„Delfi“ G. Butnorienė sutiko plačiau papasakoti apie iššūkius, su kuriais jau anksčiau buvo susidūrusi šeima. Kaip ji pastebėjo, Lietuvoje trūksta informacijos, susijusios su plokščiapėdyste ir implantais, kurie dedami operacijos metu tam, kad palengvintų žmonių dėl šios deformacijos patiriamus skausmus.
Anot G. Butnorienės, operacija buvo nesunki, jau pirmadienio popietę po narkozės atsigavęs jos sūnus turėjo būti paleistas iš ligoninės, kurioje jo antros kojos pėdai atlikta operacija.
Paklausta, kaip apskritai pastebėjo, kad sūnus turi plokščiapėdystę, pašnekovė teigė, jog jau prieš kelerius metus tai nustatė gydytojai medicininių, profilaktinių patikrų metu.
„Plokščiapėdystė buvo matoma jau gana anksti, bet daktarai sakė, kad iki penkerių metų galimas išaugimas. Laukėme, kol išaugs, ėjome ir į procedūras, kurios buvo paskirtos, nešiojome vitpadžius, kurie buvo išlieti specialiai pagal koją, bet mums šie dalykai nepadėjo. Priėmėme sprendimą, kad reikia dėti implantą. Daktaras informavo, kad geriausias laikas operacijai, kol vaikas nepilnai susiformavęs. Kol dar augantis organizmas – lengviau, o ir pats kūnas prisitaiko prie implanto, ir viskas greičiau grįžta ten, kur ir turi būti“, – sakė G. Butnorienė.