Krizė tapo savotišku testu, parodžiusiu, kas į energetinę nepriklausomybę investavo iš anksto, o kam teko skubiai ir brangiai prisitaikyti.
Trys skirtingi keliai
Regiono valstybės per pastarąjį dešimtmetį pasirinko skirtingas energetikos strategijas.
Suomija, Latvija ir Lietuva išsiskyrė nuosekliu planavimu ir integracija į regionines rinkas. Suomija derino atsinaujinančius išteklius, branduolinę energetiką ir jungtis su Šiaurės šalimis, o Latvija rėmėsi hidroenergija, sparčiai plėsdama saulės elektrines. „Čia yra labai paprasta ekonominė logika – projektų pajamos iš esmės nepasikeitė, tačiau išlaidos pakito. Tai ne kas kita, o technologinė pažanga: atpigo saulės moduliai“, – sako „Nordic Investment Bank“ vyresnysis ekonomistas Igoris Kasjanovas.
Lietuva per itin trumpą laiką perėjo nuo dujų prie vėjo ir saulės energijos, o 2025 metais galutinai atsijungė nuo sovietinio elektros tinklo. Tai atvėrė galimybes stabilesniam ilgalaikiam planavimui ir dar gilesnei integracijai į ES energijos vidaus rinką.
Čekija ir Slovakija dekarbonizaciją grindė branduoline energetika. Slovakija pasirinko spartų kelią, o Čekija – atsargesnį, bet pramonei nuspėjamesnį anglių atsisakymą.
Lenkija ir Bulgarija ilgą laiką rėmėsi anglimi, prioritetą teikdamos saugumui ir kainų stabilumui, o Rumunija išsiskyrė labiau subalansuota sistema, apimančia hidro, branduolinę energiją, dujas ir atsinaujinančius išteklius.
Vengrija liko išimtimi – šalis pasirinko stiprią valstybės kontrolę ir išlaikė glaudžius ryšius su Rusija, o energetikos politika labiau orientuota į socialinį stabilumą nei į rinkos signalus ar dekarbonizaciją.
Kas buvo pasiruošęs karui
2022-ieji parodė, kad energetikos saugumas nėra teorinė sąvoka.
Lenkija krizę pasitiko geriausiai pasiruošusi – investicijos į SGD terminalus, vamzdynus ir naftos importą leido greitai atsisakyti rusiškų išteklių. Suomijos pavyzdys kitoks: nors priklausomybė nuo Rusijos buvo didelė, šalis sukrėtimą atlaikė. „Iki tol Suomija vykdė pragmatiško bendravimo su Rusija politiką, tačiau viskas pasikeitė Suomijai tapus NATO nare – šis pokytis pagimdė naują politikos kryptį“, – sako Varšuvos universiteto ekspertas Szymonas Kardašas.
Baltijos valstybėms krizė veikiau sustiprino, o ne pakeitė ankstesnes strategijas. Lietuva galutinai nutraukė rusiškų dujų importą, o Latvija rėmėsi regioniniu bendradarbiavimu ir Inčukalnio saugykla.
Tuo metu Vengrija ir iš dalies Slovakija pasirinko išlaikyti ryšius su Rusija. „Slovakijos priklausomybę nuo Rusijos lemia ne tik geografiniai veiksniai, bet ir lėtas diversifikavimo tempas bei politiniai sprendimai, ypač dujų ir branduolinės energetikos sektoriuose“, – pabrėžia portalo „Energetyka24.com“ vyriausiasis redaktorius Jakubas Wiechas.
Kainos, politika ir konkurencingumas
Po krizės visos šalys susidūrė su ta pačia dilema: kaip suderinti kainų kontrolę, tiekimo stabilumą ir pramonės konkurencingumą.
Valstybės, kurios į diversifikaciją investavo iš anksto, kainų svyravimus suvaldė lengviau. „2022 metų energetikos krizė labai aiškiai parodė ilgalaikių ankstesnių politinių sprendimų rezultatus“, – sako S. Kardašas. Pasak jo, šalys, kurios investavo į infrastruktūrą ir regioninį bendradarbiavimą, sukrėtimą absorbavo gerokai sklandžiau nei tos, kurios buvo priverstos reaguoti skubiai.
Vengrijos modelis, pagrįstas ilgalaike administracine kainų kontrole, padėjo išvengti socialinių neramumų, tačiau ilgainiui silpnino rinkos signalus ir investicines paskatas. „Vengrijos ir iš dalies Slovakijos pavyzdžiai rodo, kad, formuojant energetinę priklausomybę, politiniai sprendimai yra ne mažiau svarbūs nei geografija“, – pažymi S. Kardašas.
Regioninis bendradarbiavimas: būtinas, bet trapus
Krizė parodė, kad be regioninio bendradarbiavimo energetinis saugumas neįmanomas. Baltijos šalių integracija ir ES remiami infrastruktūros projektai tapo sėkmės pavyzdžiais, tačiau platesni formatai susiduria su politiniais skirtumais.
„Regioninis bendradarbiavimas gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, tačiau iš tikrųjų jį užmegzti labai sunku“, – sako S. Kardašas, pabrėždamas, kad interesų skirtumai dažnai trukdo ilgalaikei vienybei.
Jam antrina ir J. Wiechas: „Višegrado formatas iliustruoja pagrindinę regioninio bendradarbiavimo problemą – lyderystės ir bendros strateginės vizijos stoką.“
Perspėjimas visai Europai
2022 metų energetikos krizė tapo perspėjimo skambučiu ne tik rytiniam ES flangui, bet ir visai Europai. Rytų Europos patirtis rodo, kad energetinis saugumas, konkurencingumas ir klimato tikslai gali būti suderinami, tačiau tik tuo atveju, jei politiniai sprendimai priimami ne krizės akivaizdoje, o gerokai anksčiau.
Kaip rodo regiono patirtis, energetinė nepriklausomybė šiandien yra ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.