Nuo jautrių istorijų apie sunkumus, gyvenant su sudėtinga liga iki laisvalaikio pomėgių, tapusiu įkvepiančiu darbu – skaitykite šiuos dešimt straipsnių dar kartą.
Elonai gyvenimą dovanojo ne stebuklas, o medikai: „Bijojau numirti taip, kaip mama“
Asmeninė nuotr./Elona (deš.) priklauso asociacijai „Gyvastis“
„Juokauju, kad vieniems žmonėms sekasi kortose, kitiems – meilėje, o man – su gydytojais“, – sako Elona Rutkauskienė. Jai buvo 45-eri, kai išgirdo grėsmingą verdiktą – dėl inkstų policistozės jai reikia organų transplantacijos. O iki tol laukia varginančios procedūros – dializės. Elonos istorija – sudėtinga ir skaudi. Ji yra ir vienas iš 15min 2026-aisiais paskelbtos iniciatyvos „Ačiū medikams“ pasakojimų.
Su donoro inkstu Elona gyvena jau 15 metų. Per tą laiką spėjo užaugti ir ištekėti abi jos dukros, moteris sulaukė ir anūkų. Ji žino, kad be operacijos nebūtų išgyvenusi. Už „laimėtus“ gyvenimo metus ji dėkoja medicinos darbuotojams – nuo slaugių iki gydytojų.
2 metai po Laimo ligos diagnozės ir gydymo Lenkijoje: Vaida – atvirai apie savijautą
Asmeninė nuotr./Vaida su broliu ir pusbroliu šią vasarą
Prieš kelerius metus Vaidos Venskutonytės gyvenimas sustojo – energinga, aktyvi, sportą ir keliones mėgusi jauna moteris atsidūrė tarsi sulėtintame filme. Kiekviena diena buvo pažymėta nuovargiu, skausmu ir nesibaigiančiais vizitais pas gydytojus, kurie nežinojo, kodėl net 30-ies neturinti moteris taip jaučiasi. Galiausiai moteriai nustatyta Laimo liga. Lietuvoje gydytojai ne daug ką galėjo pasiūlyti, todėl moteris pasiryžo keliauti ir gydytis privačioje klinikoje Lenkijoje. Jos istorija garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje, sulaukė ir prieštaringų vertinimų. Visgi būtent Vaida įkvėpė daugybę žmonių nenuleisti rankų ir ieškoti galimybės vėl gyventi normalų gyvenimą.
Kaip ji gyvena po gydymo Lenkijoje praėjus 2 metams? Apie tai pasikalbėjome su Vaida.
Prarasti sąmonę Alina galėjo bet kur: po operacijos gyvens su širdies stimuliatoriumi, bet bus saugi 
Asmeninės nuotr. / 15min koliažas/Aktyviai gyvenanti Alina tiki, kad ir su širdies stimuliatoriumi galės daryti tai, ką mėgsta
Nuo paauglystės dažnai alpdavusi Alina Tomaj dešimt metų ieškojo tikrosios priežasties, lankydamasi pas įvairius gydytojus, kol galiausiai sužinojo diagnozę, kuri pakeitė jos gyvenimą.
„Norėjau pasidalinti savo istorija, nes daug žmonių nežino, kad alpimas gali būti rimtos širdies problemos simptomas, ir neretai ieško atsakymų vien internete“, – sako Alina. Šiuo metu Alina gyvena sau įprastą gyvenimą, nors šiemet jai buvo įdėtas širdies stimuliatorius.
Asmeninio archyvo nuotr./Irma Skruibienė
Mirties tema viešojoje erdvėje dažniausiai „prisimenama“ prieš Vėlines arba iš gyvenimo išėjus garsiam žmogui. Visą kitą laiką ši tema dažnai yra užrakinta po devyniais užraktais. Ypač – kalbant su vaikais. Visgi gyvename pasaulyje, kuriame informacija apie mirtis mus pasiekia nuolat. Todėl išvengti šios temos ir „apsaugoti“ nuo jos vaikus, negalime. O ir nereikia. Apie tai, kaip kalbėti apie mirtį su skirtingo amžiaus vaikais, kokius akcentus sudėti, kodėl vestis juos į laidotuves dažnai yra geriausias sprendimas visiems, papasakojo psichoterapeutė Irma Skruibienė, šiemet išleidusi ir šiai temai skirtą knygą vaikams ir tėvams. Visą interviu rasite čia.
Atrodo, kad šiandien visi žmonės turi super telefonus, todėl gali įsiamžinti bet kur. Kas žmones vis dar traukia pas fotografus? Ar vien tik nuotraukų kokybė, ar ir kitos priežastys?
Andriaus Vengalio, Vaidos Šetkauskės nuotr./Vaida Šetkauskė ir jos klientų fotosesijos
„Yra viena tiesa: telefonas gali pagauti vaizdą, o fotografas – žmogų. Tai du visiškai skirtingi dalykai“, – sako fotografė Vaida Šetkauskė. Klaipėdoje gyvenanti kūrėja mėgsta „pakutenti rutiną“ ir kviečia tai daryti savo klientus, kurie labai dažnai po fotosesijos tampa jos draugais. Kodėl fotografija šiais laikais tapo ne prabanga, o būtinybe, ko pageidauja fotografuotis ateinantys žmonės – atsakymai interviu su V.Šetkauske.
Roberto Riabovo / BNS nuotr./ Vladas su žmona
Žmogus gyvas, kol yra pirmų kartų. Šią frazę turbūt esame girdėję visi. Vis dėlto daugelis tik teoriškai jos laikosi, o iš tiesų dar nesulaukę pensijos ima save riboti galvodami, kad vienam ar kitam potyriui jau yra per seni. „Nieko panašaus!“ – sako 96-erių Vladas iš Kauno. Jį sutikome Prienų r. esančiame Pociūnų aerodrome besiruošiantį pirmajam savo gyvenime šuoliui. „Aš šoku, o žmona kalba poterius!“ – juokėsi vyras, švelniai žvilgčiodamas į jį atlydėjusią žmoną. Apie Vladą ir jo atsakymą, kaip išlikti drąsiam net ir artėjant 100 metų, rašėme čia.
Asmeninės nuotr./ 15min koliažas/Edgaras Gabševičius
Pirmąjį dirbinį – direktoriaus užsakymą – Edgaras Gabševičius, kalvis iš Gelgaudiškio, padarė pasimokęs kalvystės „YouTube“. Dabar užsakymų tiek, kad, kaip pats sako, žmonių „iš gatvės“ prašymų jis nebepriima. Prieš 17 metų gyventi į senelių sodybą, kurioje gyveno mama, ir ją restauruoti sugrįžęs vyras sako besivadovaujantis principu: „O kodėl ne?“. Mažo miestelio bendruomenėje jis rado vietą ir kitam savo talentui – vaidybai bei režisūrai. Apie tai, kuo gyvena „provincija“, jis papasakojo šiame straipsnyje.
Kaip gyvena žmonės, turintys šventines pavardes? 
15min koližas/ Asmeninės nuotr./Išskirtinės šventinės pavardės ir jų turėtojai
Silkė, Kisielius, Kalėdienė ar Šaltis – turėti tokias išskirtines pavardes sunku ar lengva? Kalbindama jas turinčius žmones tikėjausi pakankamai tradicinių atsakymų apie „atėjusius šalčius“ ar „Kalėdų Senelio žmoną“, visgi pašnekovai atskleidė kur kas daugiau spalvų – jų istorijos vedė ir Lietuvos istorijos vingiais, kai dėl šalies padalijimo pusė kaimo liko Šalčiais, o kita pusė tapo Salc, taip pat atskleidė saviironiją, kuri būtina, kai prie Kūčių stalo, ant kurio – daugybė patiekalų su silke, sėdi ir Silkių šeima.
Galbūt per šventes nespėjote paskaityti šių tekstų, tad nuoširdžiai kviečiu tai padaryti dabar – gerų emocijų „užtaisas“ garantuotas!
Apie Silkes, Kisielius, Kalėdienes bei Kalėdaites skaitykite čia.
O jei domina trijų Lietuvoje gyvenančių Šalčių pavardžių istorijos, jas rasite čia.
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Ukrainietė Aliona ir jos kavinė
Kai Rusija užpuolė Ukrainą ir šalyje prasidėjo karas, Lietuvoje apsigyveno daugybė ukrainiečių. Daugelis manė – laikinai. Deja, karas tęsiasi, todėl kai kuriems iš „laikinų“ atvykėlių mūsų šalis tapo namais. Viena jų – Prienuose gyvenanti Aliona Lariuk. Su sūneliu, mama ir dar negimusia dukrele čia atvykusi jauna moteris iš karto žinojo – turi kažką dirbti. Karas sužlugdė jos svajonę turėti savo kavinę gimtajame mieste, tačiau noro tai daryti neatėmė. Todėl jau netrukus, padedant ją priglaudusiai prieniškių šeimai, moteris geradarių virtuvėje kepė tortus, bandeles, o po nepilnų metų susiremontavo patalpas ir atidarė skanumynų kavinę šalia miesto ligoninės.
Deja, bet mes visi žinome, kas yra Labubu. Tačiau Lietuvoje mes turime kur kas geresnę šio žaislo versiją, o jo kaina mažai kuo skiriasi nuo populiariųjų „baisuoklių“. Tai – Silvijos iš Mažeikių kuriami baibokai. Moteris juokiasi, kad, skirtingai nei daugelis jos pažįstamų, vakarus skiria ne TV serialams, o magiškai veiklai – siuva unikalias lėles, kurios savo išvaizda ir istorijomis sužavi net kolekcionierius iš JAV, Australijos ar Filipinų. Kaip kilo idėja jas kurti ir kodėl žaislų kaina triženklė, kūrėja papasakojo portalui.
Asmeninė nuotr./Silvijos Molės kuriamos lėlės