Šiuos procesus stebi ir analizuoja meno rinkos ekspertė bei meno rinkos agentūros „artXchange Global“ vadovė Ornela Ramašauskaitė, daugiau nei penkiolika metų konsultuojanti investavimo į meną klausimais.
„Šiuo metu vyksta fundamentalus meno istorijos peržiūrėjimas ir minkštosios galios įtakos paliktų klaidų ištaisymas. Pagaliau Rusijos pasisavinti Ukrainos ar ukrainiečių kilmės autoriai grąžinami į teisingą kontekstą. Perrašomos knygos, keičiamos parodų ekspozicijos, tiek autoriai, tiek kūriniai (juose vaizduojami motyvai), kur tai aktualu, pervadinami teisingai – nurodant Ukrainą. Tai ilgalaikis procesas, kuris įtvirtins istorinę ir kultūrinę tiesas“, – sako O.Ramašauskaitė.
Su meno rinkos eksperte kalbamės apie naujausias meno rinkos tendencijas, augančią meno rinką Lietuvoje bei meno kūrinių vertinimą naudojant dirbtinio intelekto programėles.
– Ar Lietuvoje populiaru investuoti į meno kūrinius? Kaip per pastaruosius 5 metus kito meno rinkos dinamika Lietuvoje?
– Meno kūrinių įsigijimas Lietuvoje tampa vis įprastesnis – žmonės, turintys finansinių galimybių ir išsilavinę skonį, vis drąsiau įsileidžia meną į namų ar biurų erdves. Tačiau meno pirkimas investavimo tikslais dar nėra prigijęs. Žinoma, atsiranda pavienių kolekcinininkų, pagalvojančių apie investavimo opciją, bet tai dažniau logiškas derinys – patinkantis kūrinys su grąžos potencialu ateities kartoms (net ir neplanuojant jo perparduoti).
Net būtų naivu tikėtis, kad tokia nedidelė šalis su sudėtinga istorija staiga masiškai pradės investuoti į meną. Tam reikia laiko ir brandos visoje ekosistemoje: nuo menininkų ambicijų tarptautiškumui, duomenų bazių nusistovėjimo, galerijų dalyvavimo tarptautinėse mugėse iki vartotojų skonio lavėjimo, supratimo gilinimo ir, žinoma, finansinių galimybių augimo.
G.Grigėnaitės/LNDM nuotr. /Paroda „Romantizmai“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Asociatyvi nuotr.
Džiugu, kad tendencija akivaizdžiai teigiama. Pastaraisiais metais viešumoje pasirodė keli kolekcininkai, besidalinantys savo patirtimi – tai itin sveikintina, nes asmeninis pavyzdys ir pasakojimai ir kitus įkvepia nebijoti pradėti neretai elitiniu laikomu užsiėmimo. Tokia matoma kolekcionavimo kultūra formuoja geresnį visuomenės supratimą apie meną ne kaip apie prabangos prekę, o kaip vertę kuriančius objektus.
– Keičiantis meno rinkai, ar kylantys atlyginimai prisideda prie jos augimo?
– Svarbu suprasti, kad meno rinkos aktyvumas – muziejų ar meno mugių lankymas – nebūtinai atspindi kolekcionavimo ar investavimo aktyvumą. Dažnai tai reiškia, kad daugėja finansavimo meno renginiams, žmonės įpranta lankyti parodas, bet tai nereiškia, jog meną perka, ypač investavimo tikslais.
Ekonomikai augant, žinoma, didėja pajėgumai įsigyti kūrinių, tačiau reikia atskirti skirtingų rinkų pirkėjų motyvus. Senųjų rinkų (Vakarų Europoje, JAV) kolekcininkų ir investuotojų elgesys dramatiškai skiriasi nuo jaunų rinkų pirkėjų.
Mūsų jaunos šalies atveju, meno rinkos suaktyvėjimas didžiąja dalimi susijęs su dekoro funkcija – kūriniais puošiamos viešosios erdvės, viešbučiai, biurai, būstai. Būtų ambicinga tai vadinti tikru kolekcionavimu ar investavimu į meną, tačiau statistiškai rinkos apyvartos rodikliai auga.
Baltijos šalys, nors geografiškai ir istoriškai artimos, turi reikšmingų skirtumų.
Priežastys kodėl keičiasi meno rinka yra įvairios ir tikrai tai nėra ne vien tik finansinė gerovė. Augant atlyginimams, pirmiausia tenkinami baziniai poreikiai pagal Maslow piramidę – kokybiškesnės gyvenimo sąlygos, socialinio statuso atributai, investicijos į sveikatą, poilsį, edukaciją ar standartiniai investiciniai instrumentai finansinei grąžai generuoti (dažniausiai – nekilnojamasis turtas). Meno kūrinys investicijų portfelyje – tai jau sofistikuoto investuotojo pasirinkimas, kuriam reikia ir žinių, ir kultūrinio kapitalo, ir praktinės patirties.
– Kaip Lietuvos meno rinka atrodo, palyginti su netolimomis šalimis – Latvija, Estija ir Lenkija?
– Lenkijos ir Baltijos šalių rinkų lyginti net neverta – tai skirtingos lygos. Lenkija yra didelė, sena ir brandžia kultūra pasižyminti rinka, aktyvi tiek lokaliai, šalies viduje, tiek globaliai – su Varšuvos ir Krokuvos galerijomis, dalyvavimais didžiosiose pasaulio meno mugėse, stipria kolekcionavimo tradicija.
Baltijos šalys, nors geografiškai ir istoriškai artimos, turi reikšmingų skirtumų. Aukcionai visose trijose šalyse startavo maždaug tuo pačiu metu – tai itin svarbus meno rinkos ekosistemos komponentas, rodantis subrendimą. Tačiau biudžetai labai skiriasi. Latvijoje ir Estijoje sukasi gerokai daugiau kapitalo, antra – ten yra nemaža rusų ar rusų kilmės autorių ir pirkėjų bendruomenė, kuri turi realią įtaką tiek stilistikai, tiek apyvartai.
Globaliu mastu niekas mūsų nemato kaip atskirų šalių – esame suvokiami kaip Baltics, vienas regioninis blokas. Tačiau meno gurmanai ir analitikai tikrai įžvelgs skirtumų – nuo sovietinio paveldo interpretacijos iki šiuolaikinio meno krypčių. Kiekviena šalis turi savo unikalią meno DNR, kuri priklauso nuo istorijos, diasporų, tarptautinių ryšių ir vidinės kultūrinės politikos.
– Ar šiandieninė geopolitinė situacija – karas Ukrainoje – veikia meno rinką? Kaip tai atsispindi investavimo srityje? Ar galima išskirti kokias nors tendencijas?
– Rusijos karas Ukrainoje meno rinkai daro daugialypį poveikį. Visų pirma, atsirado ryškus solidarumo judėjimas – perkami ukrainiečių menininkų kūriniai. Tačiau svarbu įvardinti, kad tai labiau parama nei kolekcionavimas – dažniausiai pirkėjams nerūpi, ar įsigijamas kūrinys, ar tiesiog pervedami pinigai gynybai ar humanitarinei pagalbai. Tai iškreipia faktinius rinkos duomenis – jie atrodo optimistiški ne dėl kokybės augimo, o dėl geopolitinių motyvų.
Vyksta fundamentalus meno istorijos peržiūrėjimas ir minkštosios galios įtakos paliktų klaidų ištaisymas.
Antra tendencija – senųjų rusų autorių kūriniai Vakaruose patiria pauzę. Ji nėra generalinė, bet pastebima. Tuo tarpu Rusijos vidinė rinka suaktyvėjo lokaliais autoriais – pristatomi anksčiau mažiau reprezentuoti senieji kūrėjai, jauni menininkai, nes reikia užpildyti Vakarų meno pauzę. Po karo sustojo vakarietiško meno parodos, kurios buvo labai intensyvios ir kokybiškai aukšto lygio.
Trečia, Rusijos meno pristatymas nukreiptas į šalis, kurios arba nėra tokios neigiamos karo atžvilgiu, arba principingai atskiria politiką nuo kultūros – pirmiausia Azijos, antra – Artimųjų Rytų kraštai.
Ketvirta – ir tai ypač džiugina – vyksta fundamentalus meno istorijos peržiūrėjimas ir minkštosios galios įtakos paliktų klaidų ištaisymas. Pagaliau Rusijos pasisavinti Ukrainos ar ukrainiečių kilmės autoriai grąžinami į teisingą kontekstą. Perrašomos knygos, keičiamos parodų ekspozicijos, tiek autoriai, tiek kūriniai (juose vaizduojami motyvai), kur tai aktualu, pervadinami teisingai – nurodant Ukrainą. Tai ilgalaikis procesas, kuris įtvirtins istorinę ir kultūrinę tiesas.
– Kokios meno sritys šiuo metu yra pačios patraukliausios investuotojams?
– Tapyba – buvo, yra ir dar kurį laiką liks dominuojanti meno forma investavimo bei kolekcionavimo kontekstuose. Ypač vertinama klasikinė technika – drobė, aliejus. Akrilas vis dar klaidingai laikomas mažiau prestižiniu, nors situacija keičiasi.
Stilistiškai žmonės linkę rinktis spalvingas abstrakcijas arba mįslingus, bet atpažįstamus vaizdus. Portretai ir depresyvūs motyvai yra mažiausiai paklausūs.
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Galerija „Meshka Tech“. Asociatyvi nuotr.
„Artsy“ (viena didžiausių ir respektabiliausių meno pardavimo platformų internete) neseniai paskelbė pirkimų raportą, kuris rodo įdomias tendencijas: dominuoja mėlynų tonų tapyba, maži formatai (iki 40 × 40 cm) – logiška, nes tai internetiniai pardavimai, kai svarbu tiek transportavimas, tiek, dažnai, tai kūriniai ribotoms gyvenamųjų namų sienoms. Populiarūs stalo natiurmortai, šiuolaikiškai interpretuoti gamtos peizažai, David Hockney stilistiką primenantys vaizdai – ryškūs, optimistiški, modernūs.
Tačiau situacija kardinaliai skiriasi, kai kalbame apie rimtus investuotojus ir meno mėgėjus. Investuotojai perka pavardę – žinomą menininko vardą – arba kūrinį, stilistiškai ryškiausiai reprezentuojantį autorių. Visa kita jiems antraeilis dalykas. Tokie kūriniai neretai saugomi specialiose tax-free zonose Šveicarijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje, laukdami optimalaus perpardavimo momento.
– Kokie veiksniai labiausiai lemia meno kūrinio vertės augimą?
– Šiuolaikinio ir modernaus/postmodernaus meno rinkos fundamentaliai skiriasi – ten veikia skirtingi mechanizmai. Pastaroji rinka yra stabilesnė ir giliai remiasi istoriniais duomenimis, pardavimų statistika, moksline analize.
Tuo tarpu kylančių menininkų arba šiuolaikinio meno kūrinių vertę formuoja keletas esminių komponentų: menininko karjera, profesionalus galerijos atstovavimas tarptautinėse meno mugėse, kūrinių katalogizavimas, reprezentavimas tarptautiniuose tinkluose, rinkodarinis pristatymas.
Investuotojas gali visiškai nemėgti kūrinio, bet suprasti jo vertę rinkoje ir augimo potencialą.
Svarbūs ir faktiniai kūrinio duomenys – dydis, technika, būklė, išskirtinumas. Taip pat reikšminga provenencija, t. y. savininkų istorija: kas kūrinį turėjo anksčiau, kokiose kolekcijose jis buvo, ar buvo eksponuotas muziejuose, taip pat prestižiniai laimėjimai – svarbus ne parodų skaičius, o jų prestižas: ar tai nacionalinės galerijos, bienalės, tarptautiniai muziejai. Ne mažiau reikšminga ir paties menininko asmenybė bei motyvacija, autentiškas stilius, aiški meninė pozicija, nuoseklumas ir personalija.
Visa tai apjungia profesionali rinkodara, vadyba bei tarptautiškumo siekis. Mažų šalių autoriai negali sau leisti likti vietinėje rinkoje – ji niekada nebus pakankama, jei kalbame apie investavimą ir globalų pripažinimą. Lokalus žinomumas negarantuoja vertės augimo ilgalaikėje perspektyvoje.
– Ar investuojant į meno kūrinius svarbu, kad kūrinys arba menininkas patiktų investuotojui asmeniškai?
– Jei tikslas grynai investicinis – asmeninis patikimas nėra esminis kriterijus. Investuotojas gali visiškai nemėgti kūrinio, bet suprasti jo vertę rinkoje ir augimo potencialą.
Visgi praktika rodo, kad tai, jog menininko kūryba ar asmenybė rezonuoja su pirkėju, tikrai padeda – arba yra papildomas motyvas įsigyti. Tai suteikia emocinio ryšio, kuris kartais net stiprina norą turėti – ypač, jei kalbame apie kolekcininkus, o ne grynai investuotojus.
Investuotojai dažnai perka kūrinius, kurių savo namuose net nekabintų – jie saugomi seifuose, tax-free zonose ar parduodami iš karto pasikeitus situacijai. Čia veikia ne estetika, o skaičiai – istorija, provenencija, rinkos tendencijos, potenciali grąža.
– Ar tai yra labai rizikingas investavimo būdas?
– Investavimas į meną yra kompleksiška ir specifinė sritis, reikalaujanti arba gilių žinių, arba profesionalaus meno rinkos eksperto įtraukimo. Čia neįmanoma vadovautis emocijomis ar intuityviais sprendimais.
Rizika egzistuoja keliais lygmenimis – likvidumo problema: meno kūrinio negalima parduoti taip greitai kaip akcijų ar obligacijų. Rinkoje reikia rasti tinkamą pirkėją, o tai gali užtrukti mėnesius ar net metus. Rinkos prognozuojamumas: nėra garantijos, kad menininko karjera klostysis sėkmingai ar jo stilistika išliks populiari po 10 metų. Autentiškumo rizika: padirbinių rinka egzistuoja netgi žinant provenenciją. Būtina profesionali ekspertizė.
Todėl dažniausiai žmonės, turintys polinkį menui, yra labiau kolekcininkai arba perka meną kaip kokybišką dekoraciją. Investicinis potencialas jiems yra privalumas, bet ne pagrindinis kriterijus. Ir tai nėra blogai – kas perka, tas ir sprendžia, kaip išleisti savo pinigus. Svarbiausia, kad sprendimas būtų informuotas, o ne impulsyvus ar vedinas melagingų galerininkų pažadų.
– Šiandien, sparčiai tobulėjant dirbtiniam intelektui, kaip manote, ar jis galėtų paveikti investavimą į meno rinką? Pavyzdžiui, ar atsiradusios programėlės, kurios dirbtinio intelekto pagalba vertina meno kūrinius, galėtų padėti investuotojams priimti sprendimus? Kaip jūs tai vertinate?
– Šį klausimą nagrinėjau kartu su tarptautiniais mokslininkais Graikijoje pusmetį vykusios stažuotės metu – tiek disertacijos kontekste, tiek planuojant startuolio modelį (kolektyvinio investavimo į meną platforma). Atsakymas – dirbtinis intelektas (DI) nepakeis ekspertinio meno vertinimo bent artimiausiu metu.
DI jau dabar tikrai padeda apdorojant istorinius pardavimų duomenis, kuriant prognozavimo modelius, technologiniuose sprendimuose – pavyzdžiui, skaitmenizuojant kūrinius, archyvuojant, ieškant optimalių restauravimo būdų, net analizuojant potepių stilių autentiškumo tikslais.
E.Senderovienės/Asmeninio archyvo nuotr. /Ornela Ramašauskaitė
Tačiau meno kūrinių vertės nustatymas išlieka pernelyg kompleksiškas ir kontekstualus procesas. DI negali visiškai suvokti meno istorijos niuansų – vieno autoriaus skirtingų periodų kūriniai, skirtingi motyvai, kontraversiška provenencija ir pan. turi būti vertinami skirtingai – tiek sąlygų formulėje neaprašysi.
Be to, rinkoje veikia be galo daug neprognozuojamų faktorių: geopolitinių konfliktų įtaka, kintančios tendencijos (moterų menas, čiabuvių menas, dekolonizacijos naratyvai), viešųjų ryšių įtaka, mecenavimo tradicijos, institucinė politika. Viso to neįmanoma redukuoti į algoritmus.
DI gali būti naudingas pradiniame etape – greitai surinkti duomenis, identifikuoti galimus lyginamus kūrinius, įvertinti bazinę rinkos situaciją. Bet galutiniam vertinimui vis tiek bus reikalingas žmogaus ekspertinis įsitraukimas, patirtis ir gebėjimas skaityti kontekstą, kurio jokia mašina neturi.