Šis žurnalo „Investuok“ straipsnis apie NT investuotoją, nuomos praktiką, šalia ypač gražių objektų vystymo, nevengiančio ir medinukų, garažų ir visokių keistų objektų, iš varžytinių Jurgis yra įsigijęs net dvi koplyčias – jo patirtys ir įžvalgos.
„Anksti supratau paprastą dalyką: jeigu aš investuoju šiandien 100 eurų į NT objektą, po metų jie išauga iki 200 eurų, ir jeigu aš tą pinigą suksiu 10 metų, tai mano 100 eurų taps 10 tūkst. eurų – sudėtinių pelnų efektas. Toks mąstymas mane visada veikdavo: ar aš dabar išleisčiau 10 tūkst. eurų vakarėliui? Ne. Nes tai, kad aš pragersiu 100 eurų dabar, manęs nepriartina prie tikslo, o jei sugeneruosiu 10 tūkst. eurų – priartina“, – pasakoja J. Vilutis ir priduria, kad nereikia tapti kaupiku ir užsidaryti, bet svarbu atrasti balansą.
Jo akimis, šiandien žmonės daugiau pinigų išleidžia vienadieniams malonumams nei savo ateičiai.
„Žmogus turi mąstyti apie ateitį. Naivu tikėti, kažkas tavimi pasirūpins – valstybė, mama, žmona ar vyras. Blogiausia tikėtis, kad pasirūpins vaikai – tėvai neturi tapti našta vaikams. Anksti pradėjus, daug lengviau artėti prie finansinės laisvės, o kad ir mažos pasyvios pajamos yra milžiniškas žingsnis šio tikslo link“, – įsitikino J. Vilutis.
Jo elgesys su pinigais natūraliai yra toks, kokį propaguoja judėjimas FIRE (angl. Financial Independence, Retire Early – finansinė laisvė, ankstyva pensija).
„Aš sumažinau išlaidas, supaprastinau poreikius, nevažinėjau ferariais ir neskraidžiau nuosavais lėktuvais. Kiti po 5 kartus per metus vyko į poilsines keliones, aš investavau.
Su žmona, prabangių interjerų dizainere, dirbome po 12 valandų per parą, septynias dienas per savaitę. O dabar artėjančio 40-mečiui aš galiu išeiti į pensiją“, – kainą sumokėjo J. Vilutis.
Nors prisipažįsta, kad, atsisukus atgal, šiek tiek gaila, kad taip laikėsi disciplinos ir neaplankė egzotinių šalių, bet vis dėlto didesnis džiaugsmas jam yra išėjimas iš užburto rato, kai žmonės maino savo laiką į pinigus ir yra priversti eiti į darbą dėl pinigų.
Paskui menininkus
Pradėdamas savo pasakojimą žurnale „Investuok“ finansinę laisvę iš NT nuomos susikūręs Jurgis prisipažino, kad investuotojo uoslę išsiugdė stebėdamas menininkus ir hipsterius.
„Šito išmokau sekdamas JAV didmiesčių pokyčius – žiūrėk, kur keliauja menininkai ir hipsteriai. Menininkai turi tokį jausmą, kad jie išleis visus pinigus, bet gyvens arčiau kultūrinio sluoksnio, traukos centro. Pavyzdžiui, nepriklausomybės pradžioje menininkai pradėjo kraustytis į Užupį, nors iki tol tai buvo pavojingiausias Vilniaus rajonas. Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas tai užmatė ir pradėjo pigiai supirkinėti NT.
Vėliau menininkai kraustėsi į Naujamiesčio loftus – netrukus ir ten kainos sukilo. Tada menininkai kraustėsi už stoties, už geležinkelio, į Naujininkus, ir mano investicijos nukeliavo tenai. Dabar mano investicijos keliauja į Vilkpėdę ir Naująją Vilnią. Nes dabar ten kraustosi menininkai, paskui juos kraustosi jaunos šeimos, o tada prasideda bumas ir kraustosi visi“, – sako J. Vilutis.
Idealus investicinis produktas
Jei galėtum sukurti idealų investicinį produktą, koks jis būtų?
