„Akmuo nuo širdies nukrito“: sprendimas palikti Vilnių
Diskusiją pradėjęs vyras – gimęs ir augęs Vilniuje, Fabijoniškese – pasakoja matęs sostinės transformaciją nuo 1990–ųjų vidurio. Jo pasakojime Vilnius iš gyvo, augančio miesto palaipsniui virto vieta, kur kasdienybę apibrėžia kamščiai, nuolatinis skubėjimas ir erzinanti infrastruktūra.
Valanda ar daugiau automobilyje tapo norma, o ne išimtimi.
Mintys apie būsto paskolą, kuri reikštų įsipareigojimą bankui 20 ar net 30 metų, tapo lūžio tašku. Žiūrėdamas nekilnojamojo turto skelbimus jis visiškai atsitiktinai aptiko butą Mažeikiuose – mieste, apie kurį iki tol beveik nieko nežinojo. Sumokėjo 35 tūkst. eurų už butą, be paskolos.
Sprendimas buvo impulsyvus, netgi draugų išjuoktas, tačiau, pasak paties autoriaus, emociškai – vienas geriausių gyvenime.
Persikėlus paaiškėjo, kad mažesnis miestas turi savų privalumų: visos pagrindinės paslaugos vienoje gatvėje, nereikia automobilio, nėra nuolatinio triukšmo. Visos likusios santaupos buvo investuotos, o ne „suvalgytos“ banko palūkanų.
Autorius atvirai pabrėžia – jam svarbiausia ne prestižas, o jausmas, kad stogas virš galvos yra jo paties, o ne banko.
Sugrįžimas: kai mažas miestas slegia
Tačiau ne visi diskusijos dalyviai mažesnius miestus vertina taip optimistiškai. Viena komentatorė, kilusi iš Mažeikių, bet jau įsitvirtinusi Vilniuje, atvirai pasakoja apie emocinę pusę.
Grįžimas į gimtąjį miestą jai kelia ne nostalgiją, o liūdesį ir net depresiją.
Pasak jos, miestas atrodo įstrigęs laike – seni daugiabučiai namai, nėra naujų statybų, o aktyviausi, ambicingiausi ir kūrybiškiausi žmonės seniai išvykę. Likę – dažnai pavargę, nusivylę, be aiškios ateities vizijos. Tai sukuria bendrą stagnacijos jausmą, kuris ypač sparčiai jaučiamas žmonėms, dirbantiems psichologinį ar kūrybinį darbą.
Darbo klausimas čia tampa esminis. Sostinėje biuro darbuotojai ar IT, finansų, rinkodaros specialistai gali uždirbti 2–3 tūkst. eurų į rankas. Mažesniuose miestuose tokios galimybės retos, o atlyginimai dažnai siekia apie 1 tūkst. eurų. Pasak jos, pigesnis būstas ne visada reiškia geresnį gyvenimą – skirtumas dažnai „suvalgomas“ mažesnių pajamų.
„Ofiso planktonas“ ir baimė būti pakeistiems
Diskusijoje išryškėja ir dar viena svarbi tema – profesinis nesaugumas. Kai kurie diskusijos dalyviai pripažįsta, kad gali gyventi didmiestyje ne todėl, kad to nori, o todėl, kad neturi universalių įgūdžių, leidžiančių dirbti iš bet kur.
Žmonės, dirbantys vadinamąjį „protinį“ darbą, patys save kartais ironizuodami vadina „ofiso žiurkėmis“. Jie supranta, kad jų darbas egzistuoja tik dideliuose miestuose ir tarptautinėse įmonėse, o kartu jaučia nerimą dėl ateities – automatizacijos, dirbtinio intelekto, rinkos pokyčių. Tokiems žmonėms išsikraustymas į mažesnį miestą atrodo per didelė rizika.
Būsto kainų paradoksas ir tušti pastatai
Didelė diskusijos dalis skirta Vilniaus nekilnojamo turto rinkai. Komentatoriai iškelia klausimą – kodėl būstas toks brangus, jei mieste akivaizdžiai netrūksta tuščių ar apleistų pastatų?
Pasak diskusijos dalyvių, problema slypi ne trūkume, o sistemoje: būstas perkamas kaip investicija ar nuomos objektas. Tuo metu eiliniai žmonės yra priversti mokėti 4 tūkst. eurų ir daugiau už kvadratinį metrą, dažnai net nekeldami klausimo, ar tai racionalu.
Tai kuria vis didesnį atotrūkį tarp didmiesčių ir regionų, kurie tuo pat metu tuštėja ir sensta.
Kaimas – bendruomonė, erdvė ir ramybė
Dar viena diskusijos kryptis – gyvenimas kaime. Kai kurie dalyviai pasakoja apie namus, įsigytus be paskolos, didelius kiemus, sodus, garažus, ir jausmą, kad pagaliau gyvena savo tempu.
Akcentuojama stipri bendruomenė, bendros šventės, kultūros namai, sportas, vaikų veiklos.
Turint automobilį, didesni miestai tampa lengvai pasiekiami – koncertai, renginiai ar paslaugos neatrodo prarastos. Tačiau pripažįsta, kad toks gyvenimo būnas netiks visiems.
Jei žmogus neturi pomėgių, socialinio rato ar sunkiai toleruoja vienatvę, kaimas gali tapti ne ramybės, o atsiskyrimo vieta.
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt!