Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Vilniaus universiteto ekonomistu Algirdu Bartkumi ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentu, ekonomistu, Žinių radijo laidos „Ekonominiai pietūs“ vedėju Mariumi Dubnikovu.
Žvelgiant į bendrąjį vidaus produktą, augimas buvo, nors trečiąjį ketvirtį fiksuotas tam tikras stabtelėjimas. Lietuvos banko prognozė sako, kad šiemet BVP augs 2,5 procento. Pone Bartkau, ar galime džiaugtis mūsų šių metų situacija, ar nelabai?
A. Bartkus: Nepasiduočiau dideliam pesimizmui. Jeigu paimtume faktinius trijų ketvirčių duomenis, kuriuos jau nugyvenome, augimas siekia 2,79 proc. Vertindami bendrą situaciją, turime suprasti realybę, kurioje gyvename: geopolitinę padėtį ir kitus veiksnius. Lyginant su kitomis valstybėmis, mūsų augimas yra visiškai normalus. Negalime girtis ypatinga lyderyste, bet ir pesimizmui pagrindo nėra.
Kitas dalykas yra tai, kad BVP yra tik agreguota rodiklių charakteristika, gyventojai labiausiai jaučia savo perkamąją galią. Jeigu žvelgtume į dirbančius asmenis, jų realaus „neto“ darbo užmokesčio prieaugis trečiąjį ketvirtį, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, siekė 4,07 proc.
Tai yra darbo užmokestis, koreguotas atsižvelgiant į kainas. Nominalus popierinis užmokestis žmonių nedaro laimingų, juos džiugina tai, ką už tuos pinigus galima nusipirkti. Senatvės pensijų gavėjų reali pensija, taip pat įvertinus kainų augimą – padidėjo beveik 9 proc.
tv3.lt)” class=”articlePhoto”> 
Taigi, per šiuos metus žmonės praturtėjo, jie gali sau leisti daugiau standartinių prekių. Ekonomikos augimas tarp 2 ir 3 procentų nėra prastas. Be to, reikia pasidžiaugti, kad nekilo didelių problemų dėl infliacijos – vidutinė metinė infliacija lapkričio mėnesį siekė 3,33 proc. Metų pradžioje maniau, kad kainos kils labiau, tačiau pesimistinis scenarijus neišsipildė. Tikėtina, kad tai kompensavo pigusi nafta. Turint 3,33 proc. infliaciją, nors tai ir daugiau nei tikslinis 2 proc. lygis, tai nėra 20 proc., kuriuos turėjome netolimoje praeityje. Mūsų perkamoji galia nebuvo stipriai paveikta, todėl šventes galime pasitikti džiaugsmingai.
Buvo ir liūdnesnių naujienų, pavyzdžiui, metų viduryje skelbta, kad užsienio investicijos į Lietuvą smuko 16 kartų, taip pat mūsų pramonė susiduria su iššūkiais. Kaip jūs matote rimčiausius šių metų iššūkius?
M. Dubnikovas: Manau, kad vis tiek reikia išlikti optimistais. Statistiškai būti pesimistu tiesiog netikslinga, nes teigiami ekonomikos periodai trunka septynerius, devynerius ar net dešimt metų, o neigiami – nuo pusmečio iki pusantrų metų.
Tai, kad pas mus krito investicijos, yra labai blogai. Ar jos atsigaus? Manau, kad taip. Aš žiūriu į kitą rodiklį – dešimties metų vyriausybės obligacijas, kurios parodo, ar investuotojai bijo Lietuvos. Šiuo metu mes skolinamės už maždaug 3,7 proc. palūkanų dešimties metų laikotarpiui – tai yra pigiau nei skolinasi Jungtinės Amerikos Valstijos.
Skolinamės brangiau nei Vokietija, kuri skolinasi už maždaug 2,5–2,7 proc., bet Lietuva skolinasi pigiai. Paskutinį kartą, kai mūsų tikrai bijojo, buvo 2008–2009 metai, kai Lietuva skolinosi už 9,5 proc.
Investicijų mažėjimas yra problema, į kurią turime koncentruoti dėmesį – yra kelios priežastys. Pirma, turime stiprinti valstybinį sektorių, kad ekonomikos atašė aktyviau kviestų investuotojus. Antra, turime turėti aiškią politiką, kad Lietuvoje atsirastų stambių įmonių. Ekonomikos, kurios pasiveja Europos vidurkį, kaip kad mes, dažnai sustoja.
Proveržį padariusios šalys, tokios kaip Izraelis, Airija, Singapūras ar Pietų Korėja, pasižymi viena savybe: apie 95–99 proc. verslo sudaro smulkios ir vidutinės įmonės, tačiau pusę mokesčių sumoka stambiosios kompanijos.
16 kartų sumažėjimas yra signalas, kurį turime išgirsti. Mums reikia užsienio investicijų ir stambių kompanijų. Norėtųsi ateinančių valdžių programose matyti ne tik smulkųjį verslą, bet ir orientaciją į stambų verslą Lietuvoje.
Jei dar reikia laukti muitų ar mokesčių reformos efekto, jei neaišku, kiek žmonių pasinaudos pensijų reformos pokyčiais, ką prognozuotumėte kitiems metams? Ar tai bus „amerikietiški kalneliai“, ar kažkas kito?
M. Dubnikovas: Geriausios prognozės yra tos, kurios sako, kad rytoj bus taip pat, kaip vakar. Moksliškai įrodyta, kad prognozuoti ilgiau nei šešiems mėnesiams į priekį yra labai sunku dėl daugybės šalutinių veiksnių. Tačiau žvelgdamas į priekį manau, kad turėsime „amerikietiškus kalnelius“.
Pirmas klausimas – kas bus su pensijų fondais? Ar pasitrauks didžioji dalis žmonių, ar didžioji dalis pinigų? Tai du skirtingi klausimai. Bet kokiu atveju, vartojimas augs, nes pinigų Lietuvoje bus. Ateis gynybos lėšos, taip pat iki 2027 metų turi būti panaudoti Europos Sąjungos pinigai.
Dar vienas faktorius – Lietuvos banko reikalavimas dėl 10 proc. pradinio įnašo nekilnojamajam turtui ir lietuvių noras jį pirkti. Pinigų kitais metais turėsime pakankamai. Linkėjimas paprastas: neprarasti galvos ir atsidėti dalį lėšų ten, kur suprantate – ar tai būtų studijos, ar nekilnojamasis turtas, ar investicijos.
Pone Bartkau, kokia jūsų prognozė? Manote, kad vėl teks grįžti prie mokesčių klausimo?
A. Bartkus: Taip, manau, tai neišvengiama. Jei prognozės išsipildys, kitais metais apie 24 proc. išlaidų turėsime finansuoti skolintomis lėšomis. Jei ši tendencija tęsis, po kelerių metų mūsų skolos ir BVP santykis pradės viršyti 60 proc., o tai jau yra nepriimtina – Finansų ministerija ir ekspertai tai supranta.
Po Naujųjų metų prasidės diskusijos: pirmiausia dėl nekilnojamojo turto mokesčio, tada dėl automobilių taršos mokesčio, galbūt ir dėl pelno mokesčio didinimo. Tačiau visa tai yra tik desperatiški žingsniai sprendžiant fundamentalias problemas. Tam, kad įgyvendintume valstybės biudžeto tikslus, mums reikia spartesnio ekonomikos augimo. Turime gerinti verslo ir investicijų terpę, bet svarbiausia – žmogiškąjį išteklių.
Švietimo sistemoje turime visišką griūtį. Katastrofą bandoma paslėpti tik mechaniniu balų pridėjimu. Jei nesiimsime esminių pertvarkų edukacijoje, suaugusiųjų mokyme ir profesinio rengimo derinime su verslo poreikiais, mūsų ateitis nebus labai šviesi.
Visos laidos klausykite čia: