Tinklalaidės metu Ineta, Marija ir Renata atsakinėjo į atsitiktinius klausimus, kurie buvo pateikti „Nusirenk iki pusės“ kortelėse. Viename iš jų nuskambėjo klausimas apie norus, o apie tai prabilusi R. Šakalytė atskleidė itin kilnią savo svajonę.
„Norėčiau, kad mano sąskaitoje būtų tiek, jog nereikėtų sukti galvos. Tada galėčiau daryti ne tai, ką privalau, o tai, ką iš tikrųjų noriu. Svajoju įkurti paramos centrą paaugliams. Nenorėčiau priklausyti nuo rėmėjų – tada galėčiau įgyvendinti dalykus, kurie man svarbūs.
Mano dukra jau paauglė, pati didelių sunkumų nepatiriu, bet matau, su kuo susiduria kiti. Turiu net aiškią viziją, kaip tas centras turėtų atrodyti, kokie specialistai dirbti ir kaip būtų padedama vaikams. Esu mačiusi keletą labai gerų projektų užsienyje ir norėčiau, kad jie atsirastų Lietuvoje“, – atskleidė R. Šakalytė.
Renata Šakalytė-Jakovleva
(7 nuotr.) 
Renata Šakalytė-Jakovleva
Renata Šakalytė-Jakovleva (nuotr. Stukas Studio)
Renata Šakalytė-Jakovleva
Renata Šakalytė-Jakovleva (nuotr. Fotodiena)
Renata Šakalytė-Jakovleva (nuotr. TV3)
Renata Šakalytė-Jakovleva (nuotr. BNS)
Renata Šakalytė-Jakovleva (nuotr. BNS)
Atskleidė įsimintiniausią vyro dovaną
Pokalbiui pasisukus apie dovanas, Renata teigė, kad per dvidešimt metų bendro gyvenimo su vyru jų buvo daug, tačiau kai kurios iki šiol išlieka ypatingos ir labai asmeniškos.
„Iki šiol man labai brangi knyga „Čiurlionio laiškai Sofijai“ – su gražia dedikacija ir mūsų nuotrauka, daryta per pirmą bendrą kelionę į Krymą, kai buvome vos dvidešimties. Kartais ją atsiverčiu, ir kas įdomiausia – mūsų dukra taip pat vardu Sofija, nors tuo metu su tuo visai nesiejome. Tik vėliau, kraustantis ir tvarkant lentynas, tai supratau. Parodžiau vyrui, jis net buvo pamiršęs, kad man ją dovanojo“, – šyptelėjo laidos viešnia.
Nors smulkių dovanų per gyvenimą buvo daug, Renata tikino, kad pačios brangiausios – visai ne materialios.
„Žinoma, buvo ir auskarų, žiedelių, dovanų metinių proga. Bet brangiausios mano dovanos iš vyro yra dvi – Elzė ir Sofija. Tai mano dovana jam ir jo dovana man. Brangiau už tai nieko nėra ir niekada nebus. Nebent atsiras trečias“, – juokėsi ji.
Prabilo apie žmonių replikas
Išgirdusi klausimą apie savo savybes, kurios galimai atstumia kitus žmones, Renata buvo atvira – ji dažnai sulaukia komentarų, kad yra pernelyg šilta ir dosni komplimentų.
„Kartais žmonės sako, kad esu per saldi, per daug giriu, per dažnai sakau komplimentus. Kai kam tai atrodo netikra ar nenuoširdu. Tiems, kam aš tokia atrodau, galiu pasakyti tik tiek – galvokite. Mūsų, surūgėlių tautai, pasakyti kitam žmogui komplimentą kartais yra labai sunku“, – teigė R. Šakalytė.
Renata tinklalaidėje atvirai pasakojo ir apie savo gyvenimo kelią, kuris negailėjo jai išbandymų. Pasak moters, didžiausia jos investicija visada buvo mokslas.
„Jei būčiau gyvenusi taip, kaip gyveno mano artimiausia aplinka, turbūt nebūčiau patekusi į kitus burbulus. Visada siekiau paprasto dalyko – mokslo. Supratau, kad tik jis gali padėti man pasiekti tai, ko noriu. Mane labai palaikė seneliai, mamos tėvai, kurie mane augino iki tam tikro amžiaus. Mano vertybes formavo būtent jie – paprasti, kaimo žmonės, bet labai nuoširdūs ir mylintys“, – pasakojo ji.
Senelio žodžiai lydi iki šiol
Kaip teigė Renata, didžiausią įtaką jos pasaulėžiūrai turėjo senelio žodžiai, kurie iki šiol ją lydi gyvenime.
„Senelis visada sakydavo – siek mokslų ir išmok vairuoti. O močiutė rūpinosi, virė cepelinus, sakė, kad esu stipri. Labiausiai įstrigo senelio žodžiai: daryk gyvenime viską, kad būtum žmogus, prie kurio būtų gera dirbti, mylėti, gyventi ir numirti. Mielas mano Albinėli, aš tikrai stengiuosi pildyti tavo žodžius“, – į senelį kreipėsi R. Šakalytė.
Tiesa, kelias į išsilavinimą Renatai taip pat buvo kupinas išbandymų, mokytis teko sudėtingomis sąlygomis. Tačiau, kaip pabrėžė moteris, ją gelbėjo aplinkinių palaikymas.
„Buvo labai sunku. Dvyliktoje klasėje ruoštis egzaminams su krūva knygų, kai už sienos vyksta dramos, keiksmai ir muštynės – tai tikrai nebuvo paprasta. Kartais reikėdavo labai stipriai susiimti. Bet be senelių turėjau ir stiprų draugių ratą, palaikymą iš jų šeimų, taip pat iš mokytojų, ypač auklėtojos. Man taip pasisekė, kad iš mokyklos net nenorėdavau grįžti namo – stengdavausi ten būti kuo ilgiau, visur dalyvauti“, – pasakojo R. Šakalytė.
Visą laidą žiūrėkite čia: