko daugiau kaip 2 tūkst. kanadinių eglių daigų ir sugalvojo užauginti eglyną. Kai pasodinome, palaipsniui supratome į kokią savanoriško, nenutrūkstančio darbo stovyklą patekome. Augalus reikėjo prižiūrėti, ravėti, šienauti, purkšti nuo kenkėjų, kurie labai noriai suleidžia nasrus į trapius spygliukus, tręšti, formuoti, repelentuoti… Juokiuosi, kad tai buvo puikus sporto klubas – nemokamas ir dar gryname ore. Devynerius metus puoselėjame eglyną ir dabar jos jau palaipsniui iškeliauja pas žmones puošti jų namus kalėdiniam sezonui. Tokia veikla tapo pamoka mums ir vaikams, kad – fizinis darbas reikalauja labai daug jėgų, o sėkmingiau galima žengti intelektualinio darbo keliu“, – dalinosi mokytoja ir pridūrė, kad tęsti naujai sodinamų eglučių neplanuoja.
Asmeninio archyvo nuotr./Lietuvių kalbos mokytoja Milda Ratomskienė
Mažesnė mokykla, mokyklų sąrašai ir pati geriausia mokykla
Mokyklos nuolat reitinguojamos, o stereotipų apie mažesnes mokyklas mažuose miesteliuose, netrūksta. Mokytoja sako, kad jos patirtis rodo, kad nedidelių miestelių mokyklos gali būti labai stebinančios gerąja prasme.
„Mūsų Zapyškio mokykla nors ir nedidelė, bet nuostabi, viskuo aprūpinta, šalia gamta, istoriniai objektai, Nemunas. Dėl aplinkos, supančios mokyklą, galima jaustis kaip sanatorijoje. Maža užmiesčio mokykla niekuo nenusileidžia nuo didžiųjų miesto mokyklų. Mokome pagal tas pačias ugdymo programas, mokytojai profesionalūs, valgyklos maistas labai skanus, klasėse mokinių mažiau, tad jiems ir dėmesio galima skirti daugiau. Galbūt gali kažkas apeliuoti į tai, kad kaimų ir miestelių mokiniai turi mažesnę motyvaciją, tačiau aš dešimtmetį dirbau ir miesto mokykloje, tad esu įsitikinusi, jog visur yra visko. Tūkstantis vaikų mokykloje yra daugiau kančia, nei privalumas“, – sako mokytoja.
Išėję į gimnazijas, vėliau įstoję studijuoti, mokiniai pas Mildą sugrįžta, pasidalina, kaip gyvena. Tai mokytojai teikia labai daug džiaugsmo. „Visi mano mokiniai rado savo vietą po saule. Dalis tapo gydytojais, mokytojais, socialiniais darbuotojais, įsiliejo į verslą arba iškeliavo laimės ieškoti svetur. Daugeliui klojasi neblogai. Man taip smagu jų paklausyti, apsikabinti. Aš jų net mokiniais nebevadinu, sakau, kad – jūs esate tiesiog mano vaikai. Kas galėjo pagalvoti, kad savo gyvenime turėsiu tokią didelę šeimą“, – sako Milda.
Visą projekto „Kasdienybės artumoje“ turinį galite rasti paspaudę čia.
„Kasdienybės artumoje“