Amišai – tai religinė grupė, kuri pasižymi itin griežtomis moralės ir socialinio gyvenimo normomis. Dauguma amišų bendruomenių įsikūrusios JAV. Amišai nesinaudoja daugeliu šiuolaikinio gyvenimo atributų ir laiko juos nuodėmingais, gyvena patys augindami maistą, važinėja arklių traukiamais vežimais, vengia naudotis elektra. Jų gyvenimas primena XIX amžiaus buitį.
Pamanė, kad dukra juokauja
2010-iais, kai Christina mokėsi 11 klasėje, daugelis jos draugų kalbėjo apie pirmuosius romantinius santykius, pažymius ir svajonių karjeras. Tačiau tuomet 16-metė mergina turėjo kitokių planų.
Sėdint automobilyje su mama, jos ši tarp kitko paklausė, kur dukra norėtų studijuoti.
„Manau, kad nenoriu stoti į koledžą, – nustebusiai mamai rėžė Christina. – Manau, kad noriu gyventi taip, kaip gyvena amišai.“
„Tu juk juokauji, tiesa?“ – paklausė mama.
Tik Christina nejuokavo. Dabar jai – 28-eri. Moteris gyvena mažame namelyje, kuris prijungtas prie didesnio amišų ūkio Merilande, kartu su dviem globojamais vaikais – dvejų metų Cairo ir trylikamečiu Brooklyn.
Ji vilki tradicinius amišų drabužius – paprastą, iki kulkšnių siekiančią suknelę, skarelę arba baltą kepuraitę, dengiančią plaukus. Žinoma, atsisako ir daugumos šiuolaikinių patogumų, rašo „Daily Mail“. Christina, kaip įprasta amišams, neklauso muzikos ir nežiūri televizoriaus. Tikėtina, kad ji niekada neskraidys lėktuvu ar nevairuos automobilio, o socialiniai tinklai jai – absoliuti paslaptis. Christina netgi nutraukė mokslus. Ji taip ir neįgijo daktaro laipsnio, apie kurį svajojo jos mama, bei netapo specialiojo ugdymo mokytoja – profesija, apie kurią svajojo nuo mažens.
Kas galėjo paskatinti paauglę nusigręžti nuo šiuolaikinio pasaulio ir pasirinkti paprastą gyvenimą, svarsto Kelsey Osgood knygoje „Godstruck“, pažymi „Daily Mail“.
Christina gimė Kalifornijoje, jos vaikystė buvo gana įprasta – mergaitė daug važinėjimo dviračiu, plaukiojo, žaidė tenisą ir leido laiką su šeima. Jos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo labai maža, o mamai antrą kartą ištekėjus šeima persikėlė į Merilandą.
„Netrukus Christina netyčia pastebėjo mieste apsipirkinėjančius amišus. Ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi nieko panašaus ir svarstė, ar šie žmonės galėtų būti panašūs į vienuoles, kurias matė vaikystėje, besilankydama bažnyčioje“, – rašo Osgood knygoje.
Tyrinėjo informaciją apie amišus
Tas pokalbis automobilyje su mama gali atrodyti kaip visiškai netikėtas, bet, pasirodo, tiesa – kiek kitokia. Christina jau kurį laiką buvo įnikusi į savo neįprastai apsirengusių kaimynų tyrinėjimą – skaitė knygas apie amišus, pirmą kartą rimtai studijavo Bibliją ir lygino jų tikėjimą su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Mama nenoriai, bet sutiko leisti jai lankytis vietos bendruomenės organizuojamose jaunimo veiklose, manydama, kad tai tik laikina fazė, kuri netrukus pasibaigs.
Tačiau pamažu Christina pradėjo keisti ir savo aprangą. Anksčiau buvusi sportiško stiliaus mergina, dėvėjusi šortus ir sportinius drabužius, ji ėmė rinktis ilgus sijonus, plaukus susirišdavo į kuodą ar arklio uodegą. Paskutinį vidurinės mokyklos semestrą ji nuolat dėvėjo amišų drabužius, to nepastebėti negalėjo ir bendramoksliai – prasidėjo patyčios.
„Pamenu, kai kurie iš jų pradėdavo mūkti ir sakydavo: „Kur tvartas?“ – rašytojai pasakoja Christina. – Bet tai tik dar labiau sustiprino mano ryžtą.“
Supratę, kad jaunoji atvykėlė nusiteikusi rimtai, amišų bendruomenės nariai ėmė dalintis su ja savo pasauliu.
„Pirmiausia jie nusprendė parūpinti jai intensyvų anabaptistų teologijos kursą prieš standartines „mokymo pamokas“, kurias amišų paaugliai lanko prieš krikštą, – rašo Osgood. – Nuo 2011-ųjų pavasario pabaigos jie supažindino ją su 18 tikėjimo straipsnių – pagrindinių įsitikinimų sąrašu, apimančiu priesaikų vengimą, komunijos priėmimą (amišai tai daro du kartus per metus, kartu plaudami vieni kitiems kojas) ir gyvenimo be prievartos praktikavimą.“
Christina taip pat pradėjo mokytis Pensilvanijos olandų kalbos, kuri yra vadinamoji amišų kalba.
„Tai iš esmės buvo grįžimas į mokyklą ir visko mokymasis iš naujo“, – prisimena ji.
Bebaigdama vidurinę mokyklą, ji apsigyveno pas vieną šeimą, kad „pajustų amišų namų ritmą: ankstyvus atsikėlimus, pomidorų auginimą, mokymąsi siūti su šeimos paauglėmis dukromis ir karvių melžimą“.
2012 m. kovo 18 d. Christina oficialiai „atidavė savo gyvenimą Jėzui“ ir buvo priimta į amišų bendruomenę.
„Ten buvo jos mama, patėvio mama ir sesuo, taip pat viena pora iš metodistų bažnyčios ir keli vidurinės mokyklos draugai“, – rašo Osgood ir priduria, kad su dauguma tų draugų ryšys jau nutrūkęs – „per bėgančius metus atotrūkis tarp jų pasaulių tik dar labiau išaugo“.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, jos gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo to, kokį Christina galėjo įsivaizduoti būdama paauglė.
„Net ir būdama labai jauna ji norėjo tapti specialiojo ugdymo mokytoja. Vis dėlto po krikšto mergina turėjo atsisakyti šios svajonės, – rašo Osgood. – Ji gailisi, kad nebetęsė mokslų, nes visada mėgo mokytis, taip pat apvylė savo mamą, nes negavo daktaro laipsnio.“
„Aš prie to pripratau“
Christina taip pat turėjo atsisakyti muzikos klausymo ir trimito, kuriuo mokėsi groti.
„Amišai paprastai neskatina groti muzikos instrumentais, nes baiminasi, kad meistriškumas individualiose veiklose gali sukelti puikybę, nors kartais žmonės groja armonikomis ar akordeonais“, – teigia knygos autorė. Dabar ji groja armonika, bet tai – tik blanki jos pirmosios muzikinės meilės atmaina. Tai visai ne tas pats, kas trimitas.
Nors amišai visiškai atsisako bet kokių mechaninių prietaisų, Christinos bendruomenė, kuriai ji priklauso, leidžia naudotis elektra ir telefono linija (nors internetas vertinamas nepalankiai).
„Vidurinėje mokykloje ji turėjo kompiuterį ir telefoną, – rašo Osgood, – ir jau buvo beveik gavusi vairuotojo pažymėjimą, bet prieš laikydama egzaminą buvo pakrikštyta.“
Išmanųjį telefoną jai teko įsigyti tik tada, kai ėmė globoti berniukus – kad galėtų bendrauti su socialiniais darbuotojais per „Zoom“. Tačiau dažniausiai telefonas guli nenaudojamas. Net jei ji norėtų juo naudotis, ryšys ten itin prastas.
„Globa ir įvaikinimas yra gana įprasta praktika amišų pasaulyje, taip pat tai vienas iš būdų netekėjusioms moterims priklausyti šeimai palankiai kultūrai“, – tikina autorė.
Nepaisant šiek tiek „modernizuoto“ gyvenimo būdo, Christina yra nepaprastai atitolusi nuo išorinio pasaulio. Kai Osgood pamini „Twitter“, ji nedrąsiai paklausia: „Ar tai kažkas panašaus į žinučių siuntimo paslaugą?“
„Tam tikra prasme Christinos gyvenimas sustojo 2012-aisiais“, – sako rašytoja. Mergina prisimena skaičiusi „Bado žaidynių“ seriją ir romaną „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“. Sako norėjusi pamatyti jų ekranizacijas, tačiau abu filmai pasirodė jau po jos krikšto, kai ji buvo atsisakiusi filmų.
Ji perskaitė visą „Saulėlydžio“ knygų seriją ir matė pirmuosius du filmus, bet buvo pakrikštyta dar prieš pasirodant trečiajam: jos pasaulyje Edvardo ir Belos santykiai išlieka skaistūs.
Vis dėlto, pasak autorės, Christinai nebuvo itin sunku atsisakyti to, ką šiandien vadiname medija.
„Man tai nelabai rūpėjo. Man patiko televizija, galėjau žiūrėti filmus augdama, – sakė ji. – Bet akivaizdu, kad šie dalykai nėra būtini gyvenime – jei kas nors gali gyventi be jų, tai ir aš galiu. Aš prie to pripratau.“
Dar šių metų pradžioje Delfi publikavo dar vieną istoriją iš amišų gyvenimo, tik tąkart buvo kalbama apie merginos pabėgimą iš bendruomenės.
Amišė L. Hershberger tą vakarą į lagaminą susidėjo daiktus, kurie kelia sentimentalius prisiminimus, o likusį savo „turtą“ paliko 11-kai jaunesnių brolių ir seserų. Tiesa, vyriausias jos brolis Džozefas jau anksčiau buvo palikęs šeimą ir pradėjęs naują gyvenimą. Lovina paliko raštelį mamai ir tėčiui. Kiek ji pamena, jame parašė vos kelis paprastus žodžius.
„Atsiprašau. Ir man viskas gerai“ – parašiau kažką tokio, – sakė Hershberger. – Iš pradžių nepranešiau jiems, kur gyvensiu. Jie kurį laiką neturėjo jokios galimybės su manimi susisiekti.“
Ji žinojo – nesvarbu, ar bus pagauta bėganti iš namų, ar ne, šeimos narių širdys liks sudaužytos, nes jie supras, kad Lovina trokšta naujo gyvenimo.
„Išvykau pirmadienį, iškart po bažnyčios, – pasakojo ji „People“ praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pabėgimo. – Pamaldos čia vyksta kas dvi savaites, taigi tėvai turėjo pakankamai laiko atsigauti ir priprasti prie to, kad galėtų vėl ramiai eiti į bažnyčią.“
„Kai kas nors palieka amišų bendruomenę, tai visada prilygsta tragedijai. Jie tai traktuoja tarsi laidotuves. Nenorėjau, kad tėvams iškart po mano išvykimo tektų eiti į bažnyčią. Norėjau, kad jiems būtų lengviau, norėjau duoti jiems laiko“, – pridūrė ji.
Nors mergina pykčio tėvams nelaikė, jie dukrai gyvenimo rožine spalva nenuspalvino – Lovina pabėgo siekdama išsivaduoti nuo jų kontrolės. Prieš išvykdama trejus metus Hershberger dirbo vaikų mokytoja ir tai, sako ji, buvo vienintelis dalykas amišų bendruomenėje, kuris jai patiko.
Ji visada mėgo mokyklą ir buvo gabi mokinė, nors vėliau suprato turinti išsilavinimo spragų. Pavyzdžiui, amišų bendruomenėje nebuvo mokoma pasaulio istorijos. Mergina mokėsi tik aritmetikos, anglų ir vokiečių kalbų. Vis tik vėliau Lovinos tėtis nusprendė nutraukti mylimą amišų mokytojos veiklą – pagal bendruomenės taisykles jis turėjo teisę tai padaryti.
„Tėvai sprendžia, ką tu darysi su savo gyvenimu, kol sukanka 21-eri. Tėtis man pasakė, kad jie daugiau nebeleis man būti mokytoja, nes neva už tai nepakankamai moka“, – pasakojo Hershberger.
Tėvas norėjo, kad ji dirbtų visą darbo dieną jo lentpjūvėje, tačiau su tokia realybe mergina nenorėjo sutikti. Būtent tada Hershberger pirmą kartą susimąstė apie savo gyvenimą. Iki atsisveikinimo su mokytojos darbu jauna amišų moteris niekada neabejojo savo gyvenimo būdu. Ji įsivaizdavo, kad visą gyvenimą tvirtai laikysis nustatytų taisyklių, paisys tradicijų, dėvės konservatyvius drabužius ir sukurs didelę šeimą, panašią į tą, kurioje užaugo.
„Amišai tikisi, kad visą gyvenimą darysi taip, kaip visada buvo daroma tavo aplinkoje, – sakė ji. – Iš esmės tau nesuteikiama galimybė išlaisvinti savo vaizduotę.“
Vis dėlto pabėgimo naktį Hershberger kovojo su savo jausmais. Ji atsidūrė prie miško kirtėjo, kuris dirbo jos tėvui, durų slenksčio. Vyras nepriklausė amišų bendruomenei, bet jos šeima su juo buvo gerai pažįstami – mergina pabėgusi jau žinojo, kad vyras neužrakina puspriekabės, kurioje įmontuota lova.
„Tą naktį buvau labai išsigandusi. Užuot pasibeldusi į duris – juk buvo jau pirma valanda nakties – nuėjau ir įlipau į puspriekabę“, – pasakojo Hershberger.
Lovina pabudo ankstyvą rytą ir, išlipusi iš savo laikino miegamojo, nuėjo į pašiūrę. Kai namų šeimininkas galiausiai ją pamatė, miško kirtėjas iškart paskambino tėvams.
„Tos pačios dienos popietę jie atėjo į jo namus ir daugiau nei dvi valandas bandė įtikinti mane grįžti namo, grįžti pas amišus, – pasakojo mergina. – Buvau tarsi ištikta šoko. Nemanau, kad per tas dvi su puse valandos ištariau bent vieną žodį. Linktelėjau galva, gūžtelėjau pečiais, purčiau galvą ir panašiai, bet nesakiau jokių žodžių.“
Namo Lovina negrįžo. Kilo problemų dėl tapatybės L. Hershberger laikėsi savo. Padedama brolio Džozefo, ji jau buvo pasiruošusi žengti į šiuolaikinį pasaulį.
„Buvau pavargusi nuo to, kad visi man nurodinėjo, kaip rengtis, kaip elgtis, kaip ką daryti“, – sakė buvusi amišė.
Pirmuosius 18 savo gyvenimo metų Lovina neturėjo jokios prieigos prie kompiuterio ar mobiliojo telefono, neturėjo jokių žinių apie technologijas. Bet Hershberger turėjo išsiaiškinti ne tik interneto subtilybes – pavyzdžiui, būdama amiše ji keliaudavo tik arklio tempiamu vežimu.
„Galimybė laikyti vairuotojo teises iš pradžių buvo kone neprieinama – juk neturėjau nei socialinio draudimo, nei gimimo liudijimo. Šiems dviem dokumentams gauti prireikė daug laiko. Visų pirma reikėjo įrodyti, kad esu tikras žmogus“, – aiškino ji ir pridūrė, kad amišai tėvai paprastai vaikų dokumentus laiko užrakintus, kol jie susituokia arba sulaukia 21-erių.
„Prieš išvykdama niekada nebuvau mačiusi savo gimimo liudijimo ar socialinio draudimo kortelės“, – sakė moteris.
Asmens tapatybės įrodinėjimo procesą apsunkino ir jos buvusi bendruomenė.
„Tai, kad mano tėvai manęs nepalaikė, darbuotojams atrodė įtartina“, – pasakojo ji.
Laimei, Lovina turėjo kelis artimuosius. Hershberger ir dabar dėkoja savo vyresniajam broliui Džozefui ir jo žmonai už tai, kad jie padėjo jaunai merginai prisitaikyti prie naujo gyvenimo pirmosiomis dienomis.
„Kai išvažiavau, turėjau vos 24 dolerius, – sakė Lovina. – Jei ne mano brolis, nebūčiau išgyvenusi. Jis nupirko man telefoną, kitų daiktų ir niekada neprašė grąžinti skolos.“
Brolio žmona surado Hershberger pirmąjį darbą – ji turėjo valyti namus. Pinigų užteko gyvenimo pradžiai, mergina galėjo pati apmokėti sąskaitas. Tiesa, kuriozų išvengti nepavyko – ji juk net nežinojo, kas yra belaidžio ryšio planas.
„Vieną rytą bandžiau kažkam paskambinti – nepavyko. Tada parašiau SMS žinutę, bet ji neišsisiuntė. Negalėjau suprasti, kas negerai“, – šyptelėjo Hershberger.
Šviečia visuomenę apie amišų bendruomenės gyvenimą
Nors iki tol Lovina niekada nebuvo prisilietusi prie telefono, Hershberger technologijas pavertė savo karjeros įrankiu. 2022 m. ji parsisiuntė „TikTok“ ir ėmė žiūrėti vaizdo įrašus, ypač tuos, kuriuose žmonės kalba apie tai, kaip užsidirbti pajamų internete.
„Vėliau ėmiau žaisti su redagavimo programėlėmis. Ėmiau kurti vaizdo įrašus ir juos montuoti, žiūrėjau, ką galiu padaryti“, – aiškino ji.
Jos „TikTok“ dabar ne tik apie amišus. Iš pradžių Lovina neminėjo savo kilmės, norėjo įsilieti į kitų kūrėjų gretas. Hershberger turėjo paskyrą, kurioje nugulė mitybos ir sveikatingumo turinys. Deja, nei viena, nei kita niša nesulaukė auditorijos. „Aš tiesiog stengiausi pritapti, būti tokia, kaip visi. Bet man nepavyko“, – prisipažino ji.
Vieną dieną Lovina apsirengė įprastus drabužius.
„Aš nesu tik kalė“, – skambėjo žodžiai socialiniuose tinkluose.
Hershberger nuleido kamerą, tada vėl pasirodė vilkėdama amišų drabužius ir užbaigė: „Aš esu kalė su istorija.“
„TikTok“ vaizdo įrašas išpopuliarėjo ir surinko daugiau nei 9,6 mln. peržiūrų bei 1,2 mln. „patinka“ paspaudimų. Lovina atrado save socialinėje erdvėje.
„Žmonės manęs klausia, o aš atsakau į jų klausimus. Taigi tai yra kelias, kuriuo dabar einu. Man nereikia su visais dalytis absoliučiai visu savo gyvenimu. Man nereikia keltis ir filmuoti visą dieną, o paskui vaizdo įrašą montuoti. Galiu tiesiog pasakoti žmonėms apie tai, kas man patinka, tada, kai noriu“, – įsitikinusi mergina.
Dauguma Lovinos vaizdo įrašų susiję su tai, ką ji matė iš arti, pavyzdžiui, kaip amišai moka mokesčius, kas įeina į amišų mergaitės rytinę rutiną ir kaip bendruomenėje vyksta skyrybos. Dabar Hershberger „TikTok“ seka daugiau nei 500 tūkst. vartotojų.
Galimybė laikyti vairuotojo teises iš pradžių buvo kone neprieinama – juk neturėjau nei socialinio draudimo, nei gimimo liudijimo. Šiems dviem dokumentams gauti prireikė daug laiko. Visų pirma reikėjo įrodyti, kad esu tikras žmogus
„Amišų drabužiai – tai tarsi mano prekės ženklas, tapatybės dalis, – sakė ji „People“. – Mano turinys skirtas šviesti žmones apie amišus, todėl noriu, kad jie tai ir matytų, o ne tik girdėtų.“
„TikTok“ platformoje ji palaiko santykius ir su kitais buvusiais amišais. Tiesa, jie bendrauja ir realiame gyvenime. Merginos patirtis rodo, kad buvę amišai vienas kitam yra dosnūs, ypač kol jie atsistoja ant kojų. Dabar ji kartą per dieną paskelbia po įrašą socialinių tinklų paskyroje, o ribotą mokyklinį išsilavinimą kompensuoja naudodamasi kadaise nepažinta priemone.
„Kiekvieną dieną naudojuosi „Google“, – šypsojosi ji.
Bendrauja su šeima
Ji sakė, kad laiškai yra pagrindinis būdas palaikyti ryšį su broliais, seserimis ir tėvais, nors retkarčiais aplanko juos ir bendruomenėje. Kadangi Hershberger išvyko dar netapusi oficialia bažnyčios nare, amišų taisyklės nedraudžia bendrauti.
„Jie gali manęs išsižadėti, gali mane ignoruoti. Jie gali liepti man nesilankyti namuose, bet techniškai jie negali manęs vengti“, – aiškino Lovina „People“.
„Tiesa, jiems neleidžiama man skambinti. T. y. jie galėtų kartais man paskambinti, bet mama ir tėtis mieliau to nedaro. Juk aš pažeidžiau taisykles – man nevalia turėti telefono, bet aš jį turiu“, – pridūrė ji.
Hershberger paminėjo, kad, nepaisant sudėtingo santykio su tėvais, tarp jos ir brolių bei seserų nėra įtampos.