Pokalbyje su ekonomistu Tyleriu Cowenu tinklalaidėje „Pokalbiai su Tyleriu“ norvegų literatūros žvaigždė kalba ne tiek apie savo knygas, kiek apie patį rašymo veiksmą – kaip apie bandymą prasibrauti pro literatūros, kultūros ir moralės sluoksnius, kurie dažnai užstoja patį pasaulį.
„Rašydamas „Mano kovą“ bandžiau rasti kalbą, žodžius savo patirčiai“, – laidoje sako jis.
Rašymas jam – bandymas iš naujo išmokti, kaip prieiti prie pasaulio, kuriame gyvena.
„Kartais atrodo, kad literatūra tampa mechaniška ir užstrigusi įvairiuose įprastuose būduose, kaip žvelgti į pasaulį, atrodo, kad žvilgsnyje daugiau literatūros nei paties pasaulio“, – kalbėjo norvegas.
Gyvenimas nėra pakylėtas. Jis paprastas, nuobodus.
Susidūrimai su literatūra
Atsakydamas į klausimą apie tai, ką jis pats imituoja, Knausgårdas pripažįsta, kad rašymas dažnai prasideda nuo kitų tekstų: „Beveik visa tai, ką esu perskaitęs, pasąmoningai nusėdo manyje ir vėliau atsirado mano rašyme.“
Jis prisimena Marcelio Prousto įtaką: „Skaičiau jį su didžiuliu malonumu, tarsi gerdamas vandenį. Visai nesuvokiau, kad kažką perimu. O po dvejų metų parašiau romaną – ir jame buvo stulbinamai daug panašumų su Proustu, nors to visiškai nesiekiau.“
Išpažintis kaip metodas
Kalbėdamas apie dailininką Edvardą Munchą kaip savo patirtį išpažįstantį menininką, Knausgårdas teigia, kad ši sąvoka tinka ir jam pačiam. Tačiau išpažintis čia nėra savitikslis apsinuoginimas.
Muncho kūriniai – taip pat ir bandymas išsilaisvinti iš jo aplinkai įprastos nacionaliniu romantizmu persmelktos estetinės aplinkos. Anot rašytojo, Munchas, anksti praradęs mamą ir seserį, bandė išreikšti tai, kas vyksta jo viduje, o nei romantiniai naratyvai, nei estetiniai sprendimai tam nebuvo palankūs. Panašų jausmą patyrė ir jis pats.
Niekada tiek daug nerašiau, kiek pradėjęs auginti vaikus ir būti su jais namuose.
„Rašant norisi perteikti asmeninę patirtį. Tai, ką jauti tik tu. Tai, ką matai tik tu. Jei pavyksta tai pasiekti, netikėtai supranti, kad taip jaučiasi visi“, – sako jis.
Pradėdamas „Mano kovą“, Knausgårdas net nebuvo tikras, kad toks rašymo būdas apskritai įmanomas. „Rašiau daugiau ar mažiau dėl savęs. Taip, tai buvo išpažintis, bet ne kaip idėja – tai tiesiog nutiko.“
Buitis ir rašymas
Knausgårdas atvirai kalba apie menininko mitą, reikalaujantį aukoti šeimą dėl kūrybos. Jis mini Ingmarą Bergmaną ar Doris Lessing – kūrėjus, kurie pasirinko meną vietoje vaikų. Pats jis nuėjo priešingu keliu.
„Niekada tiek daug nerašiau, kiek pradėjęs auginti vaikus ir būti su jais namuose“, – laidoje „Pokalbiai su Tyleriu“ sako Knausgårdas.
Gyvenimas, pilnas triukšmo ir buities, pakeitė jo santykį su rašymo praktika: „Rašymas tapo mažiau svarbus, mažiau šventas. Jis tapo paprastas.“
Šis paprastumas rašytojui pasirodė esminis: „Gyvenimas nėra pakylėtas. Jis paprastas, nuobodus.“
Rašymas, jo manymu, turi būti susijęs ne su mitu, o su tuo, kas vyksta kasdien.
Karlas Uvė Knausgaardas. „Scanpix“ nuotr.
Nacizmo elementai
„Mano kovoje“ apmąstomas nacizmas, bet šios mintys Knausgårdui kilo ne iš abstraktaus domėjimosi istorija, o iš santykio su artimaisiais.
„Kai mirė mano močiutė, jos svetainėje buvusioje skrynioje radome Hitlerio „Mein Kampf“. Ką ta knyga ten veikė?“ – klausė jis.
Vaikystėje ir norvegiškoje mokykloje būsimam rašytojui buvo pasakojama herojiška pasipriešinimo naciams istorija, tačiau realybė buvo sudėtingesnė: „Visuomenė veikė – tai reiškia, kad turėjo būti daug bendradarbiavimo.“
Svarbus lūžis buvo romanų serijos pavadinimas „Mano kova“: „Kadangi taip pavadinau knygą, turėjau perskaityti Hitlerio knygą.“
Joje rašytoją sukrėtė ne tiek ideologija, kiek saviapgaulės mastas. „Buvo tiek daug nepasakyta, tiek daug iškraipyta. Atrodo, kad jis save pristatė visai kitaip nei kad buvo“, – pasakojo rašytojas.
Karl Ove Knausgård „Mano kova“
Domėdamasis Hitlerio asmenybe rašytojas atrodo ir rumunų poetą Paulį Celaną. Jis rašė vokiškai. Poeto tėvai mirė Holokausto metu. Celano poezija jam tapo apmąstymų pabaiga – tai poezija, kur kalba lūžta ir beveik nebeįmanoma nieko įvardyti. Tai, pasak Knausgårdo, tamsus veidrodis, leidžiantis pamatyti, kas nutinka kalbai po beatodairiško žmonių smurto vieni prieš kitus.
Gyvename Muncho „Klyksmo“ pasaulyje
Rašydamas apie dailininką Munchą Knausgårdas jo žymiausią paveikslą „Klyksmas“ interpretuoja kaip radikalų bandymą panaikinti saugią fikcinę erdvę. Pavyzdžiui, skaitydamas Gustave‘o Flaubert’o „Ponią Bovari“ kiekvienas suvokia, kad skausmas baigsis, nes jis vyksta „uždaroje erdvėje, kambaryje“. Klasikinėje literatūroje skausmas visada vyksta „kambaryje“ – erdvėje, kuri žada, kad egzistuoja riba ir pabaiga.
„Tai suteikia tam tikrą paguodą“, – sako jis.
Munchas, jo manymu, padarė priešingai: „Jis pašalino kambarį, ribas. Pašalino atstumą. Nėra neutralios erdvės. (…) Visas kraštovaizdis pajungtas asmeniui, kuris yra paveiksle. (…) Jeigu pašalintumėte žmogų, kraštovaizdžio nebeliktų taip pat. (…)“, – kalba rašytojas.
Claus Setzer/Frankfurto knygų mugė nuotr./Karlas Ove Knausgaardas Frankfurto knygų mugėje
Todėl „Klyksmas“ yra amžinas akimirksnis be paguodos. O, pasak Knausgårdo, būtent toks yra šiuolaikinis pasaulis: „Mes gyvename „Klyksmo“ pasaulyje. Nebėra atstumo tarp mūsų ir pasaulio. Kai tik kas nors nutinka, iškart apie tai sužinome, esame informuojami.“
Anot norvego, rašydamas knygą apie Munchą jis pajautė, kad menas dabar galėtų kurti erdvę ramybei, atkurti tuos saugumą užtikrinančius kambarius, suteikti laiko žmogui atsitraukti nuo klykiančio pasaulio.
Literatūrinė laisvė ir moralė
Pokalbio pabaigoje Knausgårdas kalba apie tai, ką vadina literatūrine laisve: „Tai erdvė, kurioje galiu būti laisvas visomis prasmėmis – sakyti ką noriu, eiti kur noriu.“
Tačiau ši erdvė nuolat siaurėja dėl baimės: „Ar galiu tai sakyti? Ar galiu tai rašyti?“ Jis prisimena, kad rašydamas apie šeimą žinojo peržengiantis ribas: „Žinojau, kad to daryti nereikėtų. Kad tai netgi amoralu. Ir vis dėlto tai padariau.“
„Klyksmas“. Edvard Munch paveikslas
„Mintis, kad literatūra turėtų būti „gera“ moraline prasme, man atrodo juokinga ir beprasmiška“, – sako Knausgårdas.