Su juo, apskritai, gera juoktis. Gal būt todėl būtent tai labai ir nepatinka heiteriams ir karo „ekspertams“. Suprantama, vienus tai erzina, jie labai norėtų matyti palūžusio kario paveikslą, kiti – apkritai, nuo sofos sėdėdami geriausiai žino, kas dera kare ir kas ne. Juoktis kare jie jums neleis, na, suprantama, juos tai taip pat be galo – erzina.
„Ai, beje, mane dar ir tankas pervažiavo“, – pasako man prieš išsiskiriant karys ir mane suima keistas juokas. Ta maniera, kaip jis tai pasakoja – tarsi kokį bulvių maišai žiemai nusipirkęs būtų, na, sako taip, lyg paminėtų kažkokią visiškai nesvarbią detalę. „Jo, jo“, – dar paantrina. Juokiamės abu. Abu kare, abu suprantame karo baisumus ir abu suprantame, kad kare išgyventi gali tik įžūliai juokdamasis mirčiai į jos žaižaruojančius nasrus.
O mirties karys matė daug, labai daug. Trumpai užsimena apie tąkart, kai jis patyrė gyvybei ypač pavojingus sužalojimus, šalia, automobilyje sudegusį kovos draugą, pakalbame ir apie kitus žuvusiuosius. Ir vis tik – šis interviu ne apie jo baisias patirtis kare, šis interviu – apie tabu temas, apie kurias retas, kuris imasi kalbėti.
Šįkart su Osvaldu kalbamės apie narkotikus ir alkoholį kare. Neatsitiktinai pasirinkau kalbėtis su juo ta tema – ilgai ieškojau lyderio, kuris priešui išmuštų dar vieną kortą iš rankų „jie visi ten taip“ ir galėtų papasakoti apie realią situaciją fronte bei atsakyti į daugybę klausimų. Tačiau kalbėti pradedame apie… tualetus ir žiurkes…
Kai su Maša sveikiniesi sėdėdamas užpakalis į užpakalį
Dažnai iškyla klausimas apie moteris kare, kaip jos ten jaučiasi, kokias uniformas dėvi (tik neseniai yra pradėtos siūti specialiai moterų figūroms pritaikytos uniformos ir batai), kaip joms būna su higiena apkasuose ir panašūs dalykai. „Na (šiaip teisybės dėlei turėčiau rašyti „nu“, nes kare mandagumams ir taisyklingai gramatikai vietos nėra), na“, – sako Osvaldas Guokas, į Lietuvą grįžęs dar vienai kojos operacijai, kurios, dėkuidie, taip ir neprireikė.
„Gal ne iki baro galo tokios ten lentos „tulikui“ buvo sukaltos, bet panašiai, keli metrai, toks“, – ir Osvaldas pamoja ranka, rodydamas, kokio ilgio toks improvizuotas tualetas buvo. „Kaip senovėje, pilyse, kur visi vienas, šalia kito sėdėdavo?“, – klausiu. Osvaldas juokiasi.
„Buvo iškasta tiesiog tranšėja, be jokių perdangų, tiesiog taip vat ir daug daug skylių viena šalia kitos. Ne, tikrai nebuvo ten jokių vyrų-moterų [tualetų], būdavo ir taip, kad sėdi šalia, pasimojuoji su šalia sėdinčiu (ar sėdinčia), o Maša, labas!“.
Kažkaip visiškai be jokios įžangos su juo imame kalbėtis apie „tuos“ nepatogius reikalus. Apie „tuos“ reikalus per daug niekas ir nekalba, todėl mes mažai ir įsivaizduojame, ką reiškia kariui, būnant apkasuose, stengtis nevalgyti, nes, kažkuomet, vis tiek reiks atlikti gamtinius reikalus. O gamtinių reikalų tu išlįsti ir atlikti negali, nes priešo dronai virš tavęs kabo tokiu tankiu, kad viską tenka daryti į maišelius ir juos bandyti išmesti į viršų, virš apkasų.
Osvaldas pasakoja, kad tokį improvizuotą, bent poros metrų iš lentų sukaltą tualetą jam yra tekę naudoti viename mokymo centre. „Tokia buitis“, – sako. „Jau nekalbant apie tos duobės kvapą, kai Ukrainoje plius 40 laipsnių karščio“. „Apkasai… Na, tokia ta buitis“, – dar pakartoja ir ima pasakoti apie šimtakojus, peles ir žiurkes jose.
„Pirštinę užsimauni, skoču apsisuki tą pirštinę, aš arafatkę turiu, kurią ant galvos užsirišu, nes per ją lengva kvėpuoti. Bercus irgi skoču apsivynioji, nes pelės lenda visur – joms ten šilta, o tu naktį, miegodamas, jas gali netyčia prispausti. Todėl jos daug kam ir įkanda prispaustos“, – visą laiką pasakodamas juokiasi Osvaldas, o aš jo klausiu ar tik pelės juos puola, ar ir žiurkės.
„Tai, žinok, žiurkė yra gerai, žiurkė kaip tik yra labai gerai“, – sako. „Turėjom vieną, bet ją nušovė“, – apgailestauja. „Žiurkę kaip tik yra geriau prisivilioti, nes ten būna taip – arba ten gyvena pelė, arba žiurkė. Jei tavo apkasuose gyvena žiurkė, tai reiškia, jog pelių ten nebus. Ir viskas yra labai paprasta – su žiurke reikia susidraugauti, ją reikia „prisimaitinti“: tai sausainį palieki kažkurioje vietoje jai, tai dar ką nors ir svarbiausia – viską paduoti jai savo ranka. Kuomet tu jai tai padedi, ji įpranta, kad būtent toje vietoje tai jau yra „jos vieta“, ji ateina pavalgyti, tai jau automatiškai tampa „jos teritorija“, kurią ji pradeda ginti. Kitos žiurkės į ten nebeateis, nes čia jau tos žiurkės teritorija. O svarbiausia – pelės čia nebeateis, nes ten, kur yra žiurkė, ten pelės jau nebeina.
Žiurkė jaus tavo kvapą, ji niekuomet gyvenime nepuls tavęs graužti, tau nenugrauš kojų rankų pirštų, nosies tau nenugrauš, nes tu esi jos maitintojas. Tu ją maitini, ji tave užuodžia ir ji tau niekuomet nieko blogo nepadarys“. Toliau vyras pasakoja, kad kažkas iš naujai atėjusiųjų karių, nežinojęs jog tai yra „jų žiurkė“, ją tiesiog nušovęs.
„Taip mes netekom savo apsaugos“, – vis juokiasi Osvaldas ir priduria, jog jie ne tik, kad netekę apsaugos, tačiau dar gerą mėnesį žiurkė ir smirdėjusi. Rudenį, pasakoja vyras, kad panaudodami įvairiausias priemones, kariai per naktį galėdavę išnaikinti ir po šimtą pelių, tačiau jokio skirtumo nejusdavę – „tiek jų yra daug“.
„Blogiausia, yra ne tai, kad užspaustos jos tau įkąsti gali, blogiausia, yra tai, kad jos graužia laidus – tenka pirkti naujus, arba remontuoti sugraužtuosius, nes tų laidų dabar apkasuose yra labai daug – ir elektros, ir ryšio laidai, o jie yra labai brangūs. Tarkime – „Starlinko“ laidas ankščiau kainuodavo apie du šimtus eurų“.
O. Guokas pasakoja, kad vienu metu jie buvo priglaudę benamę kalytę: „Ji visada jausdavo, kada į mūsų kvadratą kas nors skrenda. Ji galėdavo sau lauke bėgioti, žaisti, ir visiškai nekreipdavo dėmesio, jei kas skraidydavo jai virš galvos – į vieną ar kitą pusę. Bet jei staiga situacija tapdavo rizikinga, ji kažkaip pajausdavo, kad būtent kažkas skrenda tiesiai į mūsų kvadratą – sviedinys ar dar kažkas – tuomet ji kaip žaibas nerdavo į rūsį, į blindažą, ir mes visi žinodavome, kad reikia bėgti paskui ją, nes reiškia, kažkur, netoli mūsų, kažkas kris“.
„Visuomenės atspindys: turintys priklausomybių paklius ir į kariuomenę“
„Karo metu kariuomenė tėra visuomenės atspindys“, – nedaugžodžiaudami su kariu pereiname prie pagrindinės mūsų pokalbio temos. O apie ją kalbėtis reikia – per daug įvairiausių mitų, pletkų ir spekuliacijų sukasi aplink šias, priklausomybių, temas.
„Kokia yra visuomenė, tokia yra ir kariuomenė, nes kariauti eina ir gydytojas, kariauti eina ir šaltkalvis, ir vairuotojas. Ir, supranti, jeigu visuomenėje turime tiek priklausomybių turinčių žmonių, tai, be abejo, kad jie paklius ir į kariuomenę. Specifinė tema, tačiau – velniškai svarbi tema“, – paantrina man vyras.
„Manau, kad mes nė vienas, net paprasčiausio darbo taikos metu nenorėtume turėti kolegos, kuris darbo metu būtų neblaivus. Na, tarkime, autobuso vairuotojas ar panašiai. Šiaip, juk kai kuriose Ukrainos zonose alkoholis yra iš viso uždraustas, tarkime Donbase – alkoholio net nėra prekybos taškuose“, – pasakoja Osvaldas Guokas ir tuoj pat priduria nežinąs, ar tai yra gerai. „Lazda visada turi du galus“, – sako.
„Kas atsitiko Donbase, kai uždraudė alkoholį? Pirmas dalykas, apie ką mes turime kalbėti yra tas, jog jei jau žmogus yra alkoholikas, tai jis visuomet suras kur išgerti: ten yra likę nemažai vietinių [žmonių] ir štai, žiūrėkime, kas dažniausiai lieka? Tai – arba tie vadinamieji „žduny“-„laukikai“, tai yra tie, kurie laukia priešo atėjimo ir gyvena rusų pasaulyje, ten taip pat dažnai lieka senyvo amžiaus žmonės, kurie nenori ar neturi kur išeiti ir pasirenka likti savo namuose ir ten pasitikti mirtį ir, žinoma, labai daug lieka asocialų, kuriems yra visiškai nusispjauti į viską, jie yra visiškai apolitiški. Tai yra ir narkomanai, ir alkoholikai, kurie, uždraudus alkoholį, vis tiek toliau gers, jis turi juk kažką gerti, nes tai yra liga ir taip atsiranda problema. Vat tuomet ir prasideda namudinė gamyba, pradžioje jie ima gamintis sau, bet tokia gamyba juk reikalauja resursų. Tu turi nusipirkti ir mielių, ir kitų ingredientų, iš ko tu tai gaminsi. Suprantama, jog visam tam yra reikalingi finansiniai resursai ir štai tuomet, tie žmonės alkoholį ir pradeda siūlyti kariams“.
Osvaldas Guokas sako, jog neabejotinai, žmonės tikrai randa tokių karių, kuriems galima įsiūlyti tokios „produkcijos“. „Dažniausiai jie, juk nieko daugiau, išskyrus naminę degtinę, negamina, tačiau su tuo yra susiję daugybė rizikų“, – sako jis.
Pasinėręs į „daugiadienes“, alkoholikas karys grėsmes sukels ne tik sau
Šis interviu tokia skaudžia, o kartu ir tabu tema – nėra skirtas sukelti sensacijas ar sakyti: „Štai tai, pažiūrėkite, ar aš nesakiau“. Kalbėjimas apie tabu – brandžios visuomenės ir lyderystės požymis. Pripažinimas, jog yra problemų ir jų sprendimas – būtent apie tai ir yra šis interviu su Ukrainoje kovojančiu lietuviu kariu, lyderiu, Osvaldu Guoku.
„Girdomi kariai, kurie turi tą polinkį, pamatę galimybę „čia ir dabar“ išgerti, žinoma, ja gali pasinaudoti. O juk mes žinome, kad alkoholikas gali tiesiog įnikti, juk kalba neina apie „100 gramų“, jis juk gali pasinerti į „daugiadienes“.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad karys iškrenta iš kovos veiksmų, jis gali tiesiog kažkur prapulti, taip pat jis gali sukelti grėsmę ir kitiems, ir pačiam sau.
Kita vertus, to alkoholio gamyba juk yra visiškai nekontroliuojama – kas ir kaip jį padarė. Juk tas pagamintas alkoholis gali būti ir nešvarus, nuo jo gali grėst apakimas, tačiau svarbiausias dalykas – visi asocialūs žmonės yra pažeidžiami – to priešas ir ieško. Priešas ieško pažeidžiamų žmonių, kad galėtų jais manipuliuoti, o kur dar kalba apie užnuodytą alkoholį. Mums, ačiū Dievui, su tuo patiems susidurti neteko, tačiau apie tai esame nemažai girdėję“, – labai dalykiškai apie sunkius dalykus pasakoja karys. „Priešas ieško galimybių įvykdyti tokią vidinę diversiją“, – sako.
Fronte negalima gerti net atsitiktinai rasto vandens
„Jeigu atsitiktinai fronte rasčiau net ne alkoholio, tačiau paprasčiausią butelį vandens, aš jo apskritai neliesčiau“, – apie kiekviename žingsnyje tykančius pavojus pasakoja karys.
„Radus konservų, bet kokių maisto produktų, vandens, o ypač alkoholio, kurį reiktų iškart sunaikinti, nes tu visiškai nežinai, kas ten paliko visa tai, kodėl paliko, o ypač alkoholis – jis gali būti užnuodytas. Todėl vandenį mes perkame arba parduotuvėje, arba viską vartojame tai, ką duoda dalinys. O dalinys tikrai visko duoda pakankamai – ir maisto, ir vandens. Toliau Osvaldas pasakoja apie savo dalinio „sėkmingą vadybą“, kaip sako jis, ir pabrėžia, jog jų karinis vienetas turi tikrai nedaug problemų su tuo ir sako, kad būtent pas juos nėra geriančių žmonių.
„Bet kuris alkoholikas gali bet kada palūžti“, – sako ir pasakoja, kad jo kuopos vadas pats yra blaivininkas ir visiškai negeriantis žmogus, kuris kuopoje yra įvedęs paprastą ir aiškią tvarką.
„Visiems buvo pasakyta, kad į tokius dalykus bus griežčiausiai reaguojama ir tokie dalykai bus visiškai netoleruojami, o tvarka pas mus yra labai paprasta: užuodus kvapą iš burnos, kiekvieno kario pareiga būtų tokią informaciją perduoti vadui, nes išgėręs žmogus kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems – juk bet kada gali ateiti minutė X, kuomet visiems gali būti pasakyta, kad štai dabar yra šturmo momentas arba atvirkščiai. Todėl gavus kovinę užduotį visi turime laikytis maksimalios tvarkos, nes tu tiesiog nežinai, kurią minutę kas nutiks“.
Karys neturi prabangos maksimaliai atsipalaiduoti
„Mes neturime galimybės atsipalaiduoti visu 100 proc., nes net ir gavus laisvą dieną, pavyzdžiu, valgant, tau gali ateiti žinutė, kad privalome kažkur tai važiuoti“.
Bepasakodamas, Osvaldas Guokas grįžta prie taisyklių, galiojančių jo kariniame vienete. „Jei užuodžia pirmą kartą, tuomet yra tokia bauda arba sankcija – karys yra pašalinamas iš kovinių veiksmų ir išsiunčiamas į mišką, į pastovios dislokacijos vietą, kur karys praleis mėnesį. Ten, miške, stovi palapinės, ten tikrai nėra ką veikti, išskyrus gal skaldyt malkas ar gaminti maistą, taip, yra šiek tiek kažkokių treniruočių, šaudymas, tačiau miške – jokios civilizacijos ir galva prasivalo labai gerai. Ir tu žinai ką?, – juokiasi karys. – Visi iš ten po kurio laiko prašosi į frontą. Laaabai mielai eina į frontą, net jei tai ir skamba absurdiškai, jog išvarymas iš fronto į mišką yra bauda. Bet taip, išties tai yra bauda – jis tampa savotišku veltėdžiu, negalinčiu būti su savo kovos broliais – o juk, nepaisant visko, visi jie yra tame pačiame informaciniame lauke ir mato, ką daro kiti kariai, jo kovos broliai“.
Vyras sako, jog tai, nors ir veiksminga, tačiau tai yra tik pirmoji sankcija. Antroji, detalizuoja jis, yra tokia, kad karys yra išmetamas ne tik iš kuopos, bet ir apskritai – iš pulko ir pervedamas į kokį nors kitą, patį silpniausią karinį vienetą, kuris, anot Osvaldo, yra ir „nustekentas“, ir „pavargęs“, kuriam tiesiog trūksta labai daug žmonių. „Labai mielai juos pervedame, – šelmiškai šypsosi O.Guokas. – Ir tas žinojimas, kad iš tikrai gero, tvarkingo dalinio tu pakliūsi į visiškai kitą situaciją – tai labai disciplinuoja. Tave juk išvis, iš desantūros net į kokią nors moto-šaulių-brigadą perkelti gali. Ten, kur labiausiai trūksta žmonių…“.
„Paleidžiant karį į atostogas, reikia žinoti, koks tai yra žmogus“
„Yra ir dar vienas dalykas“, – pasakojimą apie disciplinarines priemones tęsia karys.
„Ateina laikas, kai kartą į metus žmogus gauna atostogų, grįžta namo. Ir štai šioje vietoje, taip pat reikia labai gerai pažinoti žmogų ir netgi parinkti atostogų laiką“.
Toliau Osvaldas pasakoja apie atvejį jo kuopoje, kuomet visi aplinkui žinoję, jog tam tikras karys yra geriantis, tačiau karininkas, pasirašęs jo išleidimo dokumentus, to nežinojęs. „Jam suteikė septynių dienų atostogas, o jei būtų tai žinojęs, jei jam būtų davęs keturiolika dienų, viskas būtų buvę gerai… Nes na kaip, situacija su tuo kariu buvo tokia – jis „įeina į daugiadienes“, geria dešimt dienų. Todėl paleidus jį septynioms dienoms, natūralu, kad po septynių dienų jis negrįš, jis juk dar „daugiadienėse“… Būtų jis gavęs keturiolika dienų, po tų dešimties dienų gėrimo jis pora dienų būtų „atsipaipaliojęs“, išsivėmęs ir grįžęs. O dabar tai buvo apiforminta kaip „negrįžimas“, kas yra švelnesnė bausmė, nei savavališkai palikus karinį vienetą. Talentingas vyras, karys, dirbantis su sprogmenimis, apskritai, nebūdavo jokių problemų su juo, tačiau va, grįžęs, legaliai savo atostogų metu „užgėrė“. Tačiau, sako Osvaldas, kad Ukrainoje, net ir po tokių nusižengimų ir kariui pačiam labai norint, įmanoma sugrįžti į savo karinį vienetą.
„Esu matęs tokių, kuriems gerti – nebegalima…“
Osvaldas pasakoja apie tai, jog yra buvę ir gražių momentų. „Neatsimenu tiksliai, – sako jis. – Užpernai, mes buvome Zaparyžės kryptimi ir buvo Naujųjų metų išvakarės. Vienuoliktą valandą vakare, mus aplankė karininkas, palinkėjo gerų metų, padėkojo už tarnybą ir mums, ten buvusiems dešimčiai žmonių jis paliko vieną alkoholinio gėrimo butelį, bet tik todėl, kad tuo metu mes buvome šiek tiek užnugaryje.
O mes, savo ruožtu, išsiprašėme, kad mūsų vienam ekipažui leistų išvažiuoti, tas ekipažas labai greitai suvažinėjo iki Zaparyžės parduotuvių ir tiek, kiek buvo pozicijų apkasuose, tiek jie nupirko tortų ir po didžiulį gaiviojo gėrimo butelį ir gavę leidimą, jie viską išvežiojo po tas pozicijas. Mes jų net neįspėjome, tai buvo didžiulis mūsų noras juos nudžiuginti, o jiems – tai didžiulis siurprizas. O šiaip – pačiose pozicijose, nei Naujųjų metų, nei kitų didžiųjų metų švenčių proga, nebūna jokio alkoholio“, – sako vyras ir pasakoja, jog kartais, išvedus karius iš rotacijų, karininkai duoda leidimus tam tikram laikui palikti karinį dalinį ir į jį negrįžti parą ar kitą nustatytą laiką, tuo pačiu suteikdami žodinį leidimą nueiti ir į barą, tačiau nepridarant jokių problemų.
„Disciplinuoja tai, kad neišleidžia visų iš karto, o išleidžia nedidelę grupę, tarkime trise: jūs galite išvažiuoti, išsimaudyti, nueiti į pirtį, pernakvoti kažkur miestelyje; taip pat duoda ir žodinį leidimą išgerti ir alkoholio, tačiau be jokių „prisidirbimų“. Prisidarius problemų kažkuriems, šitai [išvažiavimus], tiesiog uždraustų, po jų nė vienas nebūtų išleidžiamas, todėl tas žinojimas, jog tu pavesi kitus – jis irgi disciplinuoja, nes na, o kaip tu paskui grįši atgal į dalinį? Tave pasitiks tokiais vilko žvilgsniais“, – juokiasi jis ir sako, jog tuomet, kai dalinio viduje nėra geriančių ar narkomanų, tuomet ir atmosfera visiškai kitokia, net ir muštynių nėra buvę ir patikina, jog jei „žaidime“ būtų alkoholis, greičiausiai viskas būtų kitaip.
„Išties juk yra žmonių, kurie jau nebegali gerti, nes yra tokių, kuriems išgėrus tiesiog „nuvažiuos stogas“ ir neaišku, ką jis po to ims daryti, o tai yra labai pavojingas reikalas. Ne veltui, po kiekvieno grįžimo iš kovinės užduoties, jeigu grįžti į rotaciją, tai yra tas vadinamasis „detoksas“, tu atbūni savaitę laiko, tave prižiūri psichologai ir tik po to tu jau pereini į lengvesnį režimą. Tačiau psichologai irgi – jie juk negali kiekvienam žmogui dalinyje įlįsti į dūšią ir pamatyti, kas ir kaip su juo yra“.
Osvaldas pasakoja, kad yra visokiausių karių, yra ir tokių, kurie grįžę į atostogas atsipalaiduoja, užėję į barą ir matydami, kas vyksta civiliame gyvenime ir apsižodžiuoja su civiliais, o ir visokių kitokių dalykų nutinka. „Visaip, kaip baigiasi, esu matęs ir tokių, kuriems gerti visiškai nebegalima, nežinau, gal psichologai turi jam tą galvą sutvarkyti, ar kas padėti. Tai pasireiškia visaip: agresija, verkimais, tais pačiais pasakojimais be galo ir be krašto, tų pačių istorijų, kai žmogus, nebesupaisysi, su savimi, savyje ar su Dievais kalbasi. Čia jau specialistai su jais turi dirbti ir jiems pagelbėti“.
Jungtinės Tautos ir kenkėjiškas vandens valymas
Kalbantis apie alkoholį, Osvaldas Guokas pamini ir kitą svarbų faktą – kaip jis sako „bekiaušes“ Jungtines Tautas, ir jų padalinį UNHCR, valantį civiliams geriamąjį vandenį ir taip darantį didžiulę žalą jiems. Prisipažįstu Osvaldui, jog nelabai suprantu, apie ką vyras kalba, ir kodėl vandens valymas civiliams yra tolygus jiems didžiulei daromai žalai.
„Jų kenkimas yra toks, – paaiškina karys. – Kad zonose, kuriose jau nebėra sąlygų gyventi, o Ukraina nenaudoja prievartinio civilių iškeldinimo, dabar tik, buvo, kad iš tam tikrų Sumų apskrities kaimų buvo organizuotai visiškai evakuoti, tačiau yra zonų, kuriuose nepaisant to, kad ten nėra nieko: nėra vandens, vandentiekis sugadintas, nėra elektros. Jei elektros klausimą žmogus gali išsispręsti, tarkime, generatoriaus pagalba, tai su vandeniu viskas yra sudėtingiau.
Ir būtent ši organizacija ir rūpinasi vandens valymo įrenginiais. Sakykime, jie kur nors prie cerkvės padaro vandens valymo įrenginį, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip didžiulis rūpestis, – sako jis. – Tarsi ir turėtume sakyti – valio, jie rūpinasi žmonėmis, tačiau taip nėra. Juk be vandens žmogus gali ištverti labai trumpai, todėl, jei vandens tose zonose nebūtų, nebūtų ir civilių, kariai juk patys vandens turi – jiems yra arba tiekiama, arba jie patys atsiveža, na, trumpiau, be vandens civiliai paliktų tą pavojingą zoną. O civilis kare – kenkia. Kodėl? Juk jis pats gali būti taikiniu priešui, jis gali būti neaišku koks, jis taipogi gali išdavinėti pozicijas. O ir šiaip – juo reikia tiesiog pasirūpinti – nė vienas ukrainietis karys nepaliks civilio bėdoje. Civilis neturės vandens – karys jam atiduos savo vandenį, duos maisto, duos vaistų. Juk dažnai civiliai pas karius ateina prašyti vaistų – tai močiutė jų neturi, tai dar kokios bėdos.
Tačiau nesant vandens, jie atsidurtų ten, kur jie ir turi atsidurti ir jais valstybė pasirūpintų jau kitose vietose. Jiems visada yra duodamas metodinis pasiūlymas, ne prievarta, jokiu būdu. Būna atvažiuoja policija ir praneša, kad tada ir tada bus evakuacija, jei norite – prašom, nes čia likti jau yra per daug pavojinga. Nesant vandens jie labai greitai išsilakstytų ir problemos nebeliktų. Nes na, imkime tuos pačius alkoholikus – jei tu jam duodi vandens, cerkvėje tos pačios organizacijos jam dar duoda ir maisto – tai jis jau visko turi: užkanda yra, cukraus jis pasiims, mielių jau kažkoks rezervas yra, o ir pats jis jas auginti gali, tai realiai situacija yra tokia, kad varyti samogoną – tam nebelieka jokių kliūčių. Dėl to jie ten ir gyvena. O ėmus, pašalinus nors vieną sudedamąją dalį iš tos grandinės, ta „sistema“ sugriūtų ir tvarka atsirastų savaime“.
„Paskutinis samurajus, išėjęs prieš priešą“
Su kariu trumpai pasišnekame ir apie dar vieną priklausomybę – lošimus. Lošiantis karys ir jo priklausomybė, anot Osvaldo, nėra taip greitai ir gal taip aiškiai pastebima, tačiau, kaip jis sako, jei negeriantis karys, kuris neinvestuoja, nieko nedaro ir jau antrą savaitę, vos gavęs atlyginimą, tavęs vis prašinėja pinigų cigaretėms, tai reiškia, jog jis juos kažkur išleido. „Vadinasi, kažkas yra ne taip“, – sako jis ir paaiškina, jog galiausiai dažniausiai pasirodo, jog karys yra lošėjas, bet kokią pinigų sumą išleidžiantis per keletą dienų.
Na, o priklausomybė narkotikams, klausiu aš kario. „Pas mus buvo vienas“, – sako O. Guokas, pabrėždamas, jog tai buvęs medikas ir, matyt, turėjęs priėjimą prie tokių medžiagų. „Nežinau, ką jis vartojo, tačiau buvo toks įtarimas, mat „vartojantį“ tu gali atpažinti: kažkas „tokio“ yra jo žvilgsnyje, jo elgesyje. Medikui pačiam buvo labai sunku dalinyje ir jis pats šią savo priklausomybę labai slėpė. Jam viduje buvo gėda – jis juk buvo vienintelis „vartojantis“, pats jautėsi ne savo vietoje, todėl jis pats, savanoriškai, pakeitė dalinį – pats užsirašė į šturmo dalinį kulkosvaidininku ir ten garbingai žuvo. Buvo šturmas, kulkosvaidžio šoviniai ėjo į pabaigą, tai jis, atsistojęs visu ūgiu, tiesiog su kulkosvaidžiu ir paskutine šovinių juosta priešą pasitiko su kovos šūksniu ir žuvo. Jis labai nenorėjo pasiduoti į nelaisvę ir tąkart jis suprato, kad vilties nebėra, jog jį gali paimti gyvą, todėl jis taip ir užbaigė viską. Beje, tai galime traktuoti ir kaip psichologinę ataką prieš priešą – jį visi tikrai visą gyvenimą atsimins. Atsimins šitą karį, kuris tiesiog su kulkosvaidžiu prieš priešą išėjo kaip paskutinis samurajus…“
Karys pasakoja, jog išties, lengvų narkotikų pasitaiko, tarkime „žolės“, tačiau jam asmeniškai yra sunku suprasti pačią emociją. „Juk „žolė“ iš principo, ji juk sustiprina pačią emociją, todėl man sunku suprasti, kaip ją galima vartoti priešakinėse pozicijose ar mūšio metu. Kas bus tuomet, kai tu išsigąsi, kaip tada suveiks tavo psichika, kas nutiks tada? Tai ką, tuomet ta tavo baimė, ji ką, dešimt kartų padidės? O haliucinogeninės medžiagos? Jos juk iškraipo vaizdą ir tau ims kažkas vaidentis, tu imsi matyti tai, ko nėra – na, man tikrai yra sunku suvokti, kaip sveiko proto žmogus gali „vartoti“, nes tai – didžiulės rizikos. Juk tu gali imti ir neadekvačiai sureaguoti į situacijas. Ir apskritai, tiek girtas karys, tiek ir apsvaigęs karys jau pats savaime yra didžiulė rizika“.
Osvaldas sako, jog be jokios abejonės, galima pamatyti karių, vartojančių narkotines medžiagas, tačiau su juo mes sutariame, kad mes negalime nė vienas komentuoti tiesiog gandų, kur mes patys nedalyvavome, nežinome, kitaip tariant – neliudijome.
„Tyloje yra labai sunku miegoti, kai krenta bombos – miegoti ramu“
Pabaigoje su Osvaldu kalbamės apie tai, kad krentant KAB’ams, miegoti lengva.
„Man yra jau išsivystęs toks refleksas, kad kai aplinkui sproginėja, tu esi ramus, nes na, maždaug jauti distanciją – nukrito ne prie tavęs, o kažkur toliau, kažkas dunksi ir tau yra ramu, tu labai ramiai užmiegi. O tyloje – užmigti yra velniškai sunku, todėl atsiranda tokie įpročiai, kaip miegoti su telefone tyliai paleistu kad ir You tube įrašu, kur koks nors mokslininkas pasakoja apie kosmosą ar gyvūnus ir tuomet, klausydamas tokių įrašų, užmiegi. Tyloje – per sunku. Kai tylu, tuomet kaip tik atrodo, kad įtampa ima augti, ima atrodyti, kad kažkas gali įvykti, tu imi labai įdėmiai klausytis ir, žinoma, negali užmigti – klausaisi kiekvieno šnarėjimo“, – sako jis.
„Milda, jei dar nepabaigei rašyti straipsnio, pabaigai turėčiau dar porą pastebėjimų“, – man berašant straipsnį atskrieja Osvaldo žinutė. „Priklausomybė karui, priklausomybė frontui. Daugelis ten pabuvojusiu, savo akimis viską mačiusiųjų, įgyja stiprią priklausomybę [karui]. Nes po to, ką ten patiri, pasaulis jau niekuomet nebebus toks, koks buvo. Ten surinkti žmones taps tavo broliais ir seserimis. Tu galvosi apie juos. Ir tik ten viskas yra tikra ir paprasta. Štai ten – yra priešas, na o čia mes, tie, kurie žino, ką daro. Greičiausiai tai – labiausiai gydymui nepasiduodanti priklausomybės forma“, – nedaugžodžiauja karys, o aš žinau, apie ką jis rašo. Kartą pagavęs tave karas – nebepaleidžia niekados, net jei tu iš jo ir sugrįžti fiziškai…
Įrašą remia Medijų rėmimo fondas.