Bene populiariausio šou „Žvaigždžių duetai“ dalyvis pasidžiaugė, kad po kiekvieno filmavimo sulaukdavo žinučių iš jį palaikančių žmonių. Nors jam tai vis dar gana neįprasta.
„Žmonės vis parašo: „fainas pasirodymas“, „palaikom jus“ ir panašiai. Bet man tai vis dar labai keistas dalykas. Aš vis dar negaliu suvokti, kad aš čia kažkoks žinomas veidas. Kad aš kažkam esu svarbus, kažkam įdomus. Man tai net širdžiai keista. Net kai gaunu kokį kvietimą ar pasiūlymą, galvoju: „Na, ką aš čia pasakysiu? Kuo aš čia įdomus?“ – kalbėjo Arnas. – Tas netikėjimas, kad kažkas tavimi džiaugiasi ar tave giria, man atrodo, ateina iš vaikystės. Kai tavęs niekada niekas per daug negyrė“.
Nepilnavertiškumo jausmas
Pokalbiui pakrypus jautresne linkme, Arnas suskubo pasitaisyti: „Mano šeima buvo labai palaikanti. Tėvai, brolis – mes vienas kitą labai palaikome. Tik geri žodžiai. Bet aš vis tiek nežinau, iš kur atsirado tas beprotiškas savikritiškumas ir kažkokia gili nemeilė sau. Galvoju, gal iš to, kad augau mažame miestelyje. Iš krašto, kur nedaug žmonių, maža mokykla, mažai visko. Ir gal tai sukūrė tą nepilnavertiškumo jausmą. Kai atvažiuoji į didelį miestą, ypač į tokią profesiją, jautiesi menkesnis už visus kitus“.
Stojamieji egzaminai jam taip pat primena apie tvirtą ryšį su artimaisiais bei palaikymo svarbą.
„Kai stojau į aktorinį, tėčiui sakau: „Tėti, važiuok su manim, palaikyk tas tris dienas.“
Atvažiuoju, o ten trys šimtai stojančiųjų koridoriuose. Visi dainuoja, groja, deklamuoja, atsipalaidavę, pasitikintys savimi. O aš stoviu ir galvoju: „Kur aš papuoliau? Aš neįstosiu. Iš kaimo kažkoks, nieko nemoku, išmokęs tris eilėraščius. Tėtis irgi viską matė. Vėliau jis man prisipažino: „Arnai, aš tau tada nenorėjau sakyti, bet galvojau, kad tu neįstosi.“ Prieš tai jis nieko nesakė, kad manęs nenuliūdintų. Gal bandė apsaugoti. Nes kai bandai apsaugoti, kartais tiesiog nurašai: „Ai, čia nesąmonė, per daug žmonių“. O paskui – įstoji, ir visi sveikina“, – kalbėjo A. Ašmonas.
Dabar Arnas mano, kad būtent jo kilmė galėjo tapti viena iš priežasčių, dėl kurių įstojo į LMTA.
„Kiekvienas aktorius turi savo istoriją. Aš esu kalbėjęs su Mantu Stonkumi, Giedriumi Savicku – visi prisimena tam tikrą momentą, dėl ko, jų manymu, jie patiko kurso vadovui.
Aš pats nežinau. Gal tai, kad atvažiuoji iš kaimo į miestą, vis dėlto gali tapti pliusu. Mes esam tikri žmonės. Naivūs, paprasti. Ir tas tikrumas, galbūt, žavi. – svarstė Arnas. – Aš papuoliau pas Gintarą Varną. Baigiant akademiją, jis man padovanojo knygą, kurioje paliko įrašą: „Tu man buvai labiausiai stebinantis studentas kurse.“ Sunku pasakyti, kodėl jis mane pasirinko, bet turbūt tas natūralumas, tikrumas labai tiko vaidybai. Nes tuose koridoriuose buvo žmonių, kurie jau nuo penkiolikos metų ruošėsi – dainavo, šoko, darė „triukus“.
Arnas laidoje įvardijo dar vieną svarbią savo savybę dėl kurios kritika jam – tik į naudą.
„Tikrai pasitaikydavo momentų, kai gaudavau labai stiprios kritikos. Jeigu, pavyzdžiui, koks etiudas nepavykdavo ar kažką ne taip suvaidindavau, būdavo visko – kartais ir labai aštrių žodžių. – atviravo jis. Dabar, kai akademiją jau esu baigęs, kartais vaidinu su savo buvusiais dėstytojais. Spektaklyje gali tekti ir meilę vaidinti, ir susimušti, ir pažeminti daug vyresnį už save žmogų. Besimokant akademijoje visi tampa tarsi šeima. O tuomet bendravimas irgi tampa labai betarpiškas. Tad visko kartais gali išsprūsti. Būdavo sakoma tiesiai šviesiai: „Ai, Arnai, čia tu rodai visišką šūdą. Nesąmonė.“ Arba: „Kai turėsi gerą pasiteisinimą, paskambink – dabar tai visiškas šūdas.“ Net tokie pasakymai kaip: „Tu gali vaidinti tik skautų būrelyje.“ Ir tada klausimas – arba tu tai atlaikai, arba ne. Kai kurie kursiokai labai užsidarydavo, pradėdavo bijoti eiti į sceną. O man būdavo kitaip. Aš, aišku, užsigaudavau, bet galvodavau: „Padarysiu geriau“. Pusę nakties galvodavau, ką galiu padaryti geriau. Repetuodavau, dirbdavau. Na, o ryte iš naujo pristatęs etiudą sulaukdavau klausimo: „Kas nutiko? Kodėl taip gerai pavyko?“. Tada aplankydavo geras jausmas“.
Laidoje apkalbėta ir lietuviško kino tema. Pasak aktoriaus, pagrindinės bėdos – nedideli biudžetai ir tai, jog aktoriai ruošiami ne tiesiogiai kinui, o teatro scenai.
„Kažkada buvo surinktas kino kursas, bet, kiek pamenu, jis realiai niekuo nesiskyrė nuo teatro kurso. Tiesiog kartais etiudus filmuodavo. Man atrodo, kad mums labai trūksta tikros kino mokyklos. – kalbėjo Arnas. – Dabar aktoriai serialams ruošiami tarsi „antro plano“ aktoriai, nors taip neturėtų būti. Biudžetas viską keičia. Aš, pavyzdžiui, žiūrėjau naujausią Emilio Velyvio serialą – ten buvo milžiniškas biudžetas. Tai jautėsi nuo pirmos sekundės: yra pinigų, yra galimybių. Lietuvoje mes tiesiog neturime tiek lėšų, kad galėtume ilgą laiką kurti labai aukštos kokybės produkciją. Bet aktorių mes turime nuostabių. Tikrai nuostabių“.
Atrado save ir improvizacijoje
Arnas taip pat pažįstamas iš „Improwood“ veiklos, kurioje kartu su kitais žinomais aktoriais užsiima improvizacijomis. Šmaikštūs pasirodymai mėgstami įvairiose šventėse, įmonių vakarėliuose.
„Tai yra šimtu procentų improvizacija. Mes turime tam tikrus žaidiminius rėmus – žaidimus su aiškiomis taisyklėmis. Pavyzdžiui, du žmonės gauna užduotį vienas kitą nustebinti. Jie nežino, kas bus – užduotis pasiūlo žiūrovai. Ir tada, nori nenori, gimsta improvizacija. Tu tiesiog sukiesi. Yra viena auksinė improvizacijos taisyklė – niekada negali sakyti „ne“. Jeigu partneris sako: „Arnai, einam į mišką, ieškosim meškos“, o tu atsakai „ne“, – improvizacija baigiasi. Tu užblokuoji partnerį. Tu gali keisti kryptį, bet turi priimti pasiūlymą. Pavyzdžiui: „Gerai, einam, bet pasiimkime dviračius“, arba „Einam, bet pakeliui nutiks kažkas keisto“. Taip istorija juda toliau. Man atrodo, žiūrovams painiausia suprasti tai, kad improvizacijoje aktoriai labai dažnai klysta. Ir tada svarbiausia – kaip tu iš tos situacijos išsivartai. Tu gauni visiškai atsitiktinius, kartais absurdiškus pasiūlymus iš žiūrovų ir turi greitai reaguoti, rasti prasmę, neatrodyti kvailai. Žiūrovas mato, kad tu „degi“, nes pats nežinai, kas bus toliau – ir jiems tai labai juokinga. Tai ir yra komedija“.
Vis dėlto Arnui labiausiai prie širdies – spektakliai.
„Ypač draminiai, kur reikia per save perlipti, išjausti stiprias emocijas. Po tokių spektaklių tikrai jautiesi išsekęs. O improvizacija – tai žaidimas. Tu ateini kaip vaikas. Kuo tuštesnė galva, tuo geresnė improvizacija. Jei ateini jau sugalvojęs, ką juokingo pasakysi – nieko juokingo nebus. Aišku, mes turime tam tikrų triukų, struktūrų. Per vieną pasirodymą pristatome apie aštuonis žaidimus. Jie turi labai aiškius rėmus, ir tai padeda. Tu žinai formą, gaudai temas iš žiūrovų ir jose maudaisi“, – pasakojo A. Ašmonas.
Vaidyba suvedė su mylimąja
Vaidyba Arną net suvedė su širdies drauge, aktore Gabija Staniulyte. Laidoje jis prabilo apie savo meilės kalbą. Svarbiausia jam – jausti palaikymą. Būtent ši savybė jį labiausiai patraukė susipažinus su mylimaja.
„Labiausiai vertinu didelį palaikymą visur, ką bedaryčiau. Man tai labai svarbu. Yra ta knyga apie penkias meilės kalbas – tai palaikymas turbūt yra mano pagrindinė kalba.
Kai šalia yra žmogus, kuris nuoširdžiai džiaugiasi tuo, ką tu darai, tada labai gera kurti, dirbti, eiti į priekį. Be abejo, svarbu ir meilė, ir rūpestis, ir visa kita, bet palaikymas man – esminis dalykas“, – patikino Arnas.
Su Gabija jiedu susipažino filmavimo metu. Vis dėlto jausmams prireikė laiko… „Iš pradžių buvome tiesiog kolegos, vėliau – geri draugai. Nufilmavome vieną sezoną, komanda buvo labai šilta, šeimyniška. Visi tapome draugeliais. Laikas ėjo, pradėjome filmuoti antrą sezoną. Praėjo pusė metų. Paskui – parašai vienas kitam, paklausi, kaip gyvena. Vėliau – repeticijos, kur dar daugiau bendravimo. Ir kažkuriuo momentu tiesiog supranti, kad kažkas pasikeitė. Tarsi kažkas „atleido vadeles“. Kadangi buvome draugai, viskas vyko labai natūraliai. Jeigu žiūrėčiau tik iš savo pusės – taip, aš galiausiai žengiau tą žingsnį. Juk kitaip gali ir nesulaukti. Dirbti, dirbi žmogus, grįžti namo ir pagauni save galvojant: „Su ja aš jaučiuosi kitaip. Fainiau“. Ji labai gražiai mane palaikė. Ir filmavimo metu, ir apskritai. Aš gal net per daug jai visko pasakodavau, bet buvo labai gera jausti, kad esame tame pačiame puslapyje. Tas palaikymas buvo labai stiprus – ir labai svarbus“, – patikino Arnas.