Yra manančių, kad šių derybų tikslas yra taika. Ko gero, vienintelės derybų dalyvės, kurios nuoširdžiai nori ilgalaikės, garantuotos, negrįžtamos ir teisingos taikos yra Ukraina ir ją vis dar nepakankamais veiksmais palaikanti Europa.
Greitas sprendimas neatneštų taikos, reikštų didžiulius nuostolius ir taip nukentėjusiai Ukrainai. Jokio teisingumo neliktų nė kvapo, praktiškai įvyktų karo nusikaltimų legitimizavimas ir nusikaltėlių amnestija.
Amerikai ir jos lyderiui Donaldui Trumpui reikia įmanomai greitesnio sprendimo stabdyti karo veiksmus tam, kad būtų galima pradėti vykdyti su Rusija verslo sandorius ir kitokius bendradarbiavimo projektus. Greitas sprendimas neatneštų taikos, reikštų didžiulius nuostolius ir taip nukentėjusiai Ukrainai, negarantuotų jokio ilgalaikiškumo, po kurio laiko vėl sugrąžintų į karą. Jokio teisingumo neliktų nė kvapo, praktiškai įvyktų karo nusikaltimų legitimizavimas ir nusikaltėlių amnestija.
Pagal šį „projektą“ Rusija būtų sugrąžinta į tarptautinę bendruomenę be jokių pasekmių ir teisinių vertinimų.
Rusijos galimas įsipareigojimas nepulti skamba kiek groteskiškai bent jau dėl dviejų priežasčių. Iki šiol Rusija nevykdė jokių savo tarptautinių įsipareigojimų, jei jai tai nebuvo naudinga. Kita priežastis – ir dabar galioja Jungtinių Tautų Chartija, kurios 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad „visos valstybės privalo susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“.
Vienintelis argumentas, verčiantis bent kiek patikėti taikos sprendimo ilgalaikiškumu – garantijos jėga. Volodymyrui Zelenskiui buvo ir tebėra būtinos saugumo garantijos. Dar paprasčiau kalbant – jei Rusija vėl užpultų Ukrainą, Vakarai įsipareigotų ją ginti karinėmis priemonėmis. Praktiškai tai reikštų NATO 5 straipsnio garantijas netgi neturint narystės statuso. Ar turime aiškų atsakymą į šį klausimą? Žino, ko gero, tik V.Zelenskis.
Taktiniai manevrai
Retorikoje taip pat pakanka „taktinių manevrų“. Rusija toliau „pučiasi“ ir mėgina įrodyti pirmiausia D.Trumpui, kad jų pergalė yra garantuota ir negrįžtama. Toliau tęsiasi komedija su viešais pareiškimais apie „išlaisvintas“ gyvenvietes. O kol kas, matyt, teks ketvirtą kartą iškilmingai pranešti apie „užimtą“ Kupjanską. Ir tai dar tikrai ne šiandien.
Rusai kruopščiai ruošėsi V.Zelenskio ir D.Trumpo susitikimui „Mar-A -Lago“ rezidencijoje. Vėl gyrė D.Trumpo lyderystę, vėl kritikavo europiečius ir V.Zelenskį, kurie visaip mėgina sužlugdyti D.Trumpo taikos pastangas. Visą naktį bombardavo Kyjivą, kitus miestus, kūrė „foną“ deryboms. Laikinos „paliaubos“ ties Zaporižios atomine elektrine tam, kad būtų galima suremontuoti perdavimo liniją – dar joks ne proveržis. Ir jokia nuolaida.
Kremliuje – panika
Realybė, skirtingai nuo rusų propagandos ruporų piešiamo paveikslo, gerokai skiriasi. Kaip pasiekia informacija iš Rusijos vidinių šaltinių, Kremliuje didėja ne tik susirūpinimas, bet ir tam tikra panika dėl ekonomikos būklės. Toliau kankina prasti pasirinkimai. Sustoti kariauti neapsimoka, bet verkiant reikia ekonomikos gaivinimo priemonių.
Rusijai būtinai reikia, kad bent dalis sankcijų būtų panaikintos, todėl reikia nesusipykti ir kažkaip įsiteikti amerikiečiams. Tokios krizės šalyje nebuvo nuo 1990-jų pradžios. O dar siaubingiausia, kad šalis negali jaustis saugia. Kuo toliau, tuo daugiau neapsaugotų objektų visoje Rusijos teritorijoje rizikuoja būti kažkada sunaikinti.
Prezidento D.Trumpo retorika taip pat nesikeičia. Jis vis pabrėžia, kad V.Zelenskis neturi jokių garantijų, kol pats D.Trumpas nenusprendė.
Deja, tenka pripažinti, kad bent iki šiol tas galutinis žodis priklausė ne nuo D.Trumpo, o nuo V.Putino. Būtent jis visus tuos derinimus ir vadinamuosius susitarimus sudaužydavo savo tradiciniu atmetimu. Ir dabar neseniai pakartojo – jei ukrainiečiai nepasitrauks iš Donbaso, jis bus paimtas karine jėga.
Žodžius turi lydėti geležinis kumštis
Išlieka esminis klausimas. Kaip ir kodėl karinis nusikaltėlis, pamynęs ir paniekinęs visą tarptautinę teisę ir civilizuoto elgesio normas gali diktuoti pasauliui savo sąlygas. Nors ekonominės galios santykis tarp Vakarų ir Rusijos yra 19/1. Vien tik Europos, be Amerikos – 7/1.
Geru elgesiu ir gražiais žodžiais niekas niekada neprivers Rusijos derėtis. Žodžius turi lydėti geležinis kumštis. Tikiuosi, kad besiderantys tai supranta. O jei supranta, bet vis tiek to nedaro, reiškia tempia laiką ir nori nualinti Ukrainą tiek, kad ji nebegalėtų prieštaraut ir priešintis. Ar tai atitinka Europos interesus? Tikrai ne.