Karjeroje – ypatingas laikas
Aktorė E. Jackaitė šiandien džiaugiasi intensyviu kūrybiniu etapu ir neslepia, kad šiame gyvenimo tarpsnyje ji jaučiasi ypatingai laiminga. Pasak jos, kiekvieno aktoriaus svajonė – būti reikalingam ir užimtam, o galimybė nuolat būti scenoje yra dovana, kurią ji priima su dideliu dėkingumu.
„Neužtenka vien pavadinimo „aktorius“ ar „aktorė“. Kai tu esi reikalingas, kai turi darbo, kai esi scenoje – čia yra dovana. Aš šią dovaną priimu“, – laidoje teigė ji.
Vis dėlto, kartu su pilnutėlėmis salėmis, anot Eglės, ateina ir auganti atsakomybė. Ji atvira – lengvumo įspūdis, kurį mato žiūrovai, dažnai slepia ir didžiulį įsipareigojimą.
„Didelis komplimentas yra tada, kai sako, kad viskas atrodo lengvai, bet faktas, kad tai kainuoja – tai ne su chalatėliu namuose pasivaikščioti. Vis tiek tai yra atsakomybė, žiūrovų pilnos salės, bilietai brangūs ir visa kita. Tu neši atsakomybę, bet su džiaugsmu. Geras tas mano laikas“, – šyptelėjo moteris.
Ypatingą vietą E. Jackaitės kelyje šiandien užima spektaklis „Šventoji“, kurį pati aktorė vadina bene svarbiausiu savo darbu per beveik tris dešimtmečius trunkančią karjerą.
„Tai yra lemtingiausias, svarbiausias ir brangiausias mano vaidmuo per visą mano teatro laiką – beveik 30 metų aš esu aktorė. Tai yra ir didelis iššūkis, ir išsipildymas“, – laidoje kalbėjo ji.
Pasak aktorės, „Šventosios“ sėkmės paslaptis, ko gero, slypi tikrume. Žmonės, jos manymu, yra išsiilgę autentiškų, nefiltruotų patirčių, kuriose juntamas išgyventas skausmas ir gyvenimo patirtys.
„Žmonių neapgausi. Kai tu esi be filtro ir su stipria patirtimi, tai transliuojasi. Nepatyręs išbandymų, scenoje tu esi pilkesnis. Dabar aš esu pilna visko – ypač, skausmo. Ten yra daug mano ir mano mamos istorijos, jos susigretina“, – atviravo aktorė.
Tiesa, nors spektaklyje juntamos ir jos mamos gyvenimo detalės, Eglė pripažįsta: „Ji nėra mačiusi nei vieno mano spektaklio. Niekada“.
„Šventoji“ jau tapo ir stipriu emociniu išgyvenimu žiūrovams – dėl to E. Jackaitė sako sulaukianti daugiau laiškų nei per visą savo karjerą iki šiol.
„Kada nors reikės knygą išleisti. Aš tokia dėkinga tiems žmonėms. Tiek verkiančių žmonių po spektaklio nesu mačiusi niekada“, – sako ji, pabrėždama, kad šis darbas daugeliui prilygsta viešai išpažinčiai ir žaizdų gydymui.
Vis dėlto, paklausta, ar „Šventoji“ yra jos karjeros viršūnė, E. Jackaitė sako linkusi manyti, kad tai – tik dar vienas sėkmingas laiptelis.
„Norisi tikėti, kad tik laiptelis. Manau, kad dar bus visko. Ir tikiu, ir noriu.
Mano sūnus sako: mama, kuo daugiau tau metų, tuo tavo vertė kyla, viskas tik stipriau“, – šypsosi ji.
Nuo aktorystės ją bandė atkalbinėti
Laidoje E. Jackaitė atvirai kalbėjo ir apie savo vaikystę – judrią, pilną pokyčių ir prisitaikymo. Ji prisimena save kaip ryškią, „pasiutusią“, bet visų mylimą mergaitę.
„Buvau pasiutusi mergelė – tas niekur ir nedingo, tikrai. Šiaip, esu pakeitusi labai daug mokyklų – dėl to, kad taip susiklostė šeimoje, jog iš vieno miesto kraustydavomės į vis kitą. Gyvenome Telšiuose, tada tėtis nupirko namuką Mažeikiuose, išėjome į neva geresnes sąlygas. Paskui – Kaunas, Vilnius. Buvo daug tų rokiruočių. Man reikėdavo prisiderinti, kažką išmokti, nori ar nenori – kita klasė, kažką praleidai, visko buvo.
Aš buvau pasiutusi, bet faina. Mane labai mylėjo. Reikėjo man slėptis“, – juokėsi E. Jackaitė.
Paklausta, kada nusprendė, kad aktorystė – jos gyvenimo kelias, Eglė pasakojo: „Manau, kad dar darželyje turėjau šį polinkį. Vaidindavau ir princeses, ir mergaites našlaites, kurių pamotės būdavo piktos. Gaudavau pagrindinius vaidmenis, puikiai su tuo susitvarkydavau. Visi skaitovų konkursai irgi be manęs neapsieidavo“.
Tiesa, E. Jackaitės kelyje buvo ir žmonių, kurie nuo tokio profesinio kelio pasirinkimo ją dar bandė atkalbėti.
„Man ir dabar sako: tu – ne menininkė. Maždaug negali tikra menininkė su gera mašina važinėtis, gerai atrodyti, kvepėti skaniai. Menininkas neva turi būti suvargęs, alkanas, su ilgu sijonu, megztinis nutįsęs, nerodyk savo kūno jokiu būnu.
Bandė mane atkalbinėti ir seniau. Net mūsų kurso vadovas, šviesios atminties Povilas Gaidys, sakė: kur jūs lendate, ką jūs darote? Nejuokaukit, galvokite, ar jums to reikia – tai yra vargas. Bet pašaukimas buvo kur kas didesnis, nei abejonės ir pragmatiškas paskaičiavimas“, – tikino moteris.
Būta ir sudėtingesnių etapų
Kaip jau minėta, nepaisant aplinkinių abejonių ir bandymų atkalbėti nuo aktorės kelio, pašaukimas, pasak Eglės, visada buvo stipresnis už baimes ar racionalius paskaičiavimus. Net ir tada, kai kelerius metus jai nebuvo pasiūlyta nė vieno naujo vaidmens, E. Jackaitė nepalūžo – ji pati susikūrė sau sceną.
„Aš nesu ta, kuri dejuoja ir skundžiasi. Tada atsitiko daug dalykų, aš pati ėmiausi veiklos. Jeigu man neduoda, aš nesėdžiu ir nesiskundžiu, o pati veikiu. Ir aš išgyvenau. Aš vis tiek susikūriau sau sceną – tokia aš jau esu, neprapulsiu“, – pokalbio metu teigė ji.
Leidžia sau peržengti ribas
Kalbėdama apie savo, kaip aktorės, gyvenimo užkulisius, Eglė neslepia – scenoje jai artimas ribų peržengimas, jei tik jis nepažeidžia vidinio saugumo ribų. Pasitikėjimas režisieriumi ir kūrybine komanda, anot jos, leidžia ryžtis net drąsiausiems sprendimams – apie vieną tokių ji prabilo ir laidoje.
„Šiaip, aš esu pakankamai laisva ir be ribų. Esu drąsi, jei pasitikiu. Tarkime, kartą Agata Duda-Gracz statė pas mus spektaklį – ypatinga režisierė, Klaipėdos dramos teatrui labai pasisekė. Tai yra vienas sėkmingiausių spektaklių, bilietus per porą valandų išperka. Atėjo momentas, kai statant spektaklį ji sako: turėsite būti nuogi. Teatre, iš tiesų, vyko skandalas – žmonės sakė: ne, nė už ką.
Tada kiekvienam žmogui buvo asmeninis pokalbis. Mes atsisėdome ir ji sako: Egle, kiek aš galiu tave nurengti? Aš tada jai sakiau: Agata, kiek tau reikia, tiek ir renk. Aš ja pasitikėjau“, – pasakojo E. Jackaitė.
Tiesa, baimės moters širdyje taip pat buvo.
„Aš išėjau ir galvojau: Dieve, ką aš pasakiau? Kaip dabar bus? Paskambinau savo sūnui, režisieriui Jokūbui – aš juo labai pasitikiu. Sakau jam: Jokūbai, aš ką tik pasakiau taip – kaip čia bus? Jis sako: kas jums yra, ko jūs tuos kūnelius taip sureikšminate? Ar tu ja nepasitiki? Čia saviveiklininkė iš gatvės? Kas yra? Jeigu ji žino, ką daro, ir jai reikia, reikia jos sprendimui – kas yra?“ – sūnaus žodžius prisiminė E. Jackaitė.
Aktorė tęsė: „Man tai tikrai kainavo. Man nebuvo lengva. Yra momentas, kai aš, būdama pusnuogė, turiu pereiti per tokį ilgą stalą. Pradžioje, nebuvo paprasta, bet aš ja pasitikėjau. Aš nebuvau vienintelė ir ten nebuvo nieko vulgaraus. Man atrodo, svarbu neišduoti savęs, tad aš, pirmiausia, nepadariau nieko gėdingo prieš pačią save. Man patinka peržengti ribas. Visur“.
Prabilus apie ribas, aktorės laidoje dar teirautasi, ar bent kartą scenoje arba filmavimo aikštelėje ji yra patyrusi visiškai nesuvaidintą geismą. E. Jackaitė buvo atvira: „Geras klausimas. Natūraliai, vieną akimirką aš nustebau savo kūno reakcijos – pavadinčiau taip. Tai neturėjo nieko bendro su tuo scenos partneriu, jeigu ką, bet mano kūno reakcija mane šiek tiek nustebino. Galvojau: čia juk scena, žmonės ir visa kita. Yra buvę šitaip“.
Visą pokalbį su Egle išgirskite laidoje „Nuogas pokalbis su Danieliumi Bunkumi“.