Aktorė Toma RAZMISLAVIČIŪTĖ (40) sūnaus Adomo (10) susilaukė būdama karjeros viršūnėje, bet niekada nesuabejojo, kam skirti prioritetą, – žinoma, motinystei. Kai sūnui buvo diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, tai apvertė jos gyvenimą, bet kartu išmokė svarbiausių dalykų – tiesiog mylėti savo vaiką ir būti šalia. „Gyvenu be iliuzijų, bet su labai daug vilties“, – šypsosi Toma, savo patirtimi su likimo draugais besidalijanti tinklaraštyje „MamAdo“.
Esate Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė, daug nuveikusi moteris, bet visuomenė jus dažniausiai pirmiausia pristato kaip Adomo mamą. Galbūt norėtumėte, kad žmonės pabrėžtų kitas jūsų savybes, o tik tada minėtų motinystę?
Sakyčiau, ne: man gera būti vadinamai Adomo mama, tai jau tapo įprasta. Mano, kaip mamos, populiarumas išaugo, kai ėmiau rašyti tinklaraštį, o toliau viskas klostėsi savaime. Kita vertus, Adomas ir yra svarbiausia mano gyvenimo dalis – jis režisuoja visą mano būtį. Tad nejaučiu nevisavertiškumo, jei scenos darbai paminimi vėliau. Manau, kad mamos kelionė nė kiek ne mažiau sudėtinga, o galbūt net sunkesnė nei karjera.
Kokiu keliu apskritai atėjote į motinystę? Ilgai tam ruošėtės?
Aplinkinių nuomone, mama susiruošiau tapti labai netinkamu laiku – pačiame karjeros pike. Tuo metu filmavausi televizijos seriale „Pamiršk mane“, turėjau daug vaidmenų teatre, vedžiau įvairius mokymus, renginius – net „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus esu vedusi. Kai pranešiau teatro vadovui, kad laukiuosi, jis nesuprato: „Pasakyk, kad čia juodas humoras. Kaip aktorė pačiame karjeros žydėjime gali taip elgtis? Ar supranti, ką prarasi? Supranti, ką visi praras?..“ Iš tiesų daug kas priklausė nuo manęs, nes vaidinau visose to meto premjerose.
Tačiau man Adomas buvo labai lauktas. Su vyru jau kurį laiką bandėme susilaukti kūdikio: vis nesisekė, ir jau buvau atsidūrusi tame etape, kai vaikelio norėjau iki ašarų. Dėl darbo pernelyg nesijaudinau: