Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
2026-ieji brėžiasi kaip vienybės metai – atsakas į pastarųjų metų susiskaldymą, nuovargį ir tarpusavio priešpriešas. Tai kvietimas mokytis būti kartu pripažįstant skirtumus, ieškant bendros kalbos ir bendro gėrio.
Apie vienybę, gimstančią iš atlaidumo ir meilės, rašė apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams: „Todėl kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir mylimieji, apsivilkite gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu, kantrybe. Pakęskite vieni kitus ir atleiskite, jei kas turi skundą prieš kitą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs. O viršum viso to tebūna meilė, kuri yra tobulumo ryšys. Tegul jūsų širdyse viešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti kaip vienas kūnas“ (Kol 3, 12–15).
Vilties Jubiliejus Romos Katalikų Bažnyčioje
2025-ieji Romos Katalikų Bažnyčioje buvo kupini ypatingų įvykių – galima sakyti, kad visi metai buvo vieningas įvykis, nes 2024 m. Kūčių vakarą popiežius Pranciškus, atvėrė Šv. Petro bazilikos Vatikane Šventąsias duris ir paskelbė eilinio Bažnyčios Jubiliejaus metus, suteikdamas jiems Vilties vardą. Visus jubiliejinius metus vilties piligrimai keliavo į Romą, kad peržengtų per keturių popiežiškųjų bazilikų Šventąsias duris. Kovo 1–5 d. įvyko Lietuvos nacionalinė piligrimystė Romoje – į amžinąjį miestą, lydimi ganytojų, suplūdo virš dviejų tūkstančių Lietuvos katalikų. Atskiros lietuvių piligrimų grupės į Romą keliavo per visus Jubiliejaus metus. Romoje įvyko 35 teminiai Jubiliejai, skirti įvairioms bažnytinėms, profesinėms ir visuomeninėms bendruomenėms. Per Vilties jubiliejų Romą aplankė maždaug 32 mln. piligrimų. Šventąsias Vilties Jubiliejaus metų duris Šv. Petro bazilikoje 2026 m. sausio 6 d. užvers popiežius Leonas XIV.
Popiežius Pranciškus per Kūčias atidarė Šventąsias Šv. Petro bazilikos duris ir paskelbė 2025-uosius Bažnyčios Jubiliejaus metus, 2024 m. gruodžio 24 d. EPA-ELTA nuotrauka
Jubiliejaus renginiai Lietuvoje
Jubiliejaus metus kiekvienas vyskupas 2024 m. gruodžio 29 d. atidarė savo katedrose – lygiai po metų iškilminga liturgija juos ir uždarė. Kovo 28 d. Kaune įvyko Vilties šventė – Nacionalinis tikėjimo, bendrystės ir muzikos renginys visai Lietuvai, tiems, kurie neturėjo galimybės nuvykti į Romą. Gegužės 8–10 d. Vilniuje ir Videniškiuose vyko palaimintojo Mykolo Giedraičio gimimo 600 metų Jubiliejaus renginiai. Rugpjūčio 15 d., per Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų iškilmę, Vilties Motinos titulas buvo suteiktas Krekenavos Mergelės Marijos paveikslui, o pats paveikslas karūnuotas popiežiaus Pranciškaus palaimintomis karūnomis.
Popiežiaus Pranciškaus mirtis
Džiugiai prasidėję Vilties Jubiliejaus metai vienu momentu suklupo, kai popiežius Pranciškus rimtai susirgo ir vasario 14 d. buvo paguldytas į ligoninę, bet tai truko tik akimirką, nes pirmiausia pats popiežius, išgyvendamas sunkią ligą, liudijo nepalaužiamą viltį ir tikėjimą. Viso pasaulio tikintieji viltį ir tikėjimą liudijo nepaliaujama malda už popiežių. Šventasis Tėvas įvykdė savo misiją iki galo – kovo 23 d. iš ligoninės grįžo į Vatikaną, kiek leido jėgos, dalyvavo Verbų sekmadienio ir Didžiosios savaitės liturgijoje, Velykų sekmadienį, sukaupęs paskutines jėgas, iš Šv. Petro bazilikos centrinio balkono suteikė Velykų palaiminimą Romai ir visam pasauliui – „Urbi et orbi“, papamobiliu apvažiavo aikštę, sveikindamas piligrimus, o antrosios Velykų dienos rytą mirė, palikdamas Bažnyčiai misiją tęsti pradėtus darbus. Popiežius Pranciškus, vykdant jo valią, palaidotas popiežiškojoje Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje. Ši misija buvo patikėta bazilikos arkikunigui kardinolui Rolandui Makrickui.
Konklava ir Leono XIV išrinkimas
Kalbos apie galimą būsimą pontifiką ėmė sklandyti dar popiežiui Pranciškui gydantis ligoninėje – buvo minimi keleto ypač ryškių Kardinolų kolegijos narių vardai. Pasaulio keliami kandidatai tikrai buvo verti pontifiko sosto, bet konklavos rezultatai paliudijo, kad tikroji rinkėja yra Šventoji Dvasia, kaip ir teigiama Bažnyčios reglamentuose. Konklava prasidėjo gegužės 7 d., kai kardinolai po šv. Mišių „Už popiežiaus išrinkimą“, giedodami himną Šventajai Dvasiai, suėjo į Siksto koplyčią. Antrąją konklavos dieną kardinolai vieningai, kaip patys liudijo, 267-uoju Romos Katalikų Bažnyčios popiežiumi išrinko kardinolą iš Jungtinių Amerikos Valstijų Augustinų ordino vienuolį Robertą Fransį Prevostą, buvusį Vyskupų dikasterijos prefektą. Naujasis popiežius pasirinko Leono XIV vardą, Dievo tautą pasveikino Kristaus žodžiais „Ramybė jums!“
Popiežius Leonas XIV per pontifikato inauguracines šv. Mišias Šv. Petro aikštėje Vatikane 2025 m. gegužės 21 d. EPA-ELTA nuotrauka
Popiežiaus Leono XIV laikysena ir darbai
Popiežius Leonas XIV nuosekliai tęsia Pranciškaus pradėtus darbus su jam būdingu romumu ir diskretiškumu. Šventasis Tėvas patikino, kad jam svarbi sinodinė Bažnyčia, išmintingas elgesys su kūrinija ir jos išteklių naudojimas, socialinė Bažnyčios veikla, teisingas požiūris į darbą ir dirbantįjį, naujųjų technologijų įtaka, dėmesys vargšams, visuotinė brolystė, ekumeninis ir tarpreliginis dialogas bei taika pasaulyje. Tai pagrindinės Bažnyčios misijos kryptys, kuriomis popiežius Leonas XIV veda Katalikų Bažnyčią.
I Nikėjos visuotinio susirinkimo 1700 metų jubiliejus ir pirmoji apaštalinė kelionė
2025-ieji metai jubiliejiniai ne vien Katalikų Bažnyčioje, bet ir visame krikščioniškajame pasaulyje, nes sukako 1700 metų nuo Pirmojo visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje, kuriame vyskupai patvirtino bendrą visiems Tikėjimo išpažinimą, ligi šių dienų skelbiamą visose krikščioniškose Bažnyčiose. Popiežius Pranciškus buvo suplanavęs šio jubiliejaus proga apaštalinę kelionę į Turkiją, į istorinę Nikėją, dabartinį Izniką, kur kartu su broliais Rytų krikščionimis dar kartą paliudytų vienybę ir brolybę. Taip pat troško aplankyti Libano liaudį bei krikščionis, prisimindamas ypač skaudžią šalies patirtį, kai 2020 m. rugpjūčio 4 d. Beiruto uoste įvykęs galingiausias nebranduolinis sprogimas istorijoje nusinešė daugybės žmonių gyvybes, sugriovė namus. Šią misiją įvykdė popiežius Leonas XIV. Apaštalinė kelionė sutvirtino tarpkonfesinius ryšius su ortodoksais, sustiprino negausią katalikų bendruomenę, paliudijo taikaus sugyvenimo pavyzdį su islamo išpažinėjais.
Popiežius Leonas XIV deda pastangas bendradarbiaujant dėl taikos Ukrainoje ir kitose šalyse, kur vyksta kariniai konfliktai ir krikščionių persekiojimai, su viltimi, kad Kristaus ištartas ramybės palinkėjimas įsiviešpataus žmonių širdyse.
Popiežius Leonas XIV su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I ir kitų krikščioniškų Bažnyčių vadovais Turkijos Izniko mieste, prie Šv. Neofito bazilikos liekanų, paminėjo 1700-ąsias Pirmojo Nikėjos visuotinio susirinkimo metines 2025 m. lapkričio 28 d. EPA-ELTA nuotrauka
Įvykiai Lietuvoje
Metų pradžioje Lietuva, Latvija ir Estija atsijungė nuo dar sovietmečiu pradėjusios veikti rusiškos elektros energetikos sistemos (IPS/UPS), o jau kitą dieną Baltijos šalys sinchronizavo savo elektros tinklus su Vakarų Europa.
Seimas taip pat patvirtino pensijų kaupimo reformą, numatančią dvejų metų pasitraukimo iš privataus kaupimo „langą“.
Lietuva priėmė sprendimą gynybai skirti 5,38 proc. BVP, taip parodydama ilgalaikį įsipareigojimą stiprinti šalies saugumo finansavimą.
Lietuvos kariuomenės Kibernetinės gynybos valdybos įkūrimo ceremonija. Vilnius, 2025 m. vasario 4 d. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Plius dešimt taškų
Pasibaigus abiturientų egzaminams, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė pranešė, kad kiekvienam abiturientui prie egzaminų rezultatų, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, buvo pridėta po dešimt taškų. Pasak ministrės, tai padėjo apie 4 tūkst. abiturientų išlaikyti brandos egzaminus, tačiau dalis švietimo bendruomenės ir politikų sprendimą kritikavo dėl pažeistos lygybės principo.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Pokyčiai Vyriausybėje
Metų viduryje Gintautas Paluckas pasitraukė iš premjero ir Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pareigų. Spalį opozicija siekė surengti jam apkaltą, tačiau valdantieji šį siūlymą atmetė.
Baigiantis rugsėjui, socialdemokratų, „aušriečių“ ir „valstiečių“ frakcijos Seime pasirašė koalicijos sutartį. Kitą dieną ministre pirmininke tapo Inga Ruginienė. Tą pačią dieną Vilniuje vyko protestas prieš socialdemokratų sprendimą dar kartą pakviesti „Nemuno aušrą“ į valdančiąją daugumą.
Sprendimas kultūros ministru paskirti kompetencijos neturintį „aušrietį“ Ignotą Adomavičių sukėlė kultūros bendruomenės protestus – buvo įkurta Kultūros asamblėja, surengtas mitingas prie Prezidentūros, o spalio 5 d. visoje Lietuvoje tūkstančiai žmonių dalyvavo streike, reikalaudami, kad „Nemuno aušra“ pasitrauktų iš Kultūros ministerijos. Po savaitės darbo I. Adomavičius atsistatydino, o socialdemokratai susigrąžino ministerijos kontrolę ir lapkritį į šias pareigas delegavo Vaidą Aleknavičienę.
Spalio 22 d., atsižvelgdamas į ministrės pirmininkės I. Ruginienės teikimą, prezidentas Gitanas Nausėda atleido Dovilę Šakalienę iš krašto apsaugos ministro pareigų. Lapkritį ją šiame poste pakeitė Robertas Kaunas.
Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka
Šalies saugumas
Kovo 25 d. per amerikiečių karių pratybas pelkėje Pabradės poligone, Švenčionių rajone, nuskendo JAV kariuomenės vikšrinė gelbėjimo mašina M88 „Hercules“ su keturiais kariais. Jų kūnai buvo ištraukti po beveik savaitę trukusios gelbėjimo operacijos.
Spalio pabaigoje dėl iš Baltarusijos leidžiamų kontrabandai skirtų balionų Vyriausybė nusprendė mėnesiui uždaryti sieną su kaimynine valstybe. Tačiau balionų srautui atslūgus ir patyrus vežėjų spaudimą dėl Baltarusijoje įstrigusių vilkikų, siena buvo atverta 10 dienų anksčiau. Gruodį Baltarusijos autoritarinis lyderis Aliaksandras Lukašenka JAV pareigūnams pažadėjo šiuos kontrabandinius skrydžius sustabdyti.
Valstybės gynimo taryba nusprendė Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje, steigti brigados dydžio karinį poligoną, o Tauragės poligono plotą padidinti dvigubai.
JAV karių gelbėjimo operacija Pabradės poligone 2025 m. balandžio 1 d. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
Protestų banga
Prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos protestavo mokytojai, Nepriklausomybės aikštėje streikavo statutiniai pareigūnai ir vilkikų vairuotojai, Kultūros benduomenė, ne kartą rinkosi ir žurnalistus palaikanti visuomenės dalis.
Gruodžio 17 d. kelios dešimtys tūkstančių žmonių Nepriklausomybės aikštėje protestavo prieš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymo pataisas, kuriomis valdantieji siekė palengvinti visuomeninio transliuotojo atleidimo tvarką. Per dvi savaites prie Seimo įvyko keturi mitingai už laisvą žodį, į kuriuos susirinko nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių protestuotojų. Siekdama stabdyti įstatymo priėmimą, opozicija vilkino procedūras teikdama šimtus pasiūlymų. Prezidentas ir premjerė siūlė situaciją spręsti atsistatydinant LRT tarybai, kuria nepasitikėjimą pareiškė dauguma LRT darbuotojų. Valdantieji po svarstymo pritarė pataisoms, tačiau galiausiai nusprendė atsisakyti skubos ir įstatymo priėmimą nukėlė kitiems metams, jį pakoregavus pagal darbo grupės pasiūlymus.
Protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio! Laužai prie Seimo“. Oresto Gurevičiaus / ELTA nuotrauka
Ilgiausias JAV vyriausybės sustabdymas ir taikos siekis
Sausio 20 d. Donaldas Trumpas buvo prisaikdintas antrajai JAV prezidento kadencijai. Prezidentas ir jo administracija nuo pat pirmųjų dienų ėmėsi spręsti didžiuosius pasaulio konfliktus. Vasario 28 d. D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose priėmė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Susitikimas baigėsi ginču.
Amerikiečių pajėgos smogė Venesuelos laivui, plaukusiam į Jungtines Valstijas. Vašingtonas sustiprino spaudimo kampaniją prieš Venesuelos prezidentą Nicolą Maduro. Nuo rugsėjo JAV pajėgos surengė daugybę smūgių Karibų jūroje ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Nobelio taikos premija atiteko Venesuelos politikei ir opozicijos lyderei Mariai Corinai Machado.
Spalio 1 d. JAV įstatymų leidėjams ir prezidentui nepavyko susitarti dėl biudžeto, todėl vyriausybė sustabdė veiklą net 43 dienoms. Tai tapo ilgiausiu JAV vyriausybės uždarymu šalies istorijoje.
D. Trumpas pasirašė teisės aktą, kuriuo nurodyta paviešinti vyriausybės dokumentus apie nuteistą seksualinį nusikaltėlį Jeffrey Epsteiną.
Pirmoji ponia Melania Trump ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotrauka
Užsitęsusios derybos ir taikos planas
Nuo pat pirmųjų metų dienų Rusija intensyviai atakavo Ukrainą. Oficialiais Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio duomenimis, kare žuvo daugiau kaip 40 tūkst. karių ir beveik 15 tūkst. civilių. Rusijos atakos prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą kasdien palieka tūkstančius ukrainiečių be elektros.
Tęsiantis D. Trumpo pastangoms siekti taikos Rusijos kare prieš Ukrainą, gegužės viduryje Stambule įvyko pirmosios Ukrainos ir Rusijos derybos. Šalys susitarė apsikeisti po tūkstantį karo belaisvių, tačiau daugiau susitarimų nepasiekta.
Rugpjūčio 15 d. D. Trumpas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Aliaskoje surengė derybas dėl Maskvos pradėto karo Ukrainoje pabaigos. Susitikimas atnaujino JAV ir Rusijos dialogą, tačiau konkrečių rezultatų nepasiekta.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas 2025 m. Aliaskoje. Socialinio tinklo X nuotrauka
Lapkričio pabaigoje JAV pateikė taikos planą. Ukraina jam nepritarė, tačiau sutiko pasiūlyti alternatyvų planą. Gruodį prasidėjo intensyvūs pokalbiai ir susitikimai, skirti taikai Ukrainoje pasiekti.
Kelis kartus JAV prezidento pasiuntiniai derėjosi su V. Putinu ir Kremliaus atstovais. Taip pat buvo surengta keletas susitikimų su V. Zelenskiu ir Europos lyderiais.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas. Haga, Nyderlandai, birželio 25 d. EPA-ELTA nuotrauka
Rinkimai Europoje ir parama Ukrainai
Baltarusijoje, nesant realios konkurencijos, įvyko Vakarų nesąžiningais laikyti prezidento rinkimai, pratęsę paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamo Aliaksandro Lukašenkos tris dešimtmečius trunkantį valdymą.
Vokietijoje naujuoju kancleriu tapo Friedrichas Merzas. Rumunijos prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjo kraštutinių dešiniųjų kandidatas George’as Simionas. Lenkijos prezidentu išrinktas konservatyvių pažiūrų istorikas Karolis Nawrockis.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentų Karolio Nawrockio ir Gitano Nausėdos apsilankymas Aušros Vartų koplyčioje. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 8 d. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
NATO lyderiai viršūnių susitikime Hagoje įsipareigojo iki 2035 m. gynybai skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), patvirtino tvirtą įsipareigojimą kolektyvinei gynybai ir ilgalaikę paramą Ukrainai.
Spalio viduryje Europos Sąjunga paskelbė 19-ąjį sankcijų paketą Maskvai dėl karo Ukrainoje. Tuo metu JAV prezidentas D. Trumpas, išreiškęs nepasitenkinimą pokalbiais su Kremliaus vadovu, įvedė sankcijas dviem didžiausioms Rusijos naftos bendrovėms.
Europos šalys ne kartą reiškė paramą Ukrainai. V. Zelenskis kelis kartus susitiko su Emmanueliu Macronu, Friedrichu Merzu, Karoliu Nawrockiu ir kitais Europos lyderiais, padedančiais siekti teisingos taikos Ukrainoje.
JAV prezidento Donaldo Trumpo, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Europos lyderių susitikimas. Vašingtonas, JAV, rugpjūčio 18 d. EPA-ELTA nuotrauka
Konfliktai Artimuosiuose Rytuose
Birželį Izraelis Irane atakavo branduolinius ir karinius objektus bei gyvenamąsias teritorijas, taip sukeldamas 12 dienų trukusį karą. Smūgiai buvo surengti dėl Irano siekio pasigaminti branduolinį ginklą. Per atakas Irane žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių, tarp jų – aukšti kariniai vadai ir branduoliniai mokslininkai. Per Irano smūgius Izraelyje žuvo dešimtys žmonių.
Per Izraelio karinius veiksmus Gazos Ruože, „Hamas“ valdomos Gazos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, žuvo daugiau nei 66 tūkst. žmonių. 2025 m. spalio 8 d. JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad Izraelis ir „Hamas“ pasiekė paliaubų susitarimą. Grupuotė grąžino visus gyvus įkaitus, o Izraelis paleido beveik 2 tūkst. palestiniečių.
Jungtinės Valstijos per smūgius Irano branduoliniams kompleksams Forde, Natanze ir Isfahane panaudojo iš viso 14 bunkerius griaunančių bombų GBU-57.
Jeruzalė, lapkričio 2 d. 2025 m. EPA-ELTA nuotrauka
Lietuvos kultūros Italijoje sezonas
Spalio 5 d., Italijos prezidento rūmuose skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikai, buvo paskelbtas Lietuvos kultūros Italijoje 2025–2026 metų sezono startas. Metus trukusi programa, orientuota į Romą, Boloniją, Turiną, Milaną ir Veneciją, apima vizualųjį meną, teatrą, šokį, muziką, kiną ir literatūrą. Vieno didžiausių Europos scenos menų festivalių „Romaeuropa“ savaitę savo sales skyrė lietuvių kūrėjams, o programą užbaigė Jono Meko filmo „Requiem“ peržiūra MAXXI muziejuje. Pasak Lietuvos kultūros instituto vadovės Julijos Reklaitės, šis sezonas tapo platforma, didinančia šiuolaikinės Lietuvos kultūros matomumą Italijoje ir stiprinančia abiejų šalių ryšius.
Muzikinis performansas „Sporto grupė“ („Operomanija“). Pranešimo autorių nuotrauka
Kultūros asamblėja ir protestai
2025 m. Lietuvos kultūros lauke kilo plataus masto protestai, kai Kultūros ministerija buvo perduota „Nemuno aušrai“, o ši delegavo ministrą Ignotą Adomavičių. Į judėjimą įsitraukė didžioji dalis kultūros bendruomenės visoje Lietuvoje. Spalio 5 d. surengtas didžiausias vienos dienos streikas, nusidriekęs per šalį, o įvairiose erdvėse simboliškai skambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Dalis organizacijų atsisakė Prezidentūros globos – tarp jų Vilniaus knygų mugė, kino festivalis „Scanorama“, Jaunųjų mokslininkų sąjunga, o Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija nusprendė kitų metų ceremoniją rengti ne Prezidentūroje, o Sapiegų rūmuose Vilniuje.
Protestų metu susiformavusi Kultūros asamblėja inicijavo bendrą peticiją, kurią pasirašė virš 80 tūkst. žmonių. Asamblėja sutelkė kultūros ir kitų sričių atstovus koordinuotai veiklai ir dialogui dėl skaidraus kultūros politikos valdymo.
Kultūros bendruomenės protestas dėl kandidato į kultūros ministrus ir šios ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“. Vilnius, 2025 m. rugsėjo 25 d. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka
M. K. Čiurlioniui – 150
Minint 150-ąsias gimimo metines, Lietuva visus metus šventė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Jubiliejinę programą „Čiurlioniui 150“ sudarė daugiau kaip 150 renginių Lietuvoje ir užsienyje – Japonijoje, JAV ir Europos šalyse. Svarbiausi programos akcentai – paroda „Čiurlionis ir Vilnius“ sostinėje, jubiliejinė ekspozicija Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, tarptautiniai muzikos festivaliai ir koncertai, virtualios realybės projektai „Angelų takais“ ir „Pasaulių sutvėrimas“. Jubiliejus įamžintas ir simboliškai – Lietuvos bankas išleido kolekcinę monetą, Vilniaus oro uostas tapo „Tarptautiniu Vilniaus Čiurlionio oro uostu“, o simfoninė poema „Jūra“ suskambo Tarptautinėje kosmoso stotyje.
Stasio Eidrigevičiaus paroda „Hommage à Čiurlionis“ Panevėžio šiuolaikinio meno muziejuje „Stasys Museum“. Pauliaus Židonio nuotrauka
Rež. Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“ (Lietuva, 2024 m.) kadras
Kas glūdi už filmo „Pietinia kronikas“ triumfo žygio Lietuvos kino teatruose?
Augustinas Deksnys aptaria režisieriaus Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“ šlovės kelią. Rimanto Kmitos romano ekranizacija tapo ne tik žiūrovų pamėgtu, bet ir vienu įsimintiniausių pastarųjų metų lietuviško kino reiškinių.
Autorius filmą mato kaip dviejų pasakojimų junginį: jauno šiauliečio Rimanto brandos istoriją ir platesnį devintojo dešimtmečio pabaigos–dešimtojo pradžios Lietuvos portretą. Šiaulių Pietinio rajono aplinka, gatvės kultūra, sportas, pirmosios meilės ir ką tik atgautos nepriklausomybės fonas padeda suprasti ne tik to meto jaunąją kartą, bet ir šiandienos Lietuvos socialinius bei politinius reiškinius.
A. Deksnys išskiria filmo autentiškumą – nuo kostiumų, kalbos ir buities detalių iki aktorių darbo, ypatingą dėmesį skirdamas jaunajai aktorių kartai. Autorius dar metų pradžioje spėjo, kad filmas gali sulaukti rekordinės sėkmės kino teatruose ir tapti istoriniu reiškiniu nepriklausomos Lietuvos kino metraštyje. Šis spėjimas pasitvirtino – „Pietinia kronikas“ pagerino šalies rekordą ir tapo žiūrimiausiu filmu.
Repeticija su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Arvydo Gudo nuotrauka
Panevėžio J. Miltinio dramos teatrą paliekantis A. Špilevojus: „Išeiti buvo būtina, neišvengiama, nors ir labai skausminga“
Austėja Zovytė kalbina režisierių Aleksandrą Špilevojų, paliekantį meno vadovo pareigas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir besiruošiantį paskutiniam atsisveikinimo spektakliui „Arrivederci“.
Savo kelią Panevėžyje pradėjęs 2020 metais, režisierius pasakoja atradęs dirbti norinčius ir kūryba degančius žmones, laukiančius A. Špilevojaus atvykimo. „Turėjau prabangą neskubėti, lėtai ir kruopščiai bendrauti su aktoriais, gvildenti pjesę, pažindintis tarpusavyje ir bandyti suvokti, kaip galime kartu bendradarbiauti, kokį teatrą norime kurti“, – darbą pandemijos metu prisimena jis.
Režisierius, prieš palikdamas teatrą, išskiria jo atmosferą, kurią supranta tik tie, kurie apsilanko J. Miltinio dramos teatre – nuoširdžią pagarbą ir palaikymą suteikiantys vietiniai gyventojai bei kūrybai atsidavęs kolektyvas. „Šioje aplinkoje kiekvienas dega noru kurti net laisvalaikiu be jokios prievartos ar darbo pojūčio, grįžtame prie kūrybos procesų.“
A. Špilevojus atviras – apsispręsti išeiti buvo būtina, neišvengiama, nors ir labai skausminga. Nors nesutarimai su vadovybe privertė palikti teatrą ir brangius žmones, gausus palaikymas iš išorės padeda gydyti žaizdas. „Kol kas nežinau nei kaip gyvensiu, nei ką kursiu, bet turiu senų svajonių – nebūtinai dramos teatre“, – svarsto jis.
Zoologas Alius Ulevičius. Fone – Šalčininkų rajono miške vaikščiojantis lokys, užfiksuotas Mareko Kislovskio. Bernardinai.lt nuotraukų (Vle.lt ir M. Kislovskio) koliažas
Lietuvos giriose atsiranda lokių: ką reiškia jų sugrįžimas?
Dar visai neseniai rudieji lokiai Lietuvoje buvo laikomi išnykusiais, tačiau 2025-aisiais apie jų apsilankymus Lietuvoje liudijo ne vienas vaizdo įrašas socialiniuose tinkluose – meška bėganti aktyvia Vilniaus gatve, mišku ar landžiojanti po bičių avilius.
Aurelijos Plokštytės kalbintas zoologas Alius Ulevičius pakomentavo, kad meškos migruoja ieškodamos naujų teritorijų ir atklysti gali iš kaimyninių šalių – Estijos, Latvijos ir Baltarusijos. „Jos užima gana dideles teritorijas. Patinai ypač toli nukeliauja, o patelės yra šiek tiek sėslesnės, ir jų užimamas plotas mažesnis“, – kalbėjo zoologas.
Straipsnis skirtas išsamiau pažvelgti į šias mūsų krašto viešnias bei susipažinti su joms būdingomis savybėmis.
Įprastai meškos vengia žmonių, tačiau sutikus lokį pavojus yra. Zoologas paaiškino, kaip galima apsisaugoti nuo grėsmės: „Galbūt miške sąmoningai reikėtų nesielgti per tyliai, nesėlinti, netgi patriukšmauti, kad gyvūnai žinotų, jog eina žmogus. Meška pirmoji pajus, kad netoli yra žmogus, ir turės laisvę iš anksto pasitraukti.“
Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos tarptautinių santykių docentas dr. Konstantinas Andrijauskas. TSPMI nuotrauka
Azijos studijų ekspertas K. Andrijauskas: „Donaldo Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus kinams yra dovana“
Rasa Baškienė kalbina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos tarptautinių santykių docentą Konstantiną Andrijauską apie Kinijos komunistinio režimo ideologijos susipynimą su tūkstantmetėmis šalies tradicijomis, santykius su Europos Sąjunga ir Rusija, neaplenkiant ir pablogėjusių diplomatinių santykių su Lietuva aptarimo.
Ekspertas pastebi, kad Kinijos įtaka didėja, nes didėja ir ekonominė jos galia, tačiau šios šalies švelniosios įtakos kilimas tiesiogiai susijęs su kitų pasaulio galių, tame tarpe ir Rusijos, nuosmukiu. Čia reikėtų kalbėti ir apie Rusijos įtakos nuosmukį, bet pirmiausia – apie JAV įvaizdžio problemas, kurios dar labiau išryškėjo Donaldui Trumpui tapus prezidentu jau antrą kartą.
„Kinija, kaip ir Rusija, labai ilgai laikėsi nuostatos ir tikslo įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos, – pastebi K. Andrijauskas. – Ji ilgai kalbėjo apie ES kaip apie atskirą galios bloką, kuris turėtų savo balsą, nepriklausytų nuo amerikiečių ir kurtų atskirą dialogą su Kinija, o ne demonstruotų besąlygišką pritarimą JAV. Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus kinams yra dovana, nes nieko daryti nereikia, nebent įpilti žibalo į ugnį.“
Bernardinai.lt vizualas „Petro Sosto kandidatai: kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM“ su EPA-EFE nuotrauka, kurioje kardinolas P. Pizzaballa OFM dalyvauja Vakarinėje maldoje, pagerbiant popiežiaus Pranciškaus kapą popiežiškojoje Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje Romoje, Italijoje, 2025 m. balandžio 27 d.
Kas iš konklavos išeis kaip popiežius? Kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM
Kol visas pasaulis sulaikęs kvapą laukė konklavos ir naujojo Katalikų Bažnyčios popiežiaus išrinkimo, religijos temų redaktorė Rita Bagdonaitė ir žurnalistė Aurelija Plokštytė rengė straipsnių ciklą „Petro Sosto kandidatai“, skirtą supažindinti su ryškiausiais Kardinolų kolegijos veidais, kurie buvo minimi tarp galimų Pranciškaus įpėdinių.
Skaitytojams buvo pristatyta vienuolika Kardinolų kolegijos narių, iš kurių ypač ryškius – Jeruzalės lotynų patriarchas kardinolas Pierbattista Pizzaballa OFM. Pranciškonas kardinolas turi daug panašumų su popiežiumi Pranciškumi: kritiškai vertina dvasininkų pasikėlimą, rūpinasi migrantais bei religijų dialogu. Kardinolas buvo Šventosios Žemės kustodu – atsakingu už katalikiškų šventovių priežiūrą, pastoraciją ir diplomatinius santykius. Išmintingas santykių palaikymas su žydais ir arabais padėjo jam įsitvirtinti kaip patikimam tarpininkui tarp dviejų keblioje padėtyje atsidūrusių tautų.
Straipsnyje taip pat aptarta Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikos abato benediktino Donato Ogliari OSB meditacija generalinėje kardinolų kongregacijoje, kurioje jis akcentavo, kad konklavos centre turi būti Kristus, priminė, kaip svarbu mokytis iš Jėzaus romumo ir nuolankumo, gailestingos ir užjaučiančios meilės, nepamiršti atstumtųjų ir vargšų. Abatas aptarė Bažnyčios iššūkius viduje ir pasaulyje.
Kardinolas Rolandas Makrickas. Vakario Vingilio / Bernardinai.lt nuotrauka
Kardinolas R. Makrickas: „Popiežius turi turėti apaštalų Petro ir Pauliaus protą ir Marijos širdį“.
Vytautas Markevičius kalbina vienintelį pavasarį vykusioje konklavoje dalyvavusį lietuvį kardinolą Rolandą Makricką apie įspūdžius renkant naują popiežių. Kardinolas pasakoja apie pirmąją kartą išgyventą išskirtinį Bažnyčios įvykį, kuriame dalyvavo septyniasdešimties vienos šalies kardinolai iš penkių pasaulio žemynų.
Kardinolas R. Makrickas atskleidžia, kad naujasis popiežius praėjus vos septyniasdešimčiai valandų nuo išrinkimo aplankė dvi Marijos šventoves – augustinams patikėtą Gerosios Patarėjos šventovę Dženacano mieste ir Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką Romoje. Ypač jaudinantis momentas, kai Leonas XIV suklumpo prie popiežiaus Pranciškaus kapo ir padėjo baltą rožę kaip juos vienijantį simbolį, vėliau spontaniškai meldėsi prie Marijos Taikos Karalienės statulos už taiką pasaulyje.
Kalbėdamas apie konklavos skaidrumą, kardinolas pabrėžia, kad viskas vyksta pagal bažnytinius dokumentus, be jokių naujovių. Pagrindiniai Bažnyčios rūpesčiai, išryškėję konklavoje, – kunigų formavimas, naujų pašaukimų paieška ir taikos ieškojimas pasaulyje. Popiežius Leonas XIV akcentuoja šiuolaikinį katalikų socialinį mokymą ir atkreipia dėmesį į naujus iššūkius – dirbtinį intelektą, kuris be etikos gali didinti atskirtį visuomenėje.
„Nuo tikėjimo mes perėjome prie mąstymo, o dabar pereiname nuo mąstymo į nemąstymą“, – įspėja kardinolas R. Makrickas apie būtinybę spręsti šiuos iššūkius su didesne morale ir etika.
Literatūrologas, kultūrologas, Vilniaus universiteto docentas dr. Darius Kuolys. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
D. Kuolys diskutuojant dėl S. Nėries: „Stiprios visuomenės savo genijų neišsižada. Todėl jos ir stiprios“
Vakaris Vingilis kalbina literatūrologą, kultūrologą, Vilniaus universiteto (VU) docentą dr. Darių Kuolį apie nesibaigiančias diskusijas dėl poetės Salomėjos Nėries.
Ginčai dėl poetės vertinimo paaštrėjo gegužę, kai visuomenininkai Vilniuje prie S. Nėriai skirto skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklo surengė poezijos skaitymus protestuodami prieš Vilniaus miesto savivaldybės planus jį nukelti.
D. Kuolys tvirtina, kad brandžiai diskutuoti dar nemokame. „Kaip galime kalbėti apie vaisingą polilogą, jei elgiamės kaip paaugliška, kompleksuota, savimi nepasitikinti, savo praeities bijanti, lengvai manipuliuojama pokolonijinė visuomenė?“ – sako jis.
Jis atkreipia dėmesį, kad klysta ir genijai, tad jų nereikėtų išsižadėti. „Gyviems genijams galioja tie patys įstatymai, o mirusius kiekviena visuomenė vertina pagal savo pajėgumą. Stiprios visuomenės savo genijų neišsižada. Todėl jos ir stiprios. Neišsižadėti nereiškia pateisinti ar nutylėti genijų klaidas ir nuopuolius. Neišsižadėti – tai suprasti, kad ne tik genijų kūryba, bet ir jų nuopuoliai yra bendruomenės istorijos dalis“, – aiškina kultūrologas.
Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius habil. dr. Rimas Norvaiša. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Matematikos profesorius R. Norvaiša: matematikos mokymas tampa tik taisyklių išvardijimu ir jų taikymu
Žurnalistė Inga Bartulevičiūtė kalbina Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius habil. dr. Rimą Norvaišą apie matematikos programą, egzaminų sudėtingumą. Jis kritiškai vertina šiandieninį matematikos mokymą mokyklose, sakydamas, kad jis dažnai virsta vien taisyklių išmokimu ir jų mechaniniu taikymu, o ne tikru samprotavimu ir supratimu.
R. Norvaiša interviu pasakoja, kad kiekvienas žmogus daro racionalius sprendimus, o matematika būtent tai ir ugdo – gebėjimą pagrįsti, įrodyti, pasirinkti geriausią sprendimą. Todėl ji naudinga visiems – ne tik humanitarams, bet ir kiekvienam žmogui.
„Per pastaruosius du šimtus metų matematika labai pakito. Ji sprendžia ne tik išorines, bet ir savo viduje gimstančias problemas. Jos vertinimo kriterijus – nebe tik tikrovės atitikimas, bet ir grožis“, – tikina R. Norvaiša.
Istorikas, 2024 m. Tolerancijos žmogus dr. Zigmas Vitkus, apžvalgininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Virgis Valentinavičius, komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius. Fone – prezidentas Gitanas Nausėda. Bernardinai.lt nuotraukų (Evgenios Levin / Bernardinai.lt, Juliaus Kalinsko / ELTA, Audriaus Gavėno, Gintarės Grigėnaitės) koliažas
Tolerancijos žmogus Z. Vitkus: „Nesu tikras, ar žmogaus prilyginimas šiukšlei dera Kristaus sekėjo lūpoms“
Vakaris Vingilis rašo apie Gitano Nausėdos žodžius apie Liberalų sąjūdžio frakcijos narį Eugenijų Gentvilą, kurį, pasak prezidento vyriausiojo patarėjo Frederiko Jansono, šalies vadovas parlamentarą pavadino „sena politine šiukšle“. Tokia retorika sukėlė pasipiktinimą viešojoje erdvėje.
Apžvalgininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Virgis Valentinavičius tvirtina – politinės kultūros mūsų šalyje mažai, todėl prezidentas turėtų rodyti pavyzdį, kad jos būtų daugiau, tačiau daro priešingai.
Nors gali pasirodyti, kad prezidento patarėjo žodžiai – pasikarščiavimas, komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius mano, jog tokia retorika neatsitiktinė ir sąmoningai apgalvota.
„Prezidentas deklaruoja ir demonstruoja esantis krikščionis, todėl jam keliami dar aukštesni bendravimo reikalavimai. Nesu tikras, ar žmogaus prilyginimas šiukšlei dera Kristaus sekėjo lūpoms“, – tekste svarsto istorikas Zigmas Vitkus.
Vertėjas, rašytojas, žurnalistas ir publicistas Nikodemas Szczygłowskis. Fone – Migracijos departamentas. Bernardinai.lt nuotraukų (asmeninio archyvo, Dainiaus Labučio / ELTA) koliažas
N. Szczygłowskis apie spaudimą kitataučiams mokytis lietuvių kalbą: „Visuomenės tolerancija rusų kalbos egzistavimui – gana didelė“
Austėja Zovytė kalbina publicistą ir poliglotą Nikodemą Szczygłowskį apie kitataučių integraciją Lietuvoje ir kalbinius iššūkius. Jis teigia, kad visuomenės spaudimas kitataučiams mokytis lietuvių kalbos yra būtinas, o valdžios veiksmai šiuo klausimu nėra pakankami.
N. Szczygłowskis kalba ir apie tolerancijos ribas, kritiškai vertindamas išliekančią aukštą Lietuvos visuomenės toleranciją rusų kalbos vartojimui. „Jei absoliuti dauguma piliečių suvoktų, kad neprivalo viešojoje erdvėje pereiti prie kitos kalbos nei ta, kuri juos vienija, – tai jau savaime būtų natūralus spaudimas norintiesiems integruotis“, – sako jis.
Tekste keliamas klausimas dėl valstybės gebėjimo užtikrinti kokybiškas lietuvių kalbos mokymo paslaugas. N. Szczygłowskis pabrėžia, kad reikalavimai kitataučiams, ypač paslaugų sektoriuje, auga, tačiau infrastruktūra ir metodika tam dar nėra pilnai paruošta.
Aktorius Donatas Želvys. Asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorius D. Želvys: „Per giliai susitapatinęs su vaidmeniu gali netyčia save paversti Hansu Kastorpu“
Žurnalistė Ugnė Tulaitė kalbina aktorių Donatą Želvį apie jo profesinę kelionę: nuo studijų metų su Valentinu Masalskiu iki emociškai sunkių vaidmenų – tokių kaip Hansas Kastorpas režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“ ir Janošas Valuška režisieriaus Adomo Juškos spektaklyje „Priešinimosi melancholija“.
„Emociškai stiprūs personažai tave stumdo į visas puses ir palieka pėdsakų tavo gyvenime. Po tokių patirčių imi suprasti, kodėl legendiniai Holivudo aktoriai iš šono gali pasirodyti tarsi kokios medūzos – lėtai plūduriuojančios, atsitraukusios nuo išorinio pasaulio“, – atvirauja jis.
D. Želvys įžvelgia ir paradoksą – aktorius geriausiai paveikia žiūrovus būdamas savimi, nevaidindamas: „Dabar, kai žiūrovai tiek daug visko yra matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.“
Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas. Gedimino Bartuškos / ELTA nuotrauka
V. Ališauskas: „Rusijos kultūra iš esmės yra provinciali“
Teodoras Žukas kalbina Vilniaus universiteto profesorių, kultūros istoriką Vytautą Ališauską apie rusų kultūros vietą Vakarų kanone ir sveika laikysena jos atžvilgiu karo Ukrainoje kontekste. Profesorius prisipažįsta brandžiuoju sovietmečiu perskaitęs didžiąją dalį Fiodoro Dostojevskio kūrinių rusiškai, tačiau dauguma jų nepadarė įspūdžio.
Kalbėdamas apie „didžiosios“ rusų kultūros mitologemą, profesorius pabrėžia, kad rusų literatūra, nepaisant daugelio autorių pretenzijų kalbėti apie žmogiškumo visumą, iš tiesų yra ganėtinai periferinė Europoje. Paradoksas tas, kad būdama periferinė Vakaruose, ji mūsų regione buvo centrinė – tiek dėl imperinio vaidmens, tiek dėl savo masyvumo. Profesorius V. Ališauskas atkreipia dėmesį, kad individo reikšmė tokio mąstymo persunktoje kultūroje sumenksta, o tai galbūt paaiškina, kodėl dalis rusų inteligentijos nesunkiai priėmė marksizmą.
Islandijos lietuvė Antanina Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Islandijoje laimę atradusi Antanina: devynių metrų krytis į vandenyną, žvėriškos kainos ir išgeriantys tautiečiai
Austėja Zovytė kalbina Islandijos lietuvę Antaniną Baranauskienę apie gyvenimą emigracijoje, požiūrį į gyvenimą pakeitusią traumą ir abejingų nepaliekančią, bet itin brangią Islandiją.
Iš Gargždų kilusi Antanina laimės ieškojo Telšiuose, vėliau – Klaipėdoje, kol sulaukė pasiūlymo išbandyti gyvenimą Islandijoje. „Pamenu, klausiau draugių: „Kas ta Islandija?“ Turbūt geografijos nesimokiau“, – juokiasi ji.
Šiandien Antanina Islandijoje gyvena jau penkiolika metų. Nors šalimi džiaugiasi ir grįžti į Lietuvą neplanuoja, gyvenimas svetur jai primena trauminį įvykį – 9,5 metrų krytį į ledinį vandenį, daugybinius sužalojimus ir ją išgelbėjusius vokiečius turistus: „Gydytojai sakė, kad tokių stebuklų nėra matę.“
Pasakodama apie Islandiją Antanina atvira: šalis – nuostabi, tačiau ne visiems įkandama, o ir saugumo situacija dėl didėjančios migracijos keičiasi ne į gerą. „Anksčiau net durų nerakindavome, o dabar nežinai, ar kas neįeis į namus ir ko nors nepavogs“, – pasakoja ji.
Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Kodėl tie balionai yra labai gerai
Darius Indrišionis tekste komentuoja kontrabandinių balionų naudą Lietuvai. „Visų pirma laikinas Lietuvos virsmas neskraidymo zona – labai gerai: leidžia susimąstyti apie kito tarptautinio transporto būklę, gal net „Rail Balticą“ reanimuos“, – rašo jis.
Autorius teigia, kad tie balionai yra „labai gerai“, nes jie atskleidžia realias valstybės silpnąsias vietas – kaip lengvai gali būti paralyžiuota infrastruktūra, kaip ne visada esame pasiruošę net paprastiems grėsmių scenarijams ir kaip dažnai pasikliaujame sudėtingomis sistemomis, pamiršdami elementarius sprendimus.
„Vien pliusas tie balionai, negaliu atsidžiaugt“, – tekste rašo D. Indrišionis.
Vilniaus senasis teatras. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
„Mūsų teatrui dabar sunku būti drąsiam“: kokia ateitis laukia Vilniaus senojo teatro?
Žurnalistės Inga Bartulevičiūtė ir Ugnė Tulaitė pakalbino teatro bendruomenės narius, aktorius, kuratorius ir administraciją siekdamos plačiau supažindinti su Vilniaus senojo teatro situacija, kuri, pasak teatro bendruomenės, prastėja, o teatro vadovo kompetencijos neatitinka valstybinio teatro reikalavimų.
Teatro kritikas, Senojo teatro dramos kuratorius Andrius Jevsejevas teigia, kad teatre padėtis įtempta, bet jis nemano, kad ji įtemptesnė, nei buvo prieš dvejus metus ir tikina, kad pagrindinė problema – bendravimo stygius.
„Vadovas du kartus kvietė mane į kabinetą ir bandė įrodyti, kad man reikėtų išeiti iš darbo. Aš, aišku, atsisakiau ir paprašiau pasiūlymą pateikti raštu – kol kas nepateikė“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kaip vertina teatro pokyčius, Senojo teatro aktorius Dmitrijus Denisiukas kalba atvirai: „Tai – ne pokyčiai. Tai – nežinau, kas.“
Buvusi Vilniaus senojo teatro vadovė Olga Polevikova kritiškai vertina teatro pokyčius. Pasak jos, Senasis teatras – tai kultūrinis paveldas, kuriuo šiuo metu tinkamai nesirūpinama.
Kaltinimus, kad teatre nevyksta susirinkimai ir didžiausia problema yra komunikacija, teatro vadovas Audronis Imbrasas neigia.
Politologas, buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius dr. Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Politologas G. Česnakas: iš Baltarusijos skrendantys oro balionai idealiai atitinka pilkosios zonos veikimo įrankį
Rasa Baškienė kalbina politologą Giedrių Česnaką apie Lietuvoje chaosą keliančius kontrabandinius balionus, šalies dangų raižančius jau daugiau nei metus. Esant palankiems orams jie dažnai būdavo fiksuojami netoli Vilniaus oro uosto, kurį tekdavo uždaryti net kelis kartus per dieną.
Baltarusijos režimas, pasitelkdamas tokį įrankį, prieš Lietuvą iš dalies vykdo hibridinę ataką, teigia G. Česnakas. „Baltarusijos valdžia turėtų stabdyti ir kontroliuoti viską, kas kerta Baltarusijos ir Lietuvos sieną, ir užtikrinti, kad nebūtų nelegaliai skraidinami balionai, tačiau ji to nedaro, o Lietuva patiria didžiules ekonomines ir politines pasekmes.“
Pasak politologo, tokie hibridiniai veiksmai ir atakos idealiai atitinka pilkosios zonos veikimo įrankį, kai valstybės patiria žalą, tačiau ta žala nėra tokia, kurios atžvilgiu būtų galima imtis labai rimtų atsakomųjų priemonių, ji nėra vertinama kaip tokia, dėl kurios reikėtų taikyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį.
Į šią ataką būtina atsakyti, nes civilinės aviacijos saugumas yra valstybės prestižo užtikrinimas. „Reaguodami į iššūkius, tobulindami atsako algoritmus, įsigydami būtinas technologines priemones išspręsime šį iššūkį, tačiau neabejoju, kad praėjus laikui atsiras kitas iššūkis, kurį vėl turėsime spręsti iš naujo, nes iniciatyva priklauso tiems, kas tuos iššūkius kelia. Tai vyksta panašiai kaip su nusikaltimais, kai sugalvojama įstatymus, nustatytą tvarką apeiti, o policijos pareigūnai bando į tai reaguoti,“ – pastebi G. Česnakas.
Atsargos karys, asociacijos „1SHOT“ įkūrėjas Andrius Konstantinavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka
Atsargos karys A. Konstantinavičius: „Tie, kas sako, kad kare nieko nejaučia, nebijo – žinokite, meluoja“
Inga Bartulevičiūtė kalbasi su atsargos kariu, 20 metų tarnavusiu Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgose, snaiperių bendruomenės ir taktinio šaudymo asociacijos 1SHOT įkūrėju Andriumi Konstantinavičiumi apie jo svajonę tapti kariu, nelengvą tarnybos pradžia, prisiminimais iš misijų Afganistane, patirtimi ir įžvalgomis.
„Paaiškėjo, kad patyriau dešimt lūžių: atviri blauzdos, šlaunies, rankos lūžiai, taip pat lūžo raktikaulis, mentė, stuburas, buvo keletas kaukolės pamato ir veido lūžių. Kai mane jau kėlė į greitosios automobilį, klausiau: „Kur mane vežat? Man dar reikia į pratybas.“ Atsakė: „Pratybos tau jau baigėsi.“ Paskui dviem savaitėms panirau į komą“, – pasakoja jis.
Pasak A. Konstantinavičiaus, kad kariuomenė yra vieta, kur karys užgrūdinamas ir tampa savarankiškas.
Jis tikina, kad tikėjimo galia labai svarbi. „Tikėjau, kad pasveiksiu, ir taip įvyko. Žinoma, kelias buvo ilgas, tačiau tai tapo viena didžiausių gyvenimo pamokų, užauginusių mane“, – sako jis.
Kunigas Mantas Skaivydas. Kunigo Sauliaus Stumbros nuotrauka
Naujasis kunigas M. Skaivydas: „Kunigystės link mane stumtelėjo mintis – juk niekas nenubaus už tai, kad įstojau į seminariją“
Aurelija Plokštytė kalbina šiemet įšventintą Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikarą kunigą Mantą Skaivydą, kuris sutiko pasidalyti savo pašaukimo istorija. Kunigo Manto kelionė liudija, kad pašaukimas nebūtinai trenkia it žaibas iš giedro dangaus – jis gali bręsti pamažu, neskubėdamas. „Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudęs supratau – noriu būti kunigu. Ilgainiui, bręstant suvokimui, atėjo ir pašaukimas“, – savo kelionės pradžia dalijosi kunigas M. Skaivydas.
Tapti dvasininku pašnekovą įkvėpė kunigų veiklos stebėjimas iš arti. Dar būdamas moksleivis M. Skaivydas patarnaudavo Bažnyčioje kaip zakristijonas ir buvo ateitininkų bendruomenės narys. Stojant į seminariją jį padrąsino mintis, kad niekas jo nenubaus už pabandymą sekti savo pašaukimu.
Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, padedamas bendramokslių, pašnekovas įveikė vidinius konfliktus ir dvasines kovas. Eiti pašaukimo keliu kunigą M. Skaivydą itin sustiprino dvasios tėvo žodžiai, jog žmonėms rūpi, kad Mantas ieškotų savo gyvenimo kelio ir jį surastų.
Kunigas Algirdas Dauknys. Bernardinai.lt nuotraukų (Rokiškio „Sirenos“ jutubo) koliažas
Ne į šiukšliadėžę: kaip pagarbiai atsisveikinti su močiutės rožiniu?
Tomas Kemzūra kalbina Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios kleboną kunigą Algirdą Dauknį apie teisingą elgesį su pašventintais daiktais. Dvasininkas pastebi, kad tikintieji vis dažniau klausia, kaip pagarbiai atsisveikinti su senomis maldaknygėmis, sutrūkusiais rožiniais ar sulūžusiais kryželiais, kurie renka dulkes namuose.
Paprasčiausias atsakymas – pagarbiai sudeginti, o pelenus užkasti prie namo pamatų. Iš metalo ar plastmasės pagamintus daiktus reikėtų ne deginti, o tiesiog užkasti. Svarbiausia – niekada nemesti pašventinto daikto į šiukšlių dėžę.
Kunigas A. Dauknys pabrėžia, kad didelė pagarba šiems daiktams skiriama todėl, kad jie persunkti artimųjų maldų, rūpesčio ir vilčių. Kryžius ar šventojo paveikslas namuose – ne tik estetinis elementas, bet ir kasdienis priminimas apie Dievo akivaizdą.
„Galbūt tai primena, kad šiame pragmatiškame pasaulyje vis dar yra dalykų, kurie nusipelno ko nors daugiau nei šiukšlių dėžės“, – apibendrina kunigas A. Dauknys, tikindamas, kad pagarbus elgesys su devocionalijomis yra pagarba tradicijoms, kurios nešė lietuviškas kartas per šimtmečius
Kunigas Ričardas Doveika. Parapijos feisbuko nuotrauka
Kunigo R. Doveikos laukia pusės milijono vertės iššūkis: kaip jį spręs?
Tomas Kemzūra kalbina Vilniaus Šv. Juozapo parapijos kleboną kunigą Ričardą Doveiką apie beveik dešimtmetį trunkančią bažnyčios statybą Pilaitėje ir laukiantį pusės milijono vertės iššūkį. Kunigas prisimena emocingą pradžią, kai šventė pirmąsias Kūčias dar nebaigtoje statyti šventovėje – tikintieji stovėjo balose ant smėlio, o prakartėlė buvo sukurta iš žmonių atvežtų šieno ritinių.
Klebonas pasakoja, kaip jau septintus metus rengiami paramos koncertai tapo ne tik finansinės pagalbos šaltiniu, bet padeda telkti bendruomenę. Kūčių vakarą TV3 televizijos žiūrovai galėjo stebėti paramos koncertą, kurio tikslas šiemet – surinkti lėšas bažnyčios pastato išorės šiltinimui, kurio kaštai gali siekti ir pusę milijono eurų.
Kunigas R. Doveika akcentuoja, kad prašyti visuomet sunkiau nei duoti, nebent prašai ne sau. Jis tiki, kad tokios šventovės atsiradimas Vilniuje rodo, jog sostinė tikrai yra gailestingumo miestas, kuriame statomi tarpusavio santykiai ir tiesiami tiltai.
„Tai yra erdvė, kurioje visada apsisprendžiama gyventi už save ir šalia esantį asmenį“, – sako kunigas, kviesdamas geros valios žmones toliau remti šventovės užbaigimą.
Žurnalistė Eglė Bučelytė. Edvardo Blažio / LRT nuotrauka
E. Bučelytė: „Galbūt kiek tiesmukiška lyginti tai, kas vyksta dabar, su Sausio 13-ąja“
Vytautas Markevičius pokalbyje su ilgamete LRT žurnaliste, pagrindinės informacinės laidos „Panorama“ vedėja Egle Bučelyte kalbasi Seime teiktas LRT įstatymo pataisas.
Ji tikina, kad reikia tartis, spręsti ir diskutuoti, koks turėtų būti įstatymas, o ne skubos tvarka pateikti ir buldozeriu stumti neaptartą įstatymą.
„Pirmą kartą regiu tokį drastišką elgesį, mėginimą veikti skubiai, melą, ne tik mūsų, čia, Lietuvoje, dirbančių žurnalistų, žiniasklaidos atstovų, nesiklausymą. Mums pirštu baksnoja tarptautinės organizacijos, kad pažeidžiami įstatymai, kad kyla pavojus visai Lietuvos žiniasklaidos laisvei“, – sako E. Bučelytė.
Ji džiaugiasi visuomenės sąmoningumu, protesto akcijomis ir palaikymu: „Dabartiniai protestai prasidėjo ne šiandien. Grįžkime prie kultūros protestų, jaunimo organizuotų mitingų Vilniuje. Toks valdymas žmonėms nepatinka. Džiugu, kad visuomenė mus palaiko.“
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: