– Kodėl atvykote būtent į Lietuvą?
– Mano atvykimas į Lietuvą buvo tiesiog atsitiktinumas. Tarptautinėje konferencijoje susipažinau su „Erudito“ licėjaus darbuotoja ir mes susidraugavome. Mūsų filosofija, pedagogika, požiūris į švietimą, tai, kaip mes sprendžiame problemas, buvo labai panašūs. Kai ji pradėjo pasakoti apie Lietuvą ir licėjų, pasijutau sava. Žmogui iš Artimųjų Rytų labiausiai nerimą kelia tai, kiek jis galės asimiliuotis ir kiek jį priims vietiniai gyventojai. Daug skaičiau apie Lietuvą ir vienas iš dalykų, kuris man labai patiko, yra tai, kokie tolerantiški čia žmonės. Nesu susidūrusi su jokia diskriminacija ar rasizmu. Jūs esate labai santūri ir konservatyvi tauta, savo nuomonę laikote paslaptyje. Tai savaime labai gerbiu.
– Jums teko ir mokyti, ir užsiimti administraciniu bei vadovavimo darbu. Kuri sritis yra jums artimesnė?
– Žinoma, moksleivių mokymas. Nors administracinis darbas ir ragina tobulėti, bet moksleiviai verčia mokytis pačią. Mes visi kartu mokomės. Kai esi klasėje, tampi besimokančiu, kaip ir moksleiviai. Profesiniu lygmeniu man patinka matyti pokyčius. Jie aiškesni stebint moksleivius, ne sėdint už stalo administraciniame darbe. Mokytojai yra stuburas, jei norite pokyčių pasaulyje.
– Jūsų baigtų studijų įvairovė yra neįtikėtina, bet jos visos susijusios su švietimu. Kas jus sudomino šioje konkrečioje srityje?
– Visada buvau literatūros žmogus ir svajojau parašyti romaną. Norėjau būti pirmoji egiptietė, galinti rašyti angliškai apie Egipto realybę. Kai baigiau bakalauro studijas, bandžiau pradėti rašyti romaną ir supratau, kad daug nežinau apie Egiptą. Gimiau ir augau už Egipto ribų. Gyvenau Kuveite. Mano supratimas apie Egiptą yra iš istorijų, kurias man pasakoja tėvai. Bet aš nesuprantu kultūros ir istorijos. Taigi nusprendžiau studijuoti Artimųjų Rytų studijas, kad daugiau suprasčiau apie Egiptą. Ir vėlgi, visa mano kaip pirmosios arabų moters, rašančios anglų kalba, „užduotis“ buvo ta, kad norėjau sukelti tam tikrų pokyčių žmonių mąstysenoje.
Baigusi magistrą pačiai sau netikėtai tapau universiteto dėstytoja, vėliau ištekėjau, susilaukiau vaikų ir pradėjau dirbti mokytoja. Pamenu, kaip sėdėjau su mama ir, žvelgdama atgal dešimt metų, jai pasakiau: galėjau parašyti romaną, parduoti 14 egzempliorių, iš kurių 13 būtų nupirkusi mano mama, ir nieko nepakeisti. Vietoje to dirbu švietimo srityje, kur kiekvieną kartą įžengusi į klasę žinau, kad paliečiau mokinį, padariau įtaką. Radau savo tikslą ir savo misiją gyvenime. Noriu būti pokyčių elementu, dalimi, prie jų prisidėti. O švietimas suteikia tokį pasitenkinimą.
– Esate kilusi iš Egipto, o dabar dirbate Lietuvoje. Kaip skirtingų akademinių sistemų ir kultūrų pažinimas padeda mokant vaikus?
– Gimiau Kuveite, lankiau britų ir prancūzų mokyklas. Tai – tarptautinė bendruomenė. Visada gyvenau tarptautinėje bendruomenėje, kurioje buvo britų, lenkų, žmonių iš Naujosios Zelandijos, iš JAV, Korėjos. Gyvenimo tarp žmonių, kurie nėra iš mano kultūros, koncepcija man nėra nauja. Beveik 30 savo gyvenimo metų praleidau Egipte ir pagalvojau, kad galbūt atvykimas į Lietuvą bus problema, nes aš 30 metų bendrauju tik su egiptiečiais.
Tačiau pasirodo, jei vaikams įskiepiji tarptautinį mąstymą nuo mažens, jis niekada neišnyksta. Vienas iš dalykų, susijusių su tarptautiniu mąstymu, kuris man buvo įskiepytas, yra pagarba individualybėms. Tai, kad turiu skirtingas koncepcijas, idėjas, religinius ar kultūrinius įsitikinimus, nepadaro manęs geresnio už kitus. Jei esi tarptautinio mąstymo žmogus, esi tolerantiškas.
Žmogus gali priimti skirtingus būdus padaryti tą patį ir už tai jį [reikia] gerbti. Nereikia ateiti ir keisti ar kritikuoti žmonių kultūros, reikia gerbti tai, kad skirtingi žmonės elgsis skirtingai.
– Kaip manote, kokios reikšmės tėvų vaidmuo turi vaikų ugdymui?
– Manau, viena iš vaikų nesėkmių priežasčių yra tėvystės stoka. Kai tėvai nedalyvauja savo vaikų ugdyme, būtent čia mokymas ir žlunga. Per daug metų pastebėjau, kad tėvai mano, jog mokyklos rūpinasi jų vaikais. Vyrauja požiūris, kad mokyklos darbuotojai privalo pasirūpinti vaikais. Mano nuomone, mokytojai negali to padaryti vieni. Tai tarsi viena ranka – ji pati neploja, tam veiksmui reikia kitos rankos. Mokytojai atlieka savo kaip pedagogų darbą, o tėvai turi atlikti savo.
Svarbu nubrėžti ribą tarp dalyvavimo ugdyme ir buvimo tėvais. Mokytojai nereikalauja iš tėvų su vaiku atlikti kiekvieną užduotį, bet jiems reikėtų būti sąmoningiems. Pavyzdžiui, kartkartėmis pasiteirauti, kaip sekasi jų vaikui, dalyvauti tėvų susirinkimuose. Taip pat atvirai bendrauti su mokykla dėl bet kokios paramos, kurios, jų manymu, jų vaikui reikia namuose ar mokykloje. Tėvai yra labai svarbūs savo vaiko ugdymui. Jie turi būti šalia ir suprasti, kad negalima to užkrauti mokykloms ant pečių.
– Ar galėtumėte, remdamasi savo patirtimi, palyginti Lietuvos mokinius su kitų šalių mokiniais?
– Man jie patinka. Lietuviai yra drovūs, uždari, jiems reikia laiko „apšilti“ susidraugaujant su šalia esančiu žmogumi, ir tai gerai. Taip pat jie yra labai pagarbūs. Universalus dalykas visų šalių vaikams – jei norite, kad vaikas jus gerbtų, gerbkite jį taip pat. Jei elgsiesi kaip viršininkas ir nurodinėsi, vaikas tau nerodys pagarbos.
– Kaip jums Lietuva?
– Man labai patinka Lietuva – jos komfortas, ramybė, saugios aplinkos jausmas. Man patinka žmonės. Mes, egiptiečiai, visą laiką juokaujame. Atvykdama į Lietuvą nerimavau, kad galbūt ką nors įžeisiu būdama per daug šmaikšti. O jūs iš tikrųjų esate linksmi, kai leidžiate jus pažinti. Mane labai gerai priima dauguma žmonių, kuriuos čia sutikau.
Norėčiau pasilikti Lietuvoje – bent artimiausiu metu. Patinka oras čia, nors aplinkiniai mano, kad turėčiau būti jo prislėgta. O aš stengiuosi parodyti, kad galima būti laimingam net ir tokiomis oro sąlygomis. Jei klausaisi arabiškos muzikos ir prisitaikai prie jos ritmo, tai suteikia džiaugsmo ir oras jau nebėra problema. Aš čia pirmą kartą gyvenime pamačiau sniegą. Jeigu žiemą šalta, gali apsirengti šilčiau, bet kai per karšta, daug ko pakeisti nebegali.
Man labai patinka kalėdinė nuotaika – atmosfera, spalvos, ta aplinka, sukuriama laukiant švenčių. Dėl to džiaugiuosi, kad atsivežiau savo vaikus, nes jie gali patirti tą jausmą tiesiai iš jūsų, kur Kalėdos yra kultūros ir papročių dalis. Mano vaikai iš arti niekada to nebuvo matę. Aš tai patyriau gyvendama, dirbdama ar besimokydama svetur.
Gaila, nepamačiau Kauno eglutės įžiebimo, nes man niekas nesakė, kad vyks tokia šventė. Kiek suprantu, tarp Kauno ir Vilniaus vyksta didelė konkurencija dėl eglutės įžiebimo ir kieno eglutė bus geresnė, reikės aplankyti ir ją.