„Nekilnojamojo turto tokenizacija. Investuoji į NT, diversifikuotą per visą pasaulį, kuris ne tik generuoja srautines pajamas iš nuomos, bet ir vertės prieaugį, o jo likvidumas toks aukštas kaip kriptovaliutos, tokenų. Kadangi esu įsigilinęs į NT sektorių, matau, kad vienas didžiausių trūkumų čia yra diversifikavimas ir likvidumas. Jeigu nori parduoti NT per mėnesį, tai turi labai gerą kainą nustatyti, o per krizę ir neparduosi. Kažkas bando siūlyti NT tokenizaciją užsienyje, bet man nepatinka, kaip jie tai daro.
Turiu viziją, tik dar neturiu pakankamai žinių tam sukurti, bet jeigu surasčiau partnerį, imčiausi šios idėjos“, – degančiomis akimis kalba J. Vilutis.
Vyras žino, kad investuojant reikia dviejų dalykų: motyvacijos ir disciplinos. Jo paties motyvacija kilo iš tinginystės – kaip apeiti sistemą ir padaryti, kad nereiktų dirbti. Ir jis nušvito supratęs atsakymą: „Jeigu noriu gyvenime tinginiauti, aš turiu arti tam, kad paskui galėčiau gulėti pliaže ir užsiimti jėgos aitvarų sportu, o dirbti tik tiek, kiek noriu. Man tai buvo milžiniška motyvacija.“ Kad motyvacija išsilaikytų ilgai, reikia disciplinos.
Po šio nušvitimo Jurgis ėmė skaityti motyvacines knygas ir iš pradžių manė, kad jų pamokymai tik nevykėliams: užsirašyk tikslą ant lapelio, ant veidrodžio, turėk nuveiktų darbų žurnalą. O dabar juokiasi, kad jeigu pats rašytų motyvacinę knygą, irgi akcentuotų: „Užsirašyk tikslą ant lapelio.“
Taip jis išsikėlė tikslą iki 35 metų išeiti į pensiją, t. y. kad pasyvios pajamos dengtų visas jo šeimos išlaidas. Vėliau šį tikslą teko nukelti nuo 35 iki 40 metų, nes vyras įsitraukė į keleto didelių objektų vystymą, o jų užbaigimas užtruko.
Dabar jis vėl iš savęs juokiasi, kad su žmonėmis ištisai kalbasi apie naujus, dar didesnius NT projektus. Tad tikėtina, kad ir po 40-mečio dirbs toliau, tik skirtumas bus toks, kad jo išlaidas dengs pasyvios pajamos iš 20 valdomų NT objektų: nuomojamų butų, sklypų, garažų ir parkavimo vietų.
Aplinkos svarba
Asmeninių finansų valdymo Jurgį mokė verslininkas tėtis. Už kolorado vabalą mokėjo po 1 centą, už kiaušinėlį – po 5 centus. Taip vaikai užsidirbdavo ir po 50 litų, tai buvo dideli pinigai. Tėvai sudarydavo ir kitų galimybių užsidirbti, išmokė neišleisti visų pinigų. Vietoj to saugojo vaikų pinigus ir mokėjo iš pradžių po 100 proc. mėnesinių, paskui po 100, 50, 20 proc. metinių palūkanų ir galiausiai pasakė – viskas, dėkite kur nors kitur.
Taip 15-metis Jurgis pirmąkart įsigijo akcijų – Rytų skirstomųjų tinklų ir Vakarų skirstomųjų tinklų (dabar „Ignitis“). Bet investicija su mintimi, kad bus jungiamos įmonės ir statoma elektrinė, jaunuolio nedomino. Todėl pardavė ir nusipirko „Aprangos“ akcijų po 1 litą, per 2 metus kaina pakilo iki 4 litų. Tada atsirado galimybė jo dėdės įmonės statomame daugiabutyje nusipirkti butą ir 17-metis Jurgis tapo buto savininku, jį po 4 mėnesių su tėčio pagalba pardavęs uždirbo 70 proc. Toks prieaugis jam patiko.
Visa tai formavo Jurgio mąstymą, ir jis pripažįsta, kad jeigu būtų tėvų apverstas pinigais, tai neturėtų tokio troškimo susikurti finansinę laisvę.
Netrukus prasidėjo jo profesionali investavimo į NT kelionė. Kadangi pradinis kapitalas nebuvo didelis, apie 50 tūkst. litų, jo strategija buvo pirkti kuo daugiau pigių objektų.
