Apibūdinamas kaip protingas ir keistas vaikas, J. Jonesas instinktyviai jautė trauką religijai, ypač charizmatiškoms krikščioniškosioms tradicijoms. Jis pradėjo savo karjerą kaip gatvės pamokslininkas ir, kas tuo metu bei toje vietoje buvo neįprasta, buvo aistringas rasinės lygybės šalininkas.
Jo savitas evangelinio krikščioniškumo, Naujojo amžiaus dvasingumo ir radikalaus socialinio teisingumo mišinys pritraukė entuziastingų pasekėjų. Sparčiai augančią bažnyčią jis pavadino „Žmonių šventykla“.
„Žmonių šventykla“
Nors vėliau J. Joneso pasekėjai stereotipiškai buvo vadinami nusidėjėliais ir idiotais, žurnalistas Timas Reitermanas knygoje apie šį kultą teigia, kad daugelis jų buvo „padorūs, darbštūs, socialiai sąmoningi žmonės, kai kurie iš jų – „aukštąjį išsilavinimą turintys“, kurie „norėjo padėti savo artimui ir tarnauti Dievui“.
1965 m., kai J. Jonesui buvo 35-eri, jis įsakė šventyklą perkelti į Kaliforniją. Tiesa, ji tapo kitokia nei anksčiau – J. Jonesas nutolo nuo tradicinių krikščioniškų mokymų, save apibūdindamas kaip mesiją ir tvirtindamas, kad yra Kristaus ir Budos reinkarnacija. Jis taip pat teigė, kad jo tikslas visada buvo komunizmas, o religiją vadino tik būdu padaryti marksizmą priimtinesnį.
Iki 1970-ųjų „Žmonių šventykla“, įsikūrusi San Fransiske, įgijo didelę politinę įtaką. Dėl J. Joneso atkaklaus pasisakymo už engiamuosius jis pelnė tokių kairiųjų ikonų kaip politinės aktyvistės Angela Davis ir pirmuoju savo homoseksualumo neslėpusiu politiku, išrinktu į aukštas pareigas Kalifornijos valstijoje, Harvey Milko susižavėjimą bei tokių grupių kaip „Black Panthers“ paramą – nors tai buvo tragiškai klaidingas politinis pasirinkimas, turint omenyje, kad daugiau nei du trečdaliai Džonstauno aukų buvo afroamerikiečiai.
Laikui bėgant darėsi aišku, kad „Žmonių šventyklos“ veikloje slypi kažkas blogo. Iš pasekėjų buvo tikimasi visiško atsidavimo bažnyčios utopiniam projektui: jie atidavė savo asmeninį turtą, dirbo ilgas valandas be atlygio bažnyčios labui ir dažnai nutraukdavo ryšius su šeimomis.
Kaip įsipareigojimo įrodymą, nariai buvo verčiami pasirašyti melagingus liudijimus, esą tvirkino savo vaikus – dokumentus, kuriais bažnyčia galėjo juos šantažuoti.
Neišvengiamo branduolinio holokausto baimė
J. Jonesas, jau ilgai tikėjęs, kad JAV gresia neišvengiamas branduolinis holokaustas, ieškojo vietos, kur jo bažnyčia būtų „saugi“ apokalipsės atveju. Jis pasirinko Gajaną, buvusią Britanijos koloniją Pietų Amerikoje, kurios socialistinis režimas buvo politiškai palankus.
1977 m. „Žmonių šventykla“ perkėlė savo būstinę į atokią Gajanos džiunglių vietovę. Čia, pasak J. Joneso, jie galėjo sukurti utopinę visuomenę be valdžios ar žiniasklaidos kišimosi.
Kovodami su slegiančiu tropiniu klimatu ir ribotais ištekliais, jie pavertė tankias džiungles veikiančia žemės ūkio komuna, kuri netrukus tapo žinoma kaip Džonstaunas.
Džonstauno kasdienybė
Naujo miestelio kasdienybė buvo itin keista. Bažnyčia per megafoną transliavo J. Joneso padrikus monologus gyventojams, kol šie dirbo. Vakare visi privalėjo lankyti propagandos užsiėmimus, o J. Joneso įsakymus vykdė ginkluoti sargybiniai, vadinami „Raudonąja brigada“.
Džonstaunas neturėjo pagrindo tikėtis Gajanos įsikišimo – tai buvo „bendradarbiaujanti respublika“, kurios vyriausybė mielai ignoravo kulto autoritarines ir paranojiškas tendencijas. Tačiau JAV gyvenę Džonstauno narių artimieji, susirūpinę dėl keistų laiškų ar jų nebuvimo, spaudė valdžią pradėti tyrimą.
Kai viena šeima JAV laimėjo globos bylą dėl vaiko, gyvenusio Džonstaune, paranoja dar labiau sustiprėjo. Komuna virto ginkluota stovykla, apsupta savanorių su šautuvais ir mačetėmis, pasirengusių kovoti iki mirties.
Be to, Džonstaunas pradėjo rengti pratybas, pavadintas „Baltosiomis naktimis“, kurių metu miesto gyventojai repetavo masinę savižudybę.
Nesėkminga faktų nustatymo misija
Susirūpinusių artimųjų prašymu Kalifornijos kongresmenas Leo Ryanas surengė žurnalistų ir kitų asmenų delegaciją faktų nustatymo misijai.
Delegacija į Džonstauną atvyko 1978 m. ir buvo priimta paties J. Joneso, tačiau vizitas greitai nutrūko, kai vienas komunos narys pabandė nužudyti L. Ryaną.
Delegacija grįžo į oro uostą, lydima keliolikos Džonstauno gyventojų, kurie prašė leidimo išvykti, ir J. Joneso budrių pavaduotojų.
Delegacijos nariai taip ir nepakilo nuo žemės. Kai jie lipo į lėktuvus, palydovai išsitraukė ginklus ir pradėjo šaudyti. Jie nušovė L. Ryaną ir nužudė dar keturis žmones, tarp jų du fotografus, kurie prieš mirtį spėjo nufilmuoti užpuolimą.
Lemtingoji „Baltoji naktis“
Grįžęs į Džonstauną, J. Jonesas paskelbė, kad atėjo laikas paskutinei „baltajai nakčiai“.
Džonstauno gyventojai, vieni paklusnūs ir ramūs, kiti greičiausiai priversti, stovėjo eilėje gauti puodelius cianido punšo ir švirkštus. Vaikai – daugiau nei 300 – buvo nunuodyti pirmi, bendruomenės garso įrašuose, vėliau atkurtuose FTB, galima išgirsti jų verksmą ir raudojimą.
Kai kitą rytą Gajanos kariuomenė atvyko į gyvenvietę, jie rado miestą nusėtą lavonais. J. Joneso kūnas taip pat buvo rastas – manoma, kad jis nusišovė.
Turai Džonstaune
Pasak „The New York Times“, 2025 m., yra galimybė apsilankyti buvusioje Džonstauno teritorijoje. „Jonestown Memorial Tour“, kurią organizuoja Gajanos kompanija „Wanderlust Adventures GY“, siūlo 750 dolerių (650 eurų) kainuojančią kelionę, į kurią įeina skrydis iš sostinės Džordžtauno, valandos trukmės kelionė mikroautobusu ir nakvynė netoliese esančiame kalnakasių miestelyje Port Kaituma.
Ekskursija sukėlė neigiamą reakciją iš Gajanos gyventojų, norinčių atsikratyti bet kokio ryšio su Džonstaunu. Daugelio vietinių gyventojų nuomone, komercializuoti tenykščius įvykius yra nepriimtina.