Savo įrašu M. Dirsytė sutiko pasidalinti su „Delfi“ skaitytojais. Jame moteris rašė:
„Šiandien teko matyti Oskaro Koršunovo pastatymą „Laukinė antis“. Žiūrėdama šį spektaklį tarsi iš naujo įsimylėjau teatrą – o gal pajuokaudama galiu pasakyti, kad dar kartą įsimylėjau ir patį Oskarą Koršunovą.
Šis spektaklis man tapo savotiška refleksija į mane pačią. 2024-uosius užbaigiau fraze: „Mano realybė tėra iliuzija kažkam, tačiau ji – mano tiesa.“ Pasaulis, kurį susikuriu sau, kitam gali atrodyti tik juokingas miražas. Oskaro spektaklis mane sujaudino – lyg greituoju režimu pravėrė mano 15 metų kūrybos, tikėjimo menu ir žmonėmis. Kartais gyvenimas – skaudi realybė, kartais tobula iliuzija. Ir keisčiausia tai, kad abu dalykai gali būti teisingi vienu metu.
Bet šis postas – vis dėlto, ne apie mano jausmus. Tai postas apie Oskaro kūrybą. Ir nors pripažįstu – teatro aš nemėgstu, tai negalioja Koršunovui, nes jis yra kitoks. Tai nėra performatyvus teatras, tai nėra performansas (nors toks komplimentas gal net ir tiktų, bet būtų per lengvas ir banalus). Pasakysiu kitaip: Oskaro teatras yra teatras, kuris neatsisako tikrumo, gelmės ir gyvo nervo. Ir žinokit – to pakanka. Tai kur kas daugiau nei daryti teatrą „it moderniai“ ar pagal madą. O dabar labai daug kalbama, kaip teatrą paversti performansu. Ir man tai atrodo blogiausia, kas gali jam nutikti.
Reziumė: tu nepranoksi laiko, jei nepranoksi savęs. O pranokti save įmanoma tik tada, kai pripažįsti – aš esu laukinė antis, kaip ir Ibseno istorijose – laukinė, nepažabota, gyva.
Geriau būti ta, kuri išskrenda, nei ta, kuri patiekiama.
P.S. nuotrauka sena, skirta tik pritraukti jūsų dėmesį, be jokių intensijų. Nes spektaklis tikrai geras ir vertas reklamos“.
Šalia moteris paliko ir archyvinį jųdviejų su Oskaru kadrą, kurį galima rasti ir „Delfi“ archyvuose.
Primename, kad O. Koršunovas ir M. Dirsytė praeityje kūrė santykius – jie truko daugiau nei penkerius metus.