„Pirkau butus, sklypus, pastatus – sunkiai sekėsi, bet vis tiek išnuomodavau. Tada pamačiau, kad sudėtinga būti ir geru samdomu vadovu (tuo metu vadovavau Marijampolės įmonei „Kelranga“), ir užsiimti investicijomis į NT. Taip tik atrodo, kad nusipirkai NT, ir pinigai jau kapsi. O iš tikrųjų sklypus reikia šienauti, nes savivaldybė skiria baudas, pastatus reikia prižiūrėti, butus remontuoti ir nuomininkus įleisti ir išleisti. Ir pradėjo kirbėti mintis, kaip čia man tą savo veiklą susidėlioti“, – prisimena Jurgis.
Panašiu metu su žmona išvyko ilgo medaus mėnesio į JAV. Ten Jurgio dėmesį patraukė teikiamos NT nuomos administravimo paslaugos ir grįžęs į Lietuvą su kolega įkūrė tokį verslą ir nuo to prasidėjo itin aktyvus jo domėjimasis NT.
Jis juokiasi, kad niekada neturėjo pinigų pirkti butams prestižiniuose rajonuose ir dėl to susiformavo kaip nestandartinis investuotojas.
„Turėjau būti labai kūrybingas, kaip iš š… išspausti vašką. Todėl daug ieškojau ir investavau visur, kur pigu. Masiškai pirkau bendrabučius po 400 eurų, parduodavau po 2000, garažus pirkau po 100 eurų, parduodavau po 800 eurų – viską dariau tam, kad kapitalas judėtų ir augtų.
Per metus atlikdavau apie 30 sandorių. Tai nebuvo lengva, nes jausmas buvo toks: sėdžiu Vilniuje, bet čia nieko neįperku“, – žurnale „Investuok“ sunkoką pradžią prisimena J. Vilutis.
Jo veikimo schema – vis tokia pati: pigiai nusiperka NT, pigiai suremontuoja, palyginti pigiai išnuomoja ir kartu įdeda skelbimą brangiai parduoti. Kartais pirkėjo laukdavo 1–2 metus, bet tas NT objektas jam generuodavo pajamas.
„Pavyzdžiui, aš pirkdavau labai baisius bendrabučius. Kitas mano mėgstamas pirkinys iki šiol yra lūšnos, griūvantys medinukai. Kuo pigiau patvarkau, įrengiu, palyginti pigiai išnuomoju ir įdedu parduoti. Tai generuoja dviženklę grąžą: 12–20 proc. metinių palūkanų.
Dar man patinka visokie pusrūsiai, nes jie – žemiau rinkos kainos. Apskritai man patinka NT objektai, kuriuos įsigyti nėra konkurencijos, nes absoliuti dauguma žmonių į tokius net nežiūri“, – čia padeda Jurgio statybų inžinieriaus išsilavinimas.
Tokių objektų pardavimas užtrunka ilgai, nes jų likvidumas mažas. Pavyzdžiui, nuperka ką nors už 20 tūkst., po metų parduoda už 40 tūkst. eurų, o metus palaikyti skelbimą „Aruodas.lt“ kainuoja apie 1500 eurų.
„Kai perku butukus lūšnose, mintis paprasta: arba kažkas iš manęs nupirks paprastai, arba aš supirksiu visą namą ir iš manęs nupirks vystytojas, arba aš supirksiu visą namą ir pats pastatysiu daugiabutį. Kol kas nuperku ir perparduodu arba toliau nuomoju. Ką pastebėjau: nors aš ir turiu savą nuomos administravimo kompaniją, vis tiek su šiais medinukais iškyla daug klausimų, todėl pradėjau stambinti savo NT objektus“, – žurnale „Investuok“ dalinasi J. Vilutis.
Netradiciniai objektai
Jurgis garsėja kaip netradicinių NT objektų savininkas. Paskutinė jo investicija – katilinė sostinės senamiestyje.
„Vyko varžytynės, buvau vienintelis dalyvis, net neturėjau pinigų tam projektui, o nuvykau tiesiog iš smalsumo – kodėl jau 10 kartą neįvyksta varžytynės? Įeinu į tą katilinę ir iškart turiu viziją, kuo ją paversiu. Tai yra ir gerai, ir blogai. Nes kai išgriaunu, man dingsta malonumas ir turiu prisiversti pabaigti.
Ši katilinė yra tobula vieta už siūlomą kainą įrengti 2 butams ir 1 biurui. Sumokėjau 1000 eurų/kv. m sostinės Maironio gatvėje, netoli Šv. Onos bažnyčios, nors toje pačioje gatvėje pardavinėja NT po 7000 eurų/kv. m“, – pasakoja Jurgis ir priduria, kad, žinoma, katilinės nereiktų pirkti pradedančiajam investuotojui.
Taip pat ir koplyčių nepataria pirkti NT naujokams, o pats Ukmergėje turi net dvi.
„Jos priklausė per II pasaulinį karą ištremtiems didikams ir yra apleistas kultūros paveldas, parduotas iš varžytynių. Juo susidomėjau, nes tokių objektų Lietuvoje nėra. O unikaliam objektui visada atsiras pirkėjas, perkantis už didesnę kainą, nei aš pirkau. Dabar planuoju jas įrengti ir nuomoti vestuvėms, renginiams“, – pasakoja Jurgis ir juokiasi, kad nupirkti koplyčią jam kainavo mažiau nei pasidaryti pastato projektą ar pamatus įsirengti.
Už pirmą koplyčią mokėjo 16 tūkst., už antrą – 22 tūkst. eurų.
Dar vienas drąsus pirkinys – pašto pastatas Naujojoje Vilnioje, kurį perdarys į butus.
„Ardydami vieną sieną čia radome 50 metų senumo laiškus, perdavėme juos Lietuvos paštui ir jie netgi atrado keletą gavėjų. Kažkas, matyt, siuntė iš užsienio pinigų, todėl laiškai buvo praplėšti ir paslėpti skylėje sienoje“, – kokių tik įdomybių statybose nenutinka.
Jurgio taip mėgstamas lūšnas kiti vadina „nesąmonėmis“.
„Aš turiu ir tokių medinukų, kur esu nusipirkęs ¼ pastato. Pastatas labai geroje vietoje. Kadangi yra problemų su kitais savininkais, tai ¼ pastato pardavinėjo už juokingą sumą – 1300 eurų. Taip aš nusiperku bilietą, kad turėčiau pirmenybę pirkti tą NT objektą“, – vertę įžiūri pašnekovas.
Dar jis drąsiai perka rajonuose parduodamus po pusę namo ir pateikia pavyzdį.
„Vilkaviškio miestelyje pirkau pusę namo už 300 eurų. Įdedu skelbimą apie tokio objekto pardavimą už mažiausią kainą Lietuvoje, ir, artėjant gruodžio 31 dienai, žmonės jį perka, kad ten deklaruotų gyvenamąją vietą. Mat, pagal įstatymą, jeigu parduodi savo turtą ir per metus nusiperki kitą turtą, tau nereikia mokėti GPM. Taip, nusipirkęs už 300 eurų, parduodu už 3000 eurų“, – įstatymų niuansus išmano J. Vilutis.
Tokius NT objektus jis vadina pažaidimais, bet jie svarbūs, nes pakeliui įgyjama naujų žinių, patirties, be to, tai pamaitina Jurgio azarto troškimą ir suteikia žaismingumo.
„Lūšnelių, sandėliukų, garažų, sulūžusių butukų, bendrabučių pirkimas man davė tokią patirtį, kad dabar pirkdamas NT aš net nevažiuoju apžiūrėti – pažiūriu į skelbimą, nuotraukas, ir jau matau, išeis iš to kas nors ar neišeis“, – ir kitus žmones tiesiog imti ir daryti žurnale „Investuok“ ragina J. Vilutis.
Išskaidė veiklas
Jurgis savo veiklą išskaidęs į atskiras įmones: viena UAB „Valdantis“ administruoja jo ir kitų žmonių nuomojamus NT objektus, kita užsiima NT vystymu, trečia teikia statybų ir remonto paslaugas. Yra įsigijęs ir santechnikos paslaugų įmonę – apyvarta virš 1 mln. eurų, turi ir dar kelis verslus.
Jo sėkmės įkvėpti žmonės ėmė kreiptis, kad Jurgis padėtų ir jiems investuoti į NT.
„Ir pamačiau, kad tai, ką žmonės nori pirkti, yra niekiniai objektai, jie iš to neuždirbs. Man tas noras pirkti ir generuoti 4 proc. grąžą atrodė įžeidimas ir klientams, ir man. Nuo tada ėmiau naudoti savo praktinę patirtį, kad padėčiau atsirinkti žmonėms investicinį NT, ir 98 proc. mano įžvalgų klientams pasiteisino“, – rezultatais džiaugiasi J. Vilutis.
Pagrindinė klaida investuojant į NT, kurią jis sakosi norintis akcentuoti „Investuok“ skaitytojams – žiūrėti, kas dabar populiaru. Tai avių bandos mąstymas.
„Man skambina ir sako: Jurgi, noriu pirkti NT Naujamiestyje. Apie tai aš kalbėjau prieš 9 metus. Dabar NT Naujamiestyje nebėra investicija. Reikia visad žiūrėti ne tai, kas yra dabar, o kas bus toliau“, – pabrėžia Jurgis.
Žinoma, niekas nepasako, kad šiandien čia – blogai, o rytoj bus gerai.
„Todėl aš stebiu įvairius pokyčius. Girdžiu, ką miestų politikai sako. Mes Lietuvoje galvojame, kad esame išskirtinis vienaragis ir pas mus bus kitaip. O iš tikrųjų darome tą patį, ką visas pasaulis.
Pavyzdžiui, Hamburge išlipu stotyje, viskas gražu: butai, žmonės. Pas mus anksčiau būdavo: išlipi stotyje – tragedija, benamiai, prostitutės, vagys, alkoholikai, šiaip skubantys žmonės. Dabar jau gražėja. Stotis visur yra traukos centras. Atsidarau skelbimus ir matau: tai, kad senamiestyje butų kaina 2300 eurų/kv. m, aplink stotį – 1000 eurų/kv. m, o iškart už geležinkelio 600 eurų/kv. m, yra tik laiko klausimas. Žmonės bijo rajonų, kurių nežino, ir žiūri pagal save: „oi, aš tokiame negyvenčiau“… Bet reikia spręsti ne pagal save, o pagal „Excel“ skaičiavimus ir potencialius klientus – ko reikia tavo nuomininkui“, – žino J. Vilutis.
Visais laikais pelningiausi nuomininkai buvo studentai ir mažas pajamas gaunantys žmonės, o jiems reikia pigaus, mažo būsto arti viešojo transporto linijų.
Jurgio klientams toks mąstymas sukeldavo vidinių prieštaravimų, mat jie galvodavo: „Noriu didelės nuomos grąžos, bet Gedimino prospekte, tvarkingo buto, jau įrengto.“ Kai vis dėlto pasirinkdavo Jurgio pasiūlytą variantą – „prastą“, bet su didele grąža, dažnai atsitikdavo ir taip, kad klientui vyrui grįžus namo žmona neleisdavo jam pirkti tokio NT.
Jurgio pagalba klientams prasidėjo nuo 1–2 kambarių butų įsigijimo nuomai ir netruko išaugti iki stambių klientų, norinčių investuoti milijonines sumas.
„Nupirkome ir rekonstravome senus pastatus. Vienas pavyzdys – „Pilkopė“ Juodkrantėje. Neringoje ką nors daryti yra tragedija – tiek dokumentų! Jautri teritorija ir visos institucijos žiūri pro didinamąjį stiklą. Rekonstruojamą pastatą pakėlėme 96 centimetrais, nes apšiltinome stogą. Pastatas – 5 aukštų, tai tie 96 cm yra niekas, bet dėl to turėjome rašyti raštus, kokios įtakos tai turės paukščių migracijai“, – 5 metus trukusią „Pilkopės“ rekonstrukciją prisimena pašnekovas.
Rekonstrukcija Jurgiui yra įdomiausia NT vystymo rūšis, nors ir sudėtingiausia, nes nugriauti ir pastatyti naują yra paprasčiau.
„Juodkrantės projekte būtų buvę pigiau nugriauti ir pastatyti naują, tačiau ten saugomos teritorijos ir turėjome daryti rekonstrukciją, palikome griaučius ir tai mums skaudžiai kainavo finansiškai. Kiek uždirbsime – matysime, kai viską parduosime.
Dabar pardavimai pajūryje yra strigę dėl kelių priežasčių: vietoj Lietuvos pajūrio daug kas perka NT užsienyje dėl neaiškumo mūsų politinėje ir mokestinėje sistemoje. Nes pirkti NT už pusę milijono žinant, kad gal kitą dieną tau įves 3 proc. NT mokestį, yra skaudu, kai tai ne pagrindinis būstas. Orai šią vasarą irgi nepadėjo pardavimams, o ir kaina ne 1000, o virš 7000 eurų už kv. m“, – komentuoja J. Vilutis.
Per tuos 5 metus jis spėjo įgyvendinti ne vieną kitą stambų projektą. Pavyzdžiui, surizikavo ir investavo į Marijampolę, ten tapo pirmuoju NT vystytoju nuo 2008 m.
„Nupirkome Marijampolėje pastatą ir net nežinojome, kaip nustatyti kainas. Rekonstravome daugiabutį, padarėme 77 prestižinius NT objektus ir šiandien esame viską pardavę“, – pasakoja J. Vilutis, pats dalyvaujantis visuose etapuose: įsigijimo, projektavimo, statybų, medžiagų planavimo, pardavimo ir kt., kad pajaustų, kur galima sutaupyti.
FOREX pamokos
Jurgis juokiasi, kad NT projektams yra pasiskolinęs iš visų įmanomų šaltinių: bankų, unijų, giminių ir draugų. Tik sutelktinio finansavimo platformos jo verslo modeliui netinka. Močiutės pavyzdys jį išmokė net iš artimiausių žmonių skolintis tik su palūkanomis.
„Kadaise norėjau užsidirbti „Forex“ valiutų biržoje. Pasiskolinau iš močiutės 10 tūkst. litų ir sutarėme, kad po 2 metų grąžinsiu. Ji nesutiko imti iš manęs palūkanų, bet po 2 savaičių kasdien ėmė klausti: „Tai kaip su tais pinigais?“ Negalėjau to ištverti, pardaviau valiutas į minusą, grąžinau jai pinigus, kad nebebūtų spaudimo, ir nuo tada skolinuosi tik su sutartimi ir palūkanomis“, – pamoką išmoko straipsnio herojus.
Dar viena pamoka iš „Forex“ etapo – investuok ten, kur supranti.
„Mano planas „Forex“ buvo tapti milijonieriumi per mėnesį, ir nieko neišėjo. Kai esi jaunas, atrodo, kad viską žinai ir viskas paprasta. Pasižiūrėjau, kad naftos kaina nukrito nuo 120 iki 80 dolerių. Galvojau – lengviausi pinigai, bet kada parduosiu ir uždirbsiu. Ir čia man koją pakišo tinginystė, kad aš gerai nepasidomėjau ir nusipirkau ne naftos, o jos ateities sandorių, ir kadangi buvau 100 proc. įsitikinęs, kad laimėsiu, tai pasirinkau +500 variantą, kur maržos didelės ir duoda didelį svertą, o tai ir suvalgė visus mano pinigus“, – pasakoja Jurgis ir prisimena dar porą pavyzdžių, kaip brangiai tenka sumokėti, kai nesupranti, kur investuoji.
Kai jam vėl buvo užėjęs noras per dieną tapti milijonieriumi, už 2000 eurų prisipirko „šitkoinų“, 80 proc. jų kainos nuvažiavo žemyn ir tebėra neparduoti.
„Kita mano nevykusi investicija buvo tokia: man reikėjo pirkti mašiną, peržiūrėjau skelbimus – viskas brangu, įlindau į tarptautines varžytynes, kainos pasirodė geros ir aš nusipirkau, tiesa, per klaidą nusipirkau net du jaguarus. Maniau, kad už labai gerą kainą nusipirkau, gerai parduosiu ir uždirbsiu. Nutiko taip, kad iš dviejų jaguarų atgavau vieno kainą“, – prisimena pašnekovas ir agituoja, kad reikia mokytis, žinoti, o tam geriausia kreiptis į profesionalus.
„Kodėl neperkame NT Tadžikistane ar Afrikoje tiltų ir aukso kasyklų? Nes šito neišmanome“, – priduria jis.
Finansinės laisvės tikslas
Išsikeldamas savo finansinės laisvės tikslą jis vadovavosi formule, kad pasyvios pajamos sudarytų 150 proc. atlyginimo: jei uždirbi 2000, tai pasyvių pajamų tikslas – 3000 eurų. Iš pasyvių pajamų norintiems gyventi žmonėms jis linki kantrybės, nes malonumas pasijus tik viršijus maždaug 500 eurų ribą, kai nieko nedarai, o tokia suma įkrenta į banko sąskaitą.
„Tada pradedi jaustis gerai, kyla azartas susikurti daugiau, nes pasyvios pajamos atriša rankas – jeigu neteksi darbo, tapsi nedarbingas, jau nebe taip svarbu, gausi atlyginimą ar negausi. Bet iki to reikia užaugti“, – dalinasi Jurgis.
Šalia to saugumą Jurgiui suteikia ir finansinės pagalvės. Dalį pinigų jis paskirstė į likvidžius produktus: indėlius, auksą, sidabrą, per „Revolut“ pirktas akcijas, pusę savo algos laiko grynaisiais.
Tauriųjų metalų perka periodiškai, mažiausia gramo kaina iš parduotuvių ar antrinės rinkos. Gaunamus vaiko pinigus kas mėnesį padvigubina ir nuperka sidabro monetų. Su gimtadieniu vaiką sveikinantiems giminėms taip pat sako: „Geriau ne žaislų, o sidabro monetėlę nupirkite.“
„Stebiu ir manau, kad 2026 m. pabaigoje aukso kaina nuo dabartinės 3600–3700 dolerių už Trojos unciją pakils iki 5000 eurų. Tai rimtas augimas, todėl, manau, saugiai galima įsidėti didesnę sumą pinigų“, – mąsto J. Vilutis.
Jis pasidalino ir nuojauta, kad 2027 m. pasaulį gali apimti krizė, kuri paveiks viską, taip pat ir NT rinką. Tada reikės turėti likvidžių pinigų ir galimybę pirkti.
Swing prekyba akcijomis
Norėdamas diversifikuoti savo investicinį portfelį, kad NT dalis jame sudarytų daugiausiai 70 proc., Jurgis sakosi dabar mokosi prekybos akcijomis.
„Bandžiau dienos prekybą, bet kai dirbi versle ir augini mažą vaiką, tai neišeina, nes reikia skirti daug laiko. Todėl keičiu strategiją ir mokausi swing prekybos. Prekybą akcijomis renkuosi dėl azarto, ir tai yra blogai. Todėl aš mokausi, kad tai būtų ne lošimas, o investavimas, pagal techninės analizės kriterijus priimami sprendimai“, – pasakoja vyras.
„Jeigu matysiu, kad prekyba akcijomis man einasi gerai, tai akcijų dalis portfelyje didės, jeigu matysiu, kad sekasi blogiau nei vystyti NT, tai akcijų dalis mažės. Jei grįšiu prie „Forex“ ir jaguaro pamokų, tai gal akcijos man liks tik pažaisti, iki 5 proc. mano portfelio“, – dar testuojasi J. Vilutis ir sako swing prekeiviu jau galėsiantis save vadinti, kai susidurs su krize ir iš jos išlips sausas.
„Vienu momentu savo akcijų portfelį buvau nuvaręs 80 proc., kai labai tikėjau „United Health“ akcija, bet dėl teisminio ginčo ir atėjus prezidentui Trumpui pasikeitusios finansavimo sistemos jos kaina keliskart krito žemyn“, – sako J. Vilutis.
Iš to Jurgis išmoko pamoką – išsaugoti kapitalą, todėl dabar jis pasitelkia stop-loss ir prieš pirkdamas akcijų nusistato išėjimo strategiją.
Pastaruoju metu Jurgis susikoncentravęs į JAV akcijų biržoje listinguojamus aukso ir sidabro kasėjus.
„Iškasti vieną Trojos unciją sidabro kainuoja 21–26 JAV dolerius. Sidabro kaina šiandien perkopė 44 dolerius. Aukso iškasimas kainuoja 2200 dolerių, o parduodama po 3600 dolerių už Trojos unciją. Kasimo įmonės generuoja milžiniškus pelnus. Ar logiška, kad aš viską investuoju į vieną sritį – aukso kasėjus? Ne visai. Bet kadangi aš neinvestuoju 20 metų, o tik 2 savaitėms–mėnesiui, paskui peržiūriu, ar pasilikti, ar išeiti, visa tai gali kisti“, – žurnale „Investuok“ argumentuoja J. Vilutis, pokalbio metu turintis 12 skirtingų kasėjų akcijų.
Atsisveikindamas Jurgis pasakoja, kad dabar dėliojasi grafiką, ką veiks nuo 40-ies tapęs pensininku, kad kas rytą keltųsi iš lovos turėdamas prasmingos veiklos. Per 20 karjeros metų jis intensyviai dirbo, lengvai toleruoja stresą, pakelia didelį krūvį, jam reikia iššūkių, o disciplina įpratino jį nuolat veikti, todėl juokiasi, kad pensijoje tikrai negalės vien knygų skaityti.
O visiems skaitytojams linki: svarbiausia pradėti veikti, nes metai bėga, o mintys savaime neįsigyvendins.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.