Šiandien „The Roop“ pasiruošę savo pirmajam Europos turui ir susitikimui su savo gerbėjais. O Vaidotas laimingesnis nei bet kada, po koncertų namuose jo laukia mylimoji Ieva, kuri juo rūpinasi ir pagydo, jei tik prireikia akupunktūros. Žinomas dainininkas atviras – vaikai jo jau nebegąsdina, o kaip duos Visata, taip ir bus.
„The Roop“ šiemet turės pirmą tarptautinį turą per Europą. Kuo bus ypatinga ši programa?
Aplankysime Vokietiją, Airiją, Jungtinę Karalystę, Nyderlandus, Švediją, Norvegiją… Pagaliau galėsime savo naują koncertinę programą parodyti tiek vietiniams, tiek tose šalyse gausiai gyvenantiems lietuviams, kurie nėra mūsų matę. Tad kviečiame visus!
Ar jūs turite Lietuvoje prodiuserį, kuris organizuoja grupės veiklą?
Ne. Mes viską daromės patys Lietuvoje, nes esame trys protingi vyrukai (šypsosi). O dėl užsienio galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad lietuvių prodiuseriai nelabai nori į tai veltis – darbo yra daug, o ar bus pelno – klaustukas. Dabar daugelis apsiriboja lokalia muzika, nes taip yra patogiau ir iš to galima normaliai pragyventi. O mes visada svajojome, kad muzika mus pakviestų į keliones. Atsiranda tokių, gerąja prasme, išprotėjusių, kurie tiki tarptautine sėkme. O užsienyje bendradarbiaujame su įvairiais muzikos agentais, prodiuseriais.
Vis lietuviams kažko pritrūksta, kad turėtume nors vieną grupę, kuri būtų žinoma pasauliniu ar bent Europos mastu. Tikiu, kad esate tame teisingame kelyje. Ko visgi pritrūksta mūsų atlikėjams: geros vadybos, talento, ryžto?
Jei būtų lengva, visi ten būtume. Čia atskira tema, kuriai reiktų atskiro interviu, gal kažkada išleisiu savo įžvalgų straipsnių šia tema. Ir ne tik apie muziką, bet ir apie lietuvių mentalitetą, kuris yra specifinis, pavyzdžiui, susikukliname ne laiku ir ne vietoje arba pradedame nepasitikėti savo jėgomis, kai labiausiai to nereikia – kas mane labai liūdina.
Man rodos, jūs nesate tas gimęs su marškinėliais žmogus, teko labai daug pakovoti dėl savo kelio. Kaip jūs manot?
Man atrodo gyvenime yra du variantai: vieniems reikia pakovoti dėl savo tikslų ir jų siekti, o kitiems duoda sėkmę avansu, bet tai nereiškia, kad jie neturės atidirbti vėliau už tai. Mūsų atveju Visata avanso daug nedavė, bet mes visąlaik judėjome link savo svajonių. Muzikoje reikia mėgautis labiau procesu nei rezultatais, nes tai ilgai trunkanti kelionė.
Kalbant apie savo kelio paieškas, buvote įmonės vadovas ir sekėsi visai gerai, subūrėte savo komandą. Visgi supratote, kad tai ne jūsų kelias. Kiek reikėjo ryžto viską mesti?
Taip, teisingai, buvau surinkęs gerą komandą ir mums viskas pakankamai gerai sekėsi. Bet man nebuvo vidinės motyvacijos to daryti, o laiko ir jėgų mylimai muzikai nebelikdavo. Galvodavau: dėl ko aš gyvenu? Negi toks ir yra suaugusiųjų gyvenimas? Gi paauglystėje tu lauki, kol pagaliau suaugsi ir galėsi daryti tai, ką nori. Bet ar aš gyvenau taip, kaip noriu? Supratau vieną, kad aš nenoriu gyventi miręs.
Iki žinomumo užtrukote daug metų, kol nepasirodėte „Eurovizijos“ konkurse. Kaip tuos metus išgyvenote?
Oi, išėjus iš dieninio darbo, santaupos baigėsi jau po mėnesio (šypsosi). Užsirašiau į darbo biržą, kad bent pusę metų gaučiau bent kažkokias pajamas. Sukūrėme dainų, įrašėme albumą, bet žmonės vis dar mažai ką žinojo apie mus, o ir koncertų buvo dar nedaug. Mano istorija tikrai nėra pavyzdinė, nes taip gali elgtis tik didelis beprotis (juokiasi). Atsimenu, sėdžiu be darbo, man skambina ir siūlo vadovo postą, o aš pasakau „ne“, nors nežinojau, kaip prasimaitinsiu kitas dienas.
O tuometinė draugė kaip reagavo į tokį ilgą savęs ieškojimą, nes, kaip sakote, visos pajamos greitai ištirpo?
Žinoma, kad tai labai stipriai pakenkė santykiams. Bet tai net ne piktumas, o per didelė ir ilga nežinomybė. Kai draugė manęs klausdavo: „Kiek ilgai tai, Vaidotai, tęsis?“. Tiesiog jai pasakiau paprastai: „Nežinau“. Tuo metu buvau akligatvyje: jei grįšiu į kitus darbus, vadinasi, įpulsiu vėl į depresiją, o jei toliau eisiu muzikiniu keliu, irgi neturėsiu jokių finansinių garantijų. Pasirinkau muziką.
Ar tėvai neužsiminė, kad „jau baik svajoti ir eik dirbti“?
Man šeima niekada nesakė, kad turiu rinktis kitą kelią. Mano tėtis IT specialistas, beje, grojantis pianinu, pasakė: „Sūnau, daryk, ką tik nori, bet žinok, nebus lengva“. Atsakiau: „Žinau, tėti“. Taip trumpai ir vyriškai pašnekėjome. Kol nepamatai šios profesijos iš vidaus, ji gali atrodyti labai lengva: būk gražus, pasimaivyk ant scenos ir susirink pinigus. Bet tai yra ilgo vidinio darbo vaisius. O dabar mes džiaugiamės, kad pagaliau susikūrėme sau tris darbo vietas, nereikia dirbti jokių dieninių darbų ir galime užsiimti „The Roop“ veikla.
O po trejų bedarbystės metų jūs sukūrėte hitą „On Fire“.
Taip, bet prieš dalyvaujat „Eurovizijos“ atrankoje neturėjau jokių pajamų nei maistui, nei buto išlaikymui, nes paskutinius pinigus atidavėme video klipo sukūrimui. Dar parengiau pristatomąją medžiagą apie mus, įdėjau slaptą nuorodą į dainos pasiklausymą ir išsiunčiau visiems, ką pažinojau su prašymu, kad bent kažkiek paremtų dainos gamybą. Surinkome penkis tūkstančius eurų. Ir ką? Laimėjome atranką Lietuvos „Eurovizijoje“. Atsirado koncertų užsakymas užsienyje, pradėjo plaukti pinigai ir staiga, po poros mėnesių nuo laimėjimo atėjo Covid virusas – viskas užsidarė, avansus reikėjo atiduoti ir vėl atsisėdome ant sofos.
Atrodo, jau fortūnos paukštė pagauta už uodegos – buvo tiek džiaugsmo, euforijos. Kaip jus paveikė ta naujiena, kad dainos „On Fire“ nebeužskaito ir reikės vėl kurti naują dainą kitiems metams?
Gauni įvertinimą ir jis tau iš po nosies atimamas. Tau pasako, kad turi vėl viską iš naujo daryti. Kad tą perneštum, reikėjo turėti stabilią psichiką. Mums buvo pasakyta: „Jūs turite sukurti naują dainą ir vėl su ja dalyvauti atrankoje kitais metais“. O kitose šalyse atlikėjai galėjo pateikti naują dainą be jokių konkursų. Tuo metu tikrai jautėme didelę nuoskaudą dėl tokio lietuvių transliuotojo sprendimo. Pagal pasaulines prognozes mes daug kur buvome pirmoje vietoje, tad manėme, kad turime ir nacionalinės atrankos organizatorių pasitikėjimą. Tačiau mums reikėjo pasirinkti: ar gyventi nuoskaudoje, ar veikti? Mes pasirinkome veikti. O ir mano gyvenimo šūkis – veikti geriausiai esamoje situacijoje.
Lietuvoje turime tiek daug gerų, žinomų dainininkų, grupių. Kodėl visgi „Eurovizijos“ atrankose jų nematome ir šis konkursas tapęs platforma dažniausiai nežinomiems atlikėjams?
Mūsų žvaigždės jau žinomos lokaliai, o tarptautinė rinka jų nedomina. Tada kyla klausimas: o dėl ko jiems ten eiti? Tu gali „Eurovizijoje“ pasirodyti su viena gražia, lietuviška daina, bet po to, norint patekti į tarptautinę rinką, tu turi kurti angliškai. Kad ir kokia graži mūsų kalba, bet lietuviškų dainų užsienio šalys netransliuoja. Todėl kam vargti, kai užtenka ir vietinių klausytojų bei gerbėjų.
Jus pastebėjo Edo Sheerano komanda ir pakvietė apšildyti jo du stadioninius koncertus. Tai – didelis įvertinimas. Kaip jums sekėsi bendrauti su juo?
Edas yra paprastas ir draugiškas. Jis tas žmogus, kuris irgi nieko negavo avansu, jam reikėjo pačiam viską užsidirbti, dėl to jis ir išlaikė savo paprastumą. Taip, jūs teisi, tai yra didelis „The Roop“ įvertinimas. Mes tą supratome tik bešnekėdami su muzikos agente Anglijoje, kuri labai stebėjosi, kad mūsų grupė apšildė net du Edo koncertus. Ji prisipažino, kad ten tokie dideli konkursai, kad mažiau žinomoms grupėms ten neįmanoma patekti.
Šiek tiek grįžkime į praeitį. Studijavote režisūrą, o ne vokalą. Kodėl?
Nuo penkerių metų žinojau, kad noriu būti ant scenos. Kai tik pradėjau lankyti mokyklą, pats pasiprašiau į muzikos mokyklą. Bet pamaniau, jei stosiu į muziką, mane bandys įsprausti į muzikinius rėmus, todėl režisūros specialybė man pasirodė daug platesnė ir įdomesnė, norint suprasti scenos meną.
Patiriate nemažai streso, o draugaujate su širdies drauge Ieva, kuri yra akupunktūros meistrė. Ar dažnai jus pabado su adatėlėmis? Ar padeda?
Taip, man tikrai padeda. Turėjau raumenų skausmus, tai tikrai padėjo.
Jūs nesate tas standarinis vyras, kuriam reikia pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti vaiką. Visgi ar jaučiate tą artimųjų spaudimą, kad reikia jau turėti vaikų?
Būna tam tikras laikas, kai visi gražiai pasako, kad to norėtų. Tačiau dar vėliau ateina toks laikas, kai jie visiškai nieko nebeužsimena ta tema ir nebeaušina burnos (juokiasi). Tėvai supranta, kad jų vaikas suaugo ir jis pats gali nuspręsti, kaip ir ką daryti. Iš tikrųjų mano santykis su tėvais labai artimas, jie gali ką nors patarti, bet žino, kad sprendimus priimsiu savarankiškai. Labai džiaugiuosi, kad turiu abu tėvus, galiu su jais susitikti, pasiskambinti ir išlaikyti draugiškus santykius.
O pačiam jau norisi turėti vaikų?
Anksčiau tikrai atrodė, kad tai gali būti baisu, vien dėl finansinės padėties: o kaip aš išlaikysiu vaiką, jei pats neturiu jokio stabilumo ir pagrindo po kojom? Todėl dabar jau galiu pasakyti, kad turėti vaikų nebeatrodo baisu (šypsosi). Tačiau šioje vietoje negali suplanuoti, kartais gyvenimas duoda vaikų, o kartais – ne.
Turėjote ilgalaikius santykius. Ko pasimokėte iš jų? Kokias taisykles praktikuojate naujuose santykiuose su Ieva?
Vienos taisyklės nėra. Su laiku supratau, kad reikia kuo daugiau kalbėtis ir iš karto sakyti, kas nepatinka ar erzina, o ne kaupti viską savyje, kol galiausiai tai vis tiek sprogs. Aš pats skaičiau daug knygų, klausiau tinklalaidžių apie santykius. Kai du žmonės gyvena poroje, dažnai vienas kitą įžeidžia, kartais to ir nenorėdami. Tad susikaupus toms nuoskaudoms ilgainiui gali atsirasti rimtesnių problemų. Įžodinti savo mintis reikia mokytis, bet tai tikrai duoda gerų rezultatų santykiuose.
Jūs atrodote ramus ir išlaikytas, bet, žinoma, susikaupia ir neigiamų emocijų kaip pyktis, nerimas, nusivylimas. Kaip susidorojate su tuo?
Galėčiau sakyti, kad esu įsigilinęs į save ir išmokau dirbti su savimi per laiką. Todėl galiu atskirti emociją nuo savęs. Emocija nėra aš. Atsiraukęs pažiūriu į pyktį iš šono ir galvoju: kodėl aš pykstu? Tada pradedu tai analizuoti ir dažnai suprantu, kad galiu tai paversti į veikimo energiją. Šiaip pyktis – gera energija, su juo gali padaryti labai daug dalykų. Be to, lankau psichoterapiją ir sportuoju. Todėl būdų iškrauti negatyvioms emocijoms tikrai randu.
Vadinasi, savo širdies draugės nesate apšaukęs?
Ne, tikrai ne. Praeityje buvau didelis degtukas, bet išmokau pakvėpuoti ir suskaičiuoti iki dešimties. Mano temperamentą dar pamato grupės nariai, bet jie jau pripratę (šypsosi).
Minėjote sportą kaip atsipalaidavimo formą. Dabar tikrai atrodote labai sportiškas, puikios išvaizdos. Ar daug laiko reikia praleisti sporto salėje, norint pasiekti tokių rezultatų?
Kai kurie galvoja, kad tai yra genuose. Deja, taip nėra, visi rezultatai yra darbo vaisius. Procesas yra ilgas, kol pamatai rezultatus, todėl reikia kuo daugiau mėgautis kelione į gerą sveikatą. Užtenka 3-4 kartų per savaitę praleisti sporto salėje, nes raumenys irgi turi atsigauti. Taip pat svarbu nepamiršti pavalgyti ir turėti pakankamai miego. Atsimenu, prieš dvejus metus po Laimo ligos buvau labai daug numetęs svorio, atrodžiau kaip skeletas. Tada supratau, kad reikia susigrąžinti sveikatą sportuojant ir kartu auginant raumenų masę. Po antibiotikų kurso buvo dar blogiau: žarnynas sustreikavo, nepasisavino maisto. Praėjo pusę metų, kol atsigavau ir atsirado jėgų sportuoti.
Kaip dabar jaučiatės?
Jaučiuosi labai gerai, esu netgi galbūt geriausios savo formos gyvenime. Tai tikrai naudinga ir kasdienybėje, ir scenoje: kai tenka šokti – nepadūstu, kai bėgu laiptais į viršų – irgi gerai jaučiuosi. Dėkoju gyvenimui, kad taip gerai jaučiuosi šiuo metu.